Lida išėjo iš dušo, atsisėdo ant sofos ir pamatė vyro telefoną ant kavos staliuko.
Jis išėjo į darbą, bet telefoną pamiršo. Kaip dabar be jo? Paprastai jis niekada jo nepalikdavo – net eidamas į vonią visuomet pasiimdavo.
Lida niekada nenaudodavo vyro telefono, bet šįkart kažkodėl paėmė. Na, štai, reikia įvesti slaptažodį… Lida prisiminė, kad jis kažkada nustatė slaptažodį pagal dukros gimimo mėnesį ir dieną. Tiksliai, nepasikeitė.
Ji atidarė žinučių programėlę. Įdomu, su kuo jis bendrauja be darbo reikalų. Pirmas sąraše – kažkoks „Kačiukas“, o profilio nuotraukoje – retušuota blondinė.
Lidos širdis stipriai suvirpėjo iš jaudulio. Argi jos Kostia ir tas kačiukas…? Lida atmetė telefoną šalin. Gal geriau nieko nežinoti ir gyventi toliau? O ar sugebės ji?
Ji vėl paėmė telefoną. Iškvėpė ir atidarė pokalbį. Ten daugiausia buvo balso žinučių. Ji paspaudė kelias paskutines.
Meilute, ar šiandien eisime į restoraną, ar užsakysime į namus? Taip noriu kažko skanaus, – iš telefono garsiakalbio pasigirdo moteriškas balsas.
Kačiuk, atsiprašau, bet šiandien negalėsiu. Reikia pabūti namuose. Žmona grįžo iš ligoninės kelioms dienoms, po to vėl gulės, – atsakė Kostia.
Velnias, kaip man tai jau nusibodo… Sakėte, kad jos būklė bloga, gydymas nepadeda, o ji štai šokinėja kaip arklys! Tavo žmona mus dar pergyvens!
Jana, kam taip sakai? Piktulė, bausiu tave kaip reikiant, pasiruošk!
Žinai, man tai jau taip nusibodo! Slėptis, dingti. Aš jau tavo žmona ilgiau nei ji. Gyventi su ja iš gailesčio – na, taip sau…
Noriu greičiau tapti tavo tikrąja žmona, gimdyti tau sūnų, įsivaizduok, kaip mes būsime laimingi? Laikas atsikratyti seno batelio ir pradėti gyvenimą iš naujo, mielasis!
Lidos akyse sutemo, galva apsisuko nuo išgirsto. Ji nebenorėjo klausytis, numetė telefoną ir atsisėdo ant sofos.
Mamyte, tau bloga? – paklausė dukra, išeidama iš savo kambario.
Katjuš, aš šoko būsenos… Ką tik atidariau tavo tėvo ir jos… merginos žinučių pokalbį. Jie laukia mano mirties…
Dieve, mama, ar tai tikrai tiesa? Tėvas turi kažką?
Katja paėmė telefoną ir perklausė kelias žinutes. Jos veidas akyse keitėsi.
Na, šlykštu, žodžių nėra! Kaip jis galėjo? Mama, ką darysi?
Nežinau, dukra… Aš nors dabar nuo jo išeičiau, bet nėra kur. Žinoma, noriu viską pasakyti ir išeiti, užtrenkiant duris.
Bet man dar reikia kursą procedūrų, reikia pinigų. Tai, ką siūlo nemokamai, man netinka, labai blogai toleruoju.
Reikia gerų preparatų, o jie nėra pigūs. Tavo tėvo pinigai – ir mano pinigai, mes kartu pradėjome verslą, be manęs nieko nebūtų buvę, tu žinai.
Per skyrybas turtą dalinsime, bet tam reikia laiko, o man jo nėra. Todėl kol kas nieko jam nesakysiu, o tu laikyk save rankose. Aš sugalvosiu, kaip jam atsilyginti…
Lida padėjo telefoną ten, kur jis buvo iš pradžių. Ir laiku. Į butą įbėgo vyras.
Pamiršau telefoną, kur jis?
Čia, ant staliuko, – atsakė Lida, stengdamasi kalbėti ramiai.
Visiškai pasinėriau į darbą… Šiandien vėl renginys, grįšiu vėlai. Tau nieko nereikia, Lida?
Reikia. Aš pagalvojau ir nusprendžiau, kad man reikia buto. Nežinau, kiek man liko, noriu gyventi jaukiame bute, o ne šiame didžiuliame name. Be to, tau nereikės matyti, kaip aš nykstu.
Mano draugė parduoda centre gerą dviejų kambarių butą su baldais ir technika. Man kaip tik tiktų. Ir ne toli nuo ligoninės.
Kostios akys pradėjo blaškytis. Suspaudęs lūpas, jis mąstė…
Lida žiūrėjo į jį ir įsivaizdavo, ką jis galvoja…
„Žinoma, butas brangus. Bet bent jau nematysiu žmonos, galėsiu ramiai matytis su Janka ir praleisti daugiau laiko. Manau, Lidos neliks ilgai, reikia palaukti. Ir tada – laisvė!
O dabar negaliu išeiti, visi mane užmėtytų akmenimis, palikau mirštančią žmoną. O po jos mirties apsimesiu liūdintis, ir vesiu Janką. Katja apsigyvens tame bute, kurį nusipirksiu. Visi patenkinti ir laimingi…“
Gera mintis, Lida. Jei tau taip ramiau, pirkime. Man dėl tavęs nieko nebus gaila. Štai banko kortelė, ten pinigai gydymui ir gyvenimui.
O su butu aš rytoj tuoj pat pasirūpinsiu. Investicija į nekilnojamą turtą, taip sakant. Atsiųsk man buto adresą. Užregistruosiu savo vardu.
Ne, tegul dukrai bus, man taip ramiau – žinoti, kad ji turės savo kampelį.
Gerai, Lida, dukra mūsų, tebūnie taip.
Kostia išėjo, o Lida be jėgų nugriuvo ant sofos. Tik dabar ji pradėjo suvokti, kad Kostia ją išdavė. O juk prieš 30 metų jis beveik ant kelių ropojo, prašydamas jos ištekėti.
Ir štai dabar jis miega ir sapnuoja, kaip liks vienas ir džiaugsis gyvenimu su jauna ir gražia. Kaip skaudu ir įžeidžianti… O čia dar ta prakeikta liga…
Bet nieko. Ji susikaups, būtinai pasveiks ir gyvens. Visų piktai akis. O Kostia gyvenimas nubaudys…
Butas buvo nupirktas, daiktai perkelti. Katja persikėlė kartu su mama. Lida gydėsi, buvo sunku, bet ji drąsiai ištvėrė visas kančias.
Kostia retkarčiais užsukdavo pas Lidą, ir, kaip jai atrodė, stebėdavo, kaip ji atrodo, ar nepablogėjo jos būklė. Lida specialiai rodė, kad jai labai bloga, stengėsi parodyti, jog nelabai ilgai jai liko.
Gulėdama ligoninėje lašuose, Lida susipažino su Michailu. Jis taip pat gydėsi. Visokeriopai ją guodė ir palaikė. Jis, kaip niekas kitas, suprato, ką jaučia Lida.
Jo paliko žmona, išsigandusi, kad teks rūpintis sergančiu vyru. Michailas, žinoma, išgyveno, bet nesiklausė įsižeidimų. Kiekvienas nori būti laimingas. Vaikų jis neturėjo, dėl ko labai gailėjosi.
Po gydymo kurso Lida pasikeitė su Michailu telefono numeriais, ir kartais paskambindavo, pasitikrindami, kaip sekasi. Michailo palaikymas buvo labai svarbus.
Savo tėvams, kurie gyveno kitame mieste, Lida nieko nesako apie savo ligą, nenorėjo jų liūdinti. Mama turi sergantį širdį, kam jai papildomų rūpesčių.
Kai Lida suprato, kad sveiksta, ji dar labiau pakilo dvasia. Dabar galima ir su vyru užsiimti.
Be įspėjimo Lida vakare atvyko į namus. Tyloje atrakino duris ir įėjo.
Kaip ji ir tikėjosi, vyras buvo namuose su Janka. Pamatęs Lidą jis pašoko nuo sofos ir garsiai sušuko:
Lida? Ką tu čia darai? Kodėl neįspėjai?
Iš virtuvės išėjo Janka, vilkėdama trumpą chalatą, su išblukusiais, iššviesintais plaukais. Rankose ji laikė du taurės šampano.
Sveikas, Kostia. Kol kas tai ir mano namai, jei pamiršai, ir aš turiu teisę ateiti, kada noriu. O tu, matau, laiką leidži veltui… Supažindink mus, ar ne?
Eh… Tai Janka. Mano… kolegė darbe. Aptariame naują projektą!
Meilute, nustok meluoti! Tavo žmona nors ir serga, bet ne kvaila, viską supranta! Lida, aš jo ilgalaikė mylimoji, mes mylime vienas kitą. Štai, aš pasakiau tiesą! – šaukė Janka.
Janka, aš labai džiaugiuosi už jus. Dabar taip retai sutinki nuoširdžią ir nesavanaudišką meilę! Ji juk būtent tokia?
Žinoma! Už ką mane laikote? Aš myliu Kostiką tiesiog taip, jis mano svajonių vyras, kad žinotumėte!
Ir tu būsi su juo ir varge, ir džiaugsme? Net jei jam nebus pinigų? – tęsė Lida.
Žinoma! Man jo pinigai nesvarbūs!
Gerai. Dabar tai patikrinsime. Kostia, perrašyk man savo verslą ir pinigus nuo sąskaitų. Aš juk kartu su tavimi pradėjau ir padėjau mūsų verslą vystyti. Nedidelę sumą gali pasilikti sau ir pradėti viską iš naujo.
Kaip kažkada mes pradėjome. Aš garbingai praėjau visą kelią, sutinki, nė karto tavęs neišdaviau, nesuklaidinau per 30 metų.
Ko negalima pasakyti apie tave. Turėti meilužę, kai tavo ištikima žmona serga, reikia palaikymo ir pagalbos – labai klasta ir bjauru. Ir aš turiu teisę reikalauti kompensacijos. Be to, patikrinsime ir tavo Janką, ar ji tave myli, ar tavo pinigus!
Janka sumišo ir pažvelgė į Kostią.
Meilute, ką ji kalba? Kodėl staiga ji turi gauti tavo verslą ir pinigus?
Na, žinoma, Lida perdėjo, bet po skyrybų turtą padalinsime per pusę, – atsakė Kostia.
Aš nesutinku! Kaip gyvensime be pinigų? Ar žinai, kiek man kainuoja kosmetinės procedūros kiekvieną mėnesį? O kiek drabužių išleidžiama?
Nieko, kaip nors išgyvensime. Su mylimu net ir palapinėse rojus. Tau juk svarbus jis, o ne pinigai? Nesijaudink, vargti nebus, bet kaip anksčiau nebebus.
Na ne. Aš nesutinku švaistyti savo jaunystės dėl skurdaus smirdinčio senuko! Dar truputį ir tu tapsi toks! Tu man žadėjai visiškai ką kitą!
Laukiau, kol ji… mirs. Ir ką, be reikalo laukiau ir kentėjau tavo glėbius? Eik žinok kur! Aš tam nesutikau! Lik su savo pusiau mirusia žmona tada!
Janka spruko į miegamąjį, greitai persirengė ir kaip kulka išlėkė iš namų, spjaudydama iš pykčio į Kostią.
Na, Kostik, matei tikrąją savo Jankos veidą?
Mačiau. Aš, naivus, galvojau, kad ji tikrai mane myli, tokias saldžias kalbas sakė, o dabar tapau smirdančiu senuku.
Kostia, aš pateikiu skyrybų ieškinį. Padalinsime viską po lygiai. Ir išsiskirsime kaip laivai jūroje.
Gerai, Lida. Atsiprašau, jei galėsi…
Lidos liga atslūgo. Ji nežinojo, kiek dar gyvens, ir džiaugėsi kiekviena diena. Juk šalia jos buvo tik ištikimi ir patikimi žmonės – dukra ir Michailas.
