Oksana išėjo iš moterų konsultacijos tarsi ant vatos kojų. Nėštumas – 8 savaitės. Tokios naujienos ji tikrai nesitikėjo išgirsti iš gydytojo.
Ji organizmo sutrikimus laikė nuovargio, vitaminų stygiaus, amžiaus pokyčių pasekmėmis, bet tik ne nėštumu.
Sūnų Ilją ji pagimdė sulaukusi 26 metų, po metų nuo vestuvių.
Po kelių metų norėjosi dar vieno vaiko, gerai būtų mergaitė… Bet taip neįvyko. Nėštumas neatsirado, nors ji ir vyras buvo visiškai sveiki.
Ir štai – staiga, 43 metų amžiuje, naujiena krito tarsi sniegas ant galvos… Oksana lėtai žingsniavo namo, galvodama, kaip pasakys vyrui, sūnui… Įdomu, kaip jie į tai reaguos?
Ar ne per vėlu gimdyti, visgi jau ne jauna, kai kuriems tuo metu jau anūkai… Suskambo telefonas, skambino mama.
– Sveika, dukra, kur esi? Užsuksi pas mus? Tėvo kraujospūdis visą dieną šokinėja, gal orai veikia…
– Taip, mama, dabar ateinu. Turiu naujienų, nežinau, kaip net pasakyti…
– Įeik, dukra, kokios tai naujienos, tikiuosi, viskas gerai?
– Buvo ką tik pas ginekologą, aš nėščia, jau 2 mėnesiai…
– O Dieve, dukra, kaip tai… Tavo amžiuje… Ilja jau suaugęs vaikinas, jau reikėtų laukti anūkų… Ir ką darysi? Ką Andrius pasakė?
– Dar niekas nežino, tik ką iš gydytojo…
– Nieko, dukra, gimdyk, mes su mama turėjome 7 vaikus – viską užauginom… Žmona, pasidėk ant stalo, paminėsim šią progą, žiūrėk, gimtų anūkė, spėsime dar paglostyti…
– Pasidarei beprotiška, seni, ką minėti, kraujospūdis koks… Tu, Oksana, gerai pagalvok, ar jums to reikia, kokie dabar laikai, vieno vaiko tikrai užtenka. Ir pati pagalvok, tau bus 60, o vaikui 17 – kur čia…
– Mama, mes susitvarkysime su Andriumi…
Per vakarienę Oksana pasakė naujieną vyrui ir sūnui. Ilja nustebęs pažvelgė į mamą:
– Tu nėščia? Tokiu amžiuje? Juk jau esi sena! Tu rimtai ketini gimdyti?
– Sūneli, na, aš ne tokia sena, visiškai galiu išnešioti ir pagimdyti vaiką… Ar tu nenori brolio ar sesers?
– Kam jums dar vienas vaikas? Manęs jums nepakanka? Jokių kitų problemų nėra? Na, senatvėje dar kūdikį gimdyti…
Ilja iššoko iš už stalo ir nuėjo į savo kambarį, užtrenktas duris. Oksana liūdnai pažvelgė į vyrą.
– Andrius, kodėl tyli? Džiaugiesi, kad vėl tapsi tėvu?
– Aš? Tai tiesiog netikėta, nežinau… Ar tikrai ne per senas esame vaikui? Visada norėjau dar vieno vaiko, žinai, bet dabar… Tu jau ne jauna, bus sunku ir gimdyti, ir prižiūrėti kūdikį… Aš dėl tavęs nerimauju…
– Oi, dar parodysiu jaunoms damoms! Pažiūrėk, Ilja baigia mokyklą, išvažiuos mokytis, o mes vieni liksim… Bet taip, vėl tapsime tėvais, gyvenimas įgaus naują prasmę.
Ir pinigų klausimas neiškyla, dėkui Dievui, mūsų pajamos geros, tavo firma klesti.
Tuo metu iš kambario išėjo Ilja.
– Tai ką, dabar mano mokslai, butas, kurį norėjote man nupirkti, nueis veltui? Juk turėsite kitą vaiką, nebus jums laiko man…
– Ilja, ką tu sakai? Žinoma, viskas liks, mes iš anksto atidėjome pinigų tiek mokslams, tiek butui, nesijaudink…
– O, mama, beje, gausi motinystės kapitalą, jį galima panaudoti mano mokslams… Na, iš esmės, ne taip jau blogai, kad gimdysi…
– Net pamiršau apie tą kapitalą… Mane labiau neramina amžius, laikoma senai gimdančia, rizikos grupėje…
– Nieko, brangioji, tu susitvarkysi. Sūneli, o tu tapsi vyresniuoju broliu, įsivaizduoji?
— Ne, negaliu įsivaizduoti… Mums kitų vaikų šeimoje nereikia, bet jei jums taip norisi, gimdykite, auklėkite… Bet pasakysiu iš karto – šito vaiko nemylėsiu. Kūdikiai – ne man, bijau jų net paimti ant rankų, tai verkia, tai į kelnes prisipila, brr…
Oksana buvo nusiminusi dėl tokio sūnaus požiūrio į situaciją. Ji suprato, kad tikriausiai jis kažkur pavydi, bet jo neigiamas nusiteikimas visai nepatiko.
Motina priėmė naujieną labai griežtai.
— Na, jūs gal visiškai apsiputojot? Kokių vaikų, Oksana, tau juk greitai penkiasdešimt, apie pensiją galvok, o ne apie vaikus! Ir Andrius jau nebe berniukas, nors metais jaunesnis už tave… Jums Iljų nepakanka? Ir mes jau seni, niekuo negalime padėti, net paprasčiausiai pažiūrėti vaiką… Aš tavo vietoje padaryčiau abortą ir viskas!
— Na, tai jau mums spręsti… Mes neprašome pagalbos, tiesiog pasakėme jums faktą!
Oksana užsirakino kambaryje ir pravirko. Pačiai nėštumo naujiena buvo šokas, o čia dar artimieji tokie nusiteikę… Andrius taip pat ypatingos džiaugsmo reakcijos nerodė… Ilja kategoriškai pareiškė, kad nemylės vaiko… Ką daryti, kaip su tuo susitvarkyti?
Oksana paskambino draugei ir papasakojo naujieną.
— Na, nebūk tokia… Tikrai nėštumas? Gal menopauzė prasidėjo? Ir ką, gimdysi? Aš nepasiryžčiau… O jei gims vaikas su Dauno sindromu, ką tada? Pažiūrėk, pažįstamieji taip pat nutiko, pagimdė sergantį vaiką, dabar kenčia…
Oksana nusprendė daugiau niekam nepasakoti, matydama tokią reakciją. Kas bus, tas bus… Žudyti vaiką ji neketino.
Nėštumas praėjo lengvai, Oksana net pati nesitikėjo. Visi tyrimai, skreeningai buvo normalūs. Ilja toliau laikėsi atokiau nuo mamos. Prieš mokyklos baigimo šventę jis pareiškė:
— Mama, neik į baigimo šventę, prašau. Man gėda prieš kitus, kad mano mama su pilvuku… Tegul tėvas vienas ateina, pasakysiu, kad sirgai…
— Ilja, ką tu sakai? Aš taip svajojau patekti į tą šventę, tu mano mylimas sūnus, noriu pamatyti, kaip viskas praeis… Kaip galima gėdytis mamos?
— Na, kol dar esu mylimas sūnus, netrukus turėsi kitą ką mylėti… Kiti vaikai išjuoks mane, kad mama tokio amžiaus ketina gimdyti…
Oksanai buvo labai skaudu tai girdėti. Visą gyvenimą jie viską darė dėl sūnaus, o dabar – egoistas užaugo…
Į baigimo šventę ji vis tiek nuėjo, nepaisydama sūnaus prašymo. Tas nė karto neprisiliuvo prie mamos, apsimesdamas, kad jos nemato…
Keletą savaičių prieš gimdymą Oksanai pasidarė bloga, ją greitoji nuvežė į ligoninę. Gydytojai pasakė, kad teks likti prižiūrint ligoninėje iki gimdymo. Šiek tiek anksčiau laiko Oksana pagimdė dukrą – Mašenką. Sveika, rami mergaitė.
Visi skambino, sveikino. Išskyrus sūnų. Jis mokėsi kitame mieste, retai grįždavo namo.
Kai Mašenkai sukako mėnuo, Ilja atvyko namo. Oksana nerimavo, kaip jis priims sesutę…
— Sūneli, susipažink, tavo sesutė Mašenkė…
— Uh-huh, aš žinau, kaip ją vadina… Dabar pavalgysiu ir eisiu pas draugą…
— Gerai. Eisiu į virtuvę, padengsiu stalą…
Po kelių minučių ji įėjo į kambarį, kad pakviestų sūnų. Jis nepatogiai laikė sesutę ant rankų, susivyniojusį kaip kareivėlį į vystyklą.
— Ji pasikniukštė ir pradėjo murkti, tai aš paėmiau…
— Gerai, sūneli, nebaisi ją laikyti?
— Mama, ji tokia maža… Ir juokinga… Žiūrėk, kaip nosytę susiraukė… Oi, ji man nusišypsojo, žiūrėk…
Oksana stebėjosi, žiūrėdama į sūnų ir neatpažino jo. Jis šypsojosi, žiūrėdamas į savo mažą sesutę. O ji jam atsakė šypsena…
— Mama, ar galėsiu vakare pažiūrėti, kaip ją maudysi? Ji kaip mažas lėlutė, ir man atrodo, net panaši į mane… Koks aš buvau kvailys, kad jos nenorėjau…
— Žinoma, sūneli, padėsi man…
Mašenkė tapo visų mylimuke. Seneliai su dideliu malonumu ją glostė ir prižiūrėjo. Ir niekas jau nepriminė, kad kadaise atkalbinėjo Oksaną, abejojo… O Ilja labiausiai džiaugėsi „kitu vaiku“…
