— Olya, labas! Kaip gerai, kad atsiliepei. Jūs namie? — Lizos skambutis užklupo Olygą netikėtai. Brolio žmona jai skambindavo retai. Neįprastai draugiškas marčios balsas privertė moterį suklusti.
— Labas. Esu namie su vaikais, Vladas darbe. O kas nutiko?
— Nieko ypatingo, tiesiog važiavome pro šalį. Nusprendėme užsukti pas jus į svečius.
— Į svečius? Brolis nesakė, kad ruošiatės į mūsų pusę, nors vakar kalbėjome telefonu, — atsidusdama paklausė Olya. Ryte ji buvo pas odontologą, tačiau dantis vis dar skaudėjo, tad ši naujiena jos visai nenudžiugino.
— Andrejus apie tai nė nežinojo. Jam pasakiau ryte, kai jis ruošėsi į darbą.
— Tai tu važiuoji viena, be vyro?
— Taip, su vaikais. Norėjome pas jus pernakvoti. Pagalvojau, tegul vaikai pabendrauja. Juk jie pusbroliai ir pusseserės, o matosi labai retai.
— Na, aš neprieštarauju, — nenoriai ištarė Olya, — tik aš nelabai gerai jaučiuosi. Šįryt man traukė sudėtingą dantį, dabar dantenos patinusios, o galva skauda. Vaistai nepadeda. Bijau, kad negalėsiu jums palaikyti linksmo kompanijos.
— Nesijaudink, Olyte. Vaikai patys susiras, ką veikti. Ir dėl maisto nepergyvenk. Užsuksime į parduotuvę, ką nors nupirksime.
„Nesijaudink… Olyte… Užsuksime į parduotuvę…“ — tokia kalba visiškai nebūdinga Lizai. Ji dar niekada gyvenime nebuvo pasakiusi nieko panašaus savo svainėlei, o šiandien iš jos lūpų liejosi tik komplimentai. Olya iškart pajuto, kad kažkas ne taip, bet nusprendė neatsisakyti Lizos prašymo. Jei brolio žmona norėjo atvežti sūnėnus, kad jie pabendrautų su pusseserėmis, ji tam neprieštaravo.
Kai Liza su vaikais atvyko, Olya dar labiau sunerimo. Marčia nebuvo garsėjusi dosnumu, tačiau šiandien elgėsi neįprastai kilniai. Andrejaus žmona atsivežė du maišus produktų, dar užsakė kelias picas ir sušius.
— Oho, kiek visko daug! — sušuko Olya, paimdama maišus.
— Sakiau juk, kad neverta rūpintis. Kaip tu? Kaip dantis? Vis dar skauda?
— Baisiausiai! Gydytojas sakė, kad taip būna, paskui praeina.
— Štai ir gerai, — nusišypsojusi atsakė Liza ir keistai susinervino. Tą akimirką Olya suprato, kad Liza ne šiaip sau buvo tokia maloni ir mandagi. Jai akivaizdžiai kažko reikėjo iš Olyos. — Klausyk, tu neprieštarautum, jei kelioms valandoms išvažiuočiau? Norėjau susitikti su drauge. Nematėme viena kitos nuo tada, kai su Andrejumi išvykome iš šio miesto.
— Na, nežinau, — suabejojo Olya. Ši mintis jai nepatiko. — Sakiau gi, man blogai jaučiasi. Nepajėgsiu prižiūrėti vaikų.
— Tai ką ten prižiūrėti? Juk jie jau ne maži!
— Ne maži? — šyptelėjo Olya ir žvilgtelėjo į ketverių metų sūnėną, kuris sėdėjo ant grindų ir žaidė konstruktoriais. — Mano vaikai jau savarankiški, o tavo reikia nuolat stebėti.
— Tai gal pakviesti auklę? — netikėtai pasiūlė Liza. — Tegul pabūna su jais iki devynių vakaro, paskui aš jau grįšiu.
— Gerai, kviesk, — nenoriai mostelėjo ranka Olya. Ji nusprendė, kad jei Liza pasiryžo leisti pinigų auklei, vadinasi, jai labai norisi susitikti su drauge. Kodėl gi nepadarius jai paslaugos ir nepalikus sūnėnų namuose.
Liza buvo laiminga, kad svainė sutiko su jos sąlygomis. Ji šimtą kartų padėkojo brolio seseriai, tada persirengė, pataisė makiažą ir išvažiavo.
Sūnėnai Olyai ypatingų rūpesčių nekėlė, ypač kad su jais nuolat užsiėmė auklė. Lizos ir Andrejaus vaikai buvo judrūs, bet jiems patiko žaisti kartu su pusseserėmis.
Kol Liza ilsėjosi bare su drauge, Olya gulėjo savo kambaryje ir bandė vaistais numalšinti danties skausmą. Apie septintą vakaro namo grįžo jos vyras. Vladas nustebo, pamatęs bute auklę ir dar du mažamečius vaikus.
— Ką čia veikia tavo sūnėnai? — paklausė jis Olyos.
— Atvažiavo Liza. Norėjo, kad vaikai pabendrautų, o pati išėjo susitikti su drauge.
— O Andrejus kur? — dar labiau nustebo Vladas. Jo žmonos brolis su šeima jau kelerius metus gyveno kitame mieste, bet po vieną jie niekada neatvykdavo į svečius.
— Jis liko namie. Dirba.
— Supratau. O kada Liza grįš? Jau beveik aštunta, lauke tuoj sutems.
— Sakė, vakare.
Olya nuoširdžiai tikėjo, kad marčia ateis sutartu laiku, bet nei devintą, nei dešimtą, nei vienuoliktą valandos Lizos nebuvo. Auklė jau padėjo vaikams pavakarieniauti, apsiprausti ir paguldė juos miegoti.
— Atsiprašau, kad teko užtrukti, — ištiesdama pinigus už papildomas valandas tarė Olya.
— Nieko tokio, kreipkitės dar, jei reikės.
— Tikiuosi, neprireiks, — atsakė Olya, uždarydama duris paskui auklę.
— Gal paskambinsi Lizai? — paklausė Vladas.
— Taip, kaip tik ruošiausi, — Olya surinko marčios numerį ir jau buvo pasirengusi ją išbart, tačiau Elizabeta neatsiliepė. Iš pradžių telefone girdėjosi ilgi signalai, o paskui jis apskritai buvo išjungtas. — Kas čia darosi! Ji ką, paauglė, kad taip elgiasi?
Dvi valandas Olya bandė prisiskambinti Lizai, bet veltui. Moteris rimtai pradėjo jaudintis dėl marčios. Juk jau buvo vėlus vakaras. O gal jai kas nors nutiko? Su šia mintimi sesuo paskambino broliui, kuris, prabudęs iš miego, iš pradžių nesuprato, kas nutiko.
— Norėčiau žinoti, kur tavo žmona!
— Kaip tai kur Liza? Ji juk su vaikais pas jus. Ar ne taip?
— Vaikai miega, o tavo žmona dar negrįžo nuo draugės. Skambinu, bet jos telefonas išjungtas. Andrejau, aš jau pradedu nerimauti. Maža kas galėjo nutikti bare ar pakeliui namo. Gal kreiptis į policiją?
— Į policiją?! — nustėro brolis. Tą akimirką jis visiškai prabudo. — Palauk. Dabar pats pamėginsiu su ja susisiekti…
Kaip ir seseriai, Andrejui nepavyko prisiskambinti žmonai. Vyras jau buvo apimtas nevilties. Jis buvo kitame mieste ir nežinojo, ką daryti. Buvo jau trys valandos nakties, o žmonos telefonas buvo išjungtas.
Tokioje pačioje būsenoje buvo ir Olya. Į galvą lindo pačios baisiausios mintys. Ji paniškai bijojo, kad ryte į jos duris pasibels policininkai ir praneš siaubingą naujieną.
— Gulkis miegoti, brangioji. Su ta Liza nieko nenutiko. Lyg jos nepažinotum. Pasivaikščios ir grįš, — tik Vladas miegojo ramiai, kartkartėmis nubusdavo ir bandydavo įkalbėti žmoną nusiraminti.
— Štai būtent, kad aš ją pažįstu, todėl ir nerimauju. Liza visada ieškojo nuotykių. Gal ji jų šiandien ir rado? — galvodama apie patį blogiausią scenarijų, Olya vietoj nuskausminamųjų pradėjo gerti raminamuosius.
Tačiau vos tik ji išgėrė tabletę, marčia netikėtai atsirado. Liza pranešė apie save tik šeštą valandą ryto. Ji atsiuntė svainėlei savo nuotrauką ir žinutę: „Sveika. Truputį užsisėdėjau su drauge. Tuoj būsiu.“
Toks paprastumas ir lengvumas tame tekste Olygą įsiutino. Ji net neatsakė Lizai. Sesuo persiuntė žinutę broliui ir pridėjo kelis piktus jaustukus.
Po dviejų valandų Liza grįžo namo. Duris jai atidarė Vladas, kuris jau buvo atsikėlęs ruoštis į darbą. Olya visa tai girdėjo, bet nė nepagalvojo išeiti pas Lizą. Ji apsimetė miegančia tol, kol brolio žmona susiruošė ir išvyko su vaikais iš jos namų.
Po šios istorijos Olya daugiau niekada nebepriimdavo giminaičių nakvynei, juo labiau jų vaikų. Su marčia ji apskritai nustojo bendrauti. Beje, ir pati Liza jai daugiau neskambino. Brolio žmona net neatsiprašė už tą atvejį.
Iš pradžių Olga manė, kad Elizabetai gėda dėl savo elgesio, todėl ji nesusisiekia su ja. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie su Andrejumi išsiskyrė.
— Skiriatės? Kodėl?! — ši naujiena pribloškė Olygą.
— Ji susirado kitą. Prisimeni tą istoriją su drauge? Tada netikėjau, kad Liza galėjo iki ryto sėdėti bare su klasioke, todėl pasekiau žmoną. Paaiškėjo, kad ji slapta susitikinėjo su buvusiuoju.
Atleisk, kad tau teko netyčia įsivelti į tai. Jei būčiau žinojęs, dėl ko ji išvažiavo pas jus, jokiu būdu nebūčiau jos išleidęs, — brolio balsas buvo labai liūdnas.
— Oi, Andriau… Tai baisu, — Olya klausėsi brolio ir verkė. Jai buvo skaudu dėl jo ir vaikų. Elizabeta visada buvo permainingo būdo moteris, bet niekas nė neįsivaizdavo, kad ji gali taip pasielgti.
Nuo to laiko praėjo daug laiko. Andrejus jau seniai atsigavo po skyrybų ir net pradėjo susitikinėti su kita mergina. Tačiau Olya vis dar prisimindavo tą išdavikišką istoriją.
Ji taip ir neatleido Elizabetai už jos bjaurų poelgį. Tačiau baisiausia šioje situacijoje buvo tai, kad nukentėjo nekalti vaikai. Išsiskyrusi, Liza pasiėmė juos su savimi ir su kitu vyru persikėlė į kitą miestą, už tūkstančio kilometrų.
Nuo tada nei Olya, nei Andrejus nematė vaikų gyvai, bendravo tik per vaizdo ryšį. Nepaisant teismo sprendimo, Elizabeta kategoriškai prieštaravo asmeniniams sūnų susitikimams su tėvu.
