– Jūs ką, visai išprotėjot? Ko jūs čia prisivėlėt?! – urzgė Nina, įsiverždama į namus.
– Nesinervuok, tik trumpam čia pasibūsim, – įžūliai mestelėjo jos vyro sesuo.
Nina skubiai lipo laiptais aukštyn, tempdama paskui save lagaminą. Komandiruotė buvo varginanti, ir viskas, apie ką ji svajojo – karštas dušas ir savo lova. Raktas trakštelėjo spynoje, durys prasivėrė – ir kažkas iš karto pasirodė ne taip.
Prieškambaryje sklido svetimų kvepalų kvapas.
Ji sustingo, įsiklausydama. Iš virtuvės sklido lengvas šaukštelio barškesys į puodelį.
– Seriožai? – atsargiai šūktelėjo Nina, bet atsako – nė garso.
Ji nuėjo giliau į butą – ir širdis pradėjo stipriai daužytis.
Prie virtuvės stalo sėdėjo Olga, jos vyro sesuo, ramiai maišydama cukrų kavoje. Į Niną ji net nepažvelgė.
– Ką jūs darot mano bute? – Ninai sudrebėjo balsas.
Olga lėtai pakėlė akis, jos lūpos išsitempė į šaltą šypseną.
– Mes čia tik trumpam pagyvensim.
Nina pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų.
– Kur Sergejus?
– Užsiėmęs.
– Kas per pokštai?! – Nina žengė žingsnį į priekį. – Iš kur jūs išvis sugalvojot, kad galite taip įsiveržti į mano namus?
Olga tingiai gurkštelėjo kavos ir pastatė puodelį.
– Tavo namus? Mieloji, tu kažko nesupranti.
Nina įsikibo į stalviršį, kad nepargriūtų. Galvoje dunksėjo vienas klausimas: kas vyksta?
Ji išsitraukė telefoną, surinko vyro numerį.
Švilpimas. Švilpimas. Švilpimas.
– Sergejau, perskambink skubiai, – pašnibždomis paliko žinutę į balso paštą.
Olga nusijuokė.
– Be reikalo stengies.
Nina jos nebeklausė. Ji puolė į miegamąjį – ir pasaulis apsivertė.
Jos daiktai buvo sukrauti į juodus šiukšlių maišus. Spintoje kabėjo svetimos suknelės. Ant naktinio stalelio gulėjo nepažįstamos auskarai.
O ant komodos – popierius.
Oficiali forma.
Prašymas dėl santuokos nutraukimo.
Ir parašas.
Jos parašas.
Tik ji jo nedėjo.
Nina sudrebėjusiais pirštais sugriebė lapą. Akys lakstė per eilutes, ištraukdamos nuotrupas: „sutinku nutraukti santuoką… pretenzijų neturiu… turto padalijimas…“
Paskutinis puslapis. Parašas. Taip, tai jos raštas – bet ji tikrai to nepasirašė.
Už nugaros pasigirdo lengvas atkosėjimas.
– Na ką, supratai? – Olga stovėjo tarpduryje sukryžiavusi rankas ant krūtinės.
– Tai klastotė, – Ninos balsas skambėjo prikimusiu tonu. – Aš niekada…
– Sergejus sakė, kad tu viską pati sutvarkei prieš išvykdama. Matyt, pamiršai.
– Meluoji!
Nina puolė prie stalelio, kur paprastai gulėjo jos pasas. Stalčius buvo tuščias.
– Kur mano dokumentai?
– Nusiramink, – Olga žengė žingsnį artyn. – Juk nenori skandalo?
– Aš noriu žinoti, kas čia vyksta!
Olga atsiduso, lyg aiškintų kažką neprotingam vaikui.
– Viskas labai paprasta. Tu jau nebe žmona. Ne šeimininkė. Po mėnesio iš čia išsikraustysi.
Nina pajuto, kaip nugara nuėjo šiurpuliukai.
– O kur aš turėčiau keltis?
– Kur nori.
– Tai mano butas!
– Ne, – nusišypsojo Olga. – Tai Sergejaus butas.
Nina staigiai apsisuko ir puolė prie spintos, kur gulėdavo nekilnojamojo turto dokumentai. Aplankas buvo dingęs.
– Kur sutartis?
– Pas teisininką.
– Kokį dar teisininką?!
– Tą, kuris padėjo Sergejui viską tvarkingai sutvarkyti.
Nina susiėmė už galvos. Smilkiniuose tvinksėjo.
– Jis negalėjo… Mes juk šį butą pirkome kartu!
– Dokumentai sako ką kita.
Tuo metu prieškambaryje trakštelėjo spyna.
Abi atsisuko.
Tarpduryje stovėjo Sergejus.
– Nina… – jis atrodė pavargęs. – Tu grįžai anksčiau.
– Paaiškink, kas čia per cirkas?! – jos balsas perėjo į riksmą.
Jis dirstelėjo į Olgą, tada lėtai uždarė duris.
– Pasikalbėkim ramiai.
– Ramiai?! Tu suklastojai mano parašą! Išvijai mane iš mano pačios namų!
– Niekas tavęs nevarinėja, – jis perbraukė ranka per veidą. – Tiesiog… viskas pasikeitė.
– Kas pasikeitė?!
Jis tylėjo.
Tuomet Olga tyliai tarstelėjo:
– Pasakyk jai.
Sergejus suspaudė kumščius.
– Aš padaviau skyryboms.
Tyla tvyrojo ore kaip sunkus užklotas.
– Kodėl? – vos girdimai paklausė Nina.
Jis nepakėlė akių.
– Nes aš tavęs nebemyliu.
Šie žodžiai smogė lyg smūgis į pilvą.
— Jūs tvirtinate, kad nepasirašėte sutikimo dėl skyrybų?
— Taip! Tai klastotė!
— Hm… — teisininkas pabeldė pirštu į dokumentą. — Bet čia yra notaro patvirtinimas.
— Kaip tai įmanoma?!
— Jei notaras buvo susimokęs… arba jei parašas tikrai jūsų, tik jūs to neprisimenate…
— Aš ne pamišusi! Aš tikrai prisiminčiau!
Jis nusiėmė akinius ir pavargusiai patrynė akis.
— Ponia Sokolova, be rašysenos ekspertizės mes nieko neįrodysime. O jos atlikimas užtruks savaites…
— Aš neturiu savaičių! Jie jau išmetė mano daiktus!
— Yra dar vienas momentas… — jis atidėjo dokumentus. — Pagal šiuos popierius, butas įregistruotas tik jūsų vyro vardu.
Nina sustingo.
— Bet… tai neįmanoma. Mes jį pirkome kartu, santuokoje!
— Rejestre nurodytas vienintelis savininkas — Sergejus Viktorovičius Sokolovas.
— Tai falsifikacija!
— Turite pirkimo–pardavimo sutartį? Įmokų už hipoteką įrodymus?
Nina karštligiškai ėmė knaisiotis telefone.
— Štai! — ji parodė ekraną. — Pavedimai iš mano sąskaitos apmokėjimams!
Teisininkas atsiduso.
— Tai netiesioginis įrodymas. Be jūsų vardo nekilnojamojo turto dokumentuose…
Staiga Ninos telefonas suvirpėjo. Banko pranešimas.
„Iš jūsų sąskaitos pervesta 1 850 340 rublių. Likutis: 4 672 rubliai“
— Kas… — jos balsas sudrebėjo. — Kas čia?!
Ji tuoj pat surinko vyro numerį. Vėl signalai.
— Jis ištuštino mūsų bendrą sąskaitą… — sušnabždėjo ji.
Teisininkas suraukė antakius.
— Bendros santaupos?
— Taip… ne! Tai mano asmeninė sąskaita, bet…
Ji staiga prisiminė. Prieš metus Sergejus įkalbėjo ją išduoti jam įgaliojimą — „šiaip, jei kas nors nutiktų“.
— Jis… jis turėjo prieigą…
Akys apsiblausė. Nina įsikibo į stalo kraštą.
— Viskas prarasta…
— Ne viskas, — teisininkas staiga ištiesė nugarą. — Jei parašo klastojimas bus patvirtintas, tai baudžiamoji byla.
— Bet kiek tai užtruks?
— Mėnesius.
Nina užsidengė veidą rankomis.
— Kur aš dabar gyvensiu? Iš ko?
— Turite giminių?
— Motina kitame mieste…
Ji staiga pakėlė galvą.
— Alimentai? Juk jis privalo…
Teisininkas papurtė galvą.
— Pagal šiuos dokumentus jūs savanoriškai atsisakėte visų pretenzijų.
Nina staiga pašoko, net apsvaigo galva.
— Vadinasi, jis viską apgalvojo…
— Deja, taip.
Ji sviedė dokumentus į rankinę.
— Ačiū. Aš… aš pagalvosiu.
Lauke jau buvo sutemę. Nina stovėjo priešais teisinės konsultacijos pastatą, nežinodama, kur eiti. Kišenėje — telefonas, pasas (kurį laimei turėjo su savimi komandiruotėje) ir 4672 rubliai.
Telefonas vėl suvirpėjo. Nežinomas numeris.
— Alio?
— Nina Viktorovna? — moteriškas balsas. — Čia Oksana iš nekilnojamojo turto agentūros. Ar patvirtinate rytojaus jūsų buto apžiūrą?
Nina sustingo.
— Kieno buto?
— 42-as butas Gagarino gatvėje… savininkas Sergejus Sokolovas pasirašė su mumis pardavimo sutartį.
Pasaulis aplink apsvaigo.
— Kada… kada jis tai padarė?
— Vakar pasirašėm sutartį. Jūs bendrasavininkė?
Nina lėtai nuleido telefoną.
Jie ne tik ją išvarė. Jie naikino visus jos gyvenimo pėdsakus.
Akys aptemo. Ji žengė žingsnį — ir kažkas ją sugriebė už rankos.
— Atsargiau! — nepažįstamas vyras sulaikė ją nuo griuvimo. — Jums bloga?
Nina pažvelgė į jį tuščiu žvilgsniu.
— Taip. Labai bloga.
Ji ištraukė ranką ir nuėjo toliau, neatskirdama kelio.
Kažkur mieste buvo žmogus, kuris dar vakar prisiekė ją mylėti.
Ir dabar jai liko tik vienas klausimas:
Kaip jis išdrįso?
Nina klajojo po naktinį miestą, nejausdama nei laiko, nei šalčio. Kojos pačios atvedė ją į seną parką, kuriame jie su Sergejumi dažnai vaikščiodavo pirmaisiais santuokos metais. Ji atsisėdo ant prišalusio suoliuko ir išsitraukė telefoną.
Baterija — 7 %.
Ji atsidarė debesų saugyklą. Prisijungimas… slaptažodis… „Neteisingas slaptažodis“. Bandė dar kartą — tas pats.
— Velnias!
Jis pakeitė visus slaptažodžius.
Tačiau striukės kišenėje buvo senas telefonas, kurį ji pasiimdavo į komandiruotes kaip atsarginį. Nina drebančiomis rankomis ištraukė jį ir įjungė.
Seni pranešimai. Nuotraukos.
Ji vartė pastarųjų mėnesių susirašinėjimą su Sergejumi.
— Viskas juk buvo normaliai… — šnabždėjo ji. — Visai neseniai…
Tada atidarė galeriją.
Nuotraukos iš paskutinių atostogų. Sergejus apkabinęs ją, jie šypsosi. Vos prieš tris mėnesius.
— Kada tu nustojai mane mylėti?..
Staiga viename iš albumų ji pastebėjo keistą ekrano kopiją. Data — prieš dvi savaites.
Tai buvo ištrauka iš susirašinėjimo žinutėmis.
Olga: „Kada ji pagaliau dings iš mūsų gyvenimo?“
Sergejus: „Greitai. Aš viską paruošiau.“
Nina spoksojo į ekraną, netikėdama savo akimis.
— Kas… kas tai?
Ji nepamena dariusi šio skrinšoto.
Pervertė toliau. Dar vienas.
Sergejus: „Dokumentai paruošti. Notaras — mūsų.“
Olga: „O jei ji pradės priešintis?“
Sergejus: „Nepradės. Aš žinau, kaip ją palaužti.“
Nina staiga pakilo nuo suoliuko.
— Dieve…
Ji perėjo į skambučių sąrašą. Per paskutinį mėnesį — keliolika skambučių tarp Sergejaus ir Olgos. Dažniau nei jam skambino jai, Ninai.
Staiga telefonas suvirpėjo. Mama.
— Alio?
— Ninka, kur tu?! — susirūpinęs balsas. — Sergejus ką tik skambino, klausė, ar tu pas mane!
— Ką jis sakė?
— Kad jūs susipykot, kad tu pabėgai… Jis taip pergyvena!
Nina kartėliškai nusijuokė.
— Mama, jis padavė skyryboms. Suklastojo mano parašą. Išvijo mane iš namų.
— Ką?! — mama net aiktelėjo. — Bet… jis juk sakė…
— Meluoja. Viską meluoja.
— Važiuok pas mane! Tuoj pat!
— Ne. — Nina tvirtai suspaudė telefoną. — Aš lieku.
Ji padėjo ragelį ir vėl pažvelgė į ekraną.
Baterija — 3 %.
Vienas šansas.
Nina atsidarė žemėlapius ir rado notaro, kuris tvirtino „jos“ parašą, adresą. Vos dvidešimt minučių pėsčiomis.
— Mūsų notaras… — sušnabždėjo ji.
Telefonas užgeso.
Nina giliai įkvėpė šalto oro ir žengė pirmyn.
Ji jau nebebuvo ta patikli moteris.
Dabar ji ėjo į karą.
Nina stovėjo prieš veidrodį visą parą veikiančios kavinės tualete, kur buvo užėjusi trumpam atsikvėpti. Tamsūs paakiai, pasišiaušę plaukai — ji vos beatpažino save. Iš rankinės ji ištraukė netoliese pirktą diktofoną ir patikrino bateriją.
— Suveiks… turi suveikti…
Ji surinko Olgos numerį. Ragelį pakėlė po penkto signalo.
— Tai ką, persigalvojai? — pašaipus vyro sesers balsas.
— Man reikia mano daiktų, — ramiu tonu tarė Nina. — Bent jau dokumentų.
— Ateik rytoj. Dieną. Sergejus bus darbe.
— Aš ateisiu šiandien. Po valandos.
— Tu girdėjai, ką aš sakiau?..
— Kitaip ateisiu su policija. Aš turiu teisę atsiimti asmeninius daiktus.
Tyla.
— Gerai. Ateik.
Lygiai devintą vakaro Nina stovėjo prie savo — ne, jau nebe savo — buto durų. Rankoje ji laikė seną raktą, kurį Sergejus kažkada buvo palikęs jos rankinėje.
Duris atidarė Olga.
— Greitai ir be scenų, sutarta?
Nina tylėdama įėjo vidun. Butas kvepėjo svetimais kvepalais ir maistu, kurio ji niekada negamino.
— Kur Sergejus?
— Išvažiavo reikalais.
Nina nuėjo į miegamąjį, kur ją ištiko šokas — ant sienos jau kabėjo Olgos ir Sergejaus nuotraukos. Lyg jie seniai būtų pora.
— Neužsibūk, — tarpduryje stovinti Olga sukryžiavo rankas.
Nina atidarė spintą ir pradėjo krautis likusius daiktus į krepšį. Tuo metu jos žvilgsnis užkliuvo už naktinio stalelio, ant kurio gulėjo Sergejaus telefonas.
— Jis paliko…
— Neliesk! — Olga staigiai žengė pirmyn.
— Man reikia mano seno numerio, — Nina greitai paėmė telefoną. — Persikelsiu į naują SIM kortelę.
Ji išėjo į koridorių, apsimesdama naršanti nustatymuose. Iš tikrųjų jos pirštai lakstė ekrane:
Atidaryti žinutes… rasti dialogą su Olga… ekrano kopijos… persiųsti sau…
— Ko tu ten knaisiojiesi?! — Olga išplėšė telefoną iš jos rankų.
— Baigta, — Nina pakišo ranką į kišenę, tikrindama, ar diktofonas įrašė jų pokalbį.
Olga įtariai nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Tu kažką rezgi.
— Aš tik atsiimu savo.
— Savo? — Olga pašaipiai šyptelėjo. — Tu išvis nieko savo neturi. Net šitą rankinę nupirko Sergejus.
Nina pajuto, kaip per kūną pasklinda nuodai.
— Kodėl? — tyliai paklausė ji. — Kodėl jūs taip su manim?
Olga lėtai priėjo arčiau.
— Todėl, kad tu jam visada buvai ne jo lygio. Todėl, kad aš jį pažįstu nuo vaikystės. Todėl, kad… — ji išsišiepė, — jis pagaliau tai suprato.
Nina suspaudė kumščius.
— Jūs… jūs su juo…
— O, pagaliau dašuto! — Olga nusijuokė. — Taip, mes visada mylėjome vienas kitą. Tu buvai tik laikina kvailystė.
Tuo metu prieškambaryje suskambo durų skambutis.
Olga suraukė antakius ir nuėjo atidaryti.
Nina liko viena miegamajame. Ji turėjo mažiau nei minutę.
Ji puolė prie stalelio, kur gulėjo dokumentai, ir karštligiškai ėmė juos fotografuoti telefonu.
Pirkimo–pardavimo sutartis… draudimas… kas dar…
— Nina?! — iš prieškambario pasigirdo Olgos balsas. — Tu man melavai! Sakai, kad neisi į policiją!
Nina atsisuko ir pamatė tarpduryje du policininkus.
— Aš nekviečiau…
— Ši moteris pareiškė, kad jūs sulaikote jos asmeninius daiktus, — tarė vyresnysis pareigūnas.
Olga užkaito kaip burokas.
— Ji melu…
— Viskas gerai, — Nina pakėlė krepšį. — Aš jau susirinkau svarbiausius daiktus.
Ji praėjo pro šokiruotą Olgą link pareigūnų.
— Ačiū, kad atvykote. Aš pasiruošusi eiti.
Lauke vienas iš pareigūnų paklausė:
— Ar jums reikia kur nors pernakvoti? Mes galime nuvežti…
— Ne, ačiū. Aš turiu kur.
Kai policijos automobilis nuvažiavo, Nina išsitraukė telefoną ir patikrino išsiųstus failus.
Viskas buvo vietoje.
Įrodymai.
Prisipažinimai.
Ir dabar — keršto planas.
Tris dienas Nina gyveno pigiame viešbutyje, neišeidama iš kambario. Jos nešiojamasis kompiuteris buvo pilnas atidarytų skirtukų: straipsniai apie dokumentų klastojimą, informacija apie sukčiavimą skyrybų procesuose, teisinių forumų diskusijos.
Ant stalo — atspausdinti ekrano vaizdai su Sergejaus ir Olgos susirašinėjimu, dokumentų nuotraukos, jų pokalbio įrašas.
Nina paspaudė „paskelbti“.
Socialiniai tinklai sprogo akimirksniu.
„Mano vyras ir jo sesuo pavogė mano gyvenimą“ – įrašo antraštę lydėjo visi surinkti įrodymai. Ji pažymėjo populiarius puslapius, žmogaus teisių organizacijas, vietinę žiniasklaidą.
Telefonas subruzdėjo jau po dviejų minučių. Nežinomas numeris.
— Alio?
— Ar čia Nina Sokolova? — susijaudinęs moters balsas. — Aš žurnalistė iš „Miesto naujienų“. Jūsų istorija… tai šokas. Mes norime parengti medžiagą.
— Taip, — tvirtai atsakė Nina. — Ir aš turiu dar kai ką.
Iki vakaro jos istorija buvo pasidalinta dešimtis tūkstančių kartų. Komentarai liepsnojo nuo pykčio:
„Tai juk baudžiamoji byla!“
„Kaip jie išdrįso?!“
„Nina, mes su tavimi!“
Septintą vakaro pasigirdo skambutis, kurio ji laukė. Sergejus.
— Tu visai su proto nusiritai?! — jo balsas buvo prikimęs iš įsiūčio. — Tu sunaikinai mano reputaciją!
— O tu — mano gyvenimą, — šaltai atsakė Nina.
— Ištrink tą įrašą! Tuoj pat!
— Ne.
— Aš paduosiu tave į teismą dėl šmeižto!
— Paduok. Tuo pačiu paaiškinsi teismui, kaip tavo „sesuo“ tapo tavo meiluže.
Tyli pauzė ragelyje.
— Tu… tu nieko neįrodysi…
— Įsijunk televizorių, — tarė Nina ir padėjo ragelį.
Ekrane vietinio naujienų kanalo jau vyko reportažas:
„…šokiruojanti skyrybų istorija mūsų mieste. Redakcijos duomenimis, į policiją jau pateiktas pareiškimas dėl galimos dokumentų klastotės…“
Kamera rodė jos įrašą, Sergejaus ir Olgos veidus su suliejimu, pasipiktinusių teisininkų komentarus.
Ninos telefonas įkaito nuo žinučių. Buvę kolegos, draugės, net seni pažįstami — visi rašė palaikymą.
Tačiau svarbiausia žinutė atėjo po valandos — laiškas iš advokato:
„Ponia Sokolova, remiantis pateiktais įrodymais, ruošiame ieškinį dėl skyrybų proceso pripažinimo negaliojančiu. Taip pat rekomenduojame kreiptis į policiją dėl sukčiavimo.“
Nina užsimerkė. Pirmoji pergalė.
Staiga — beldimas į duris.
Ji atsargiai priėjo prie akutės — koridoriuje stovėjo nepažįstamas vyras su akiniais.
— Nina Viktorovna? Aš „Vakarinės kronikos“ korespondentas. Ar galiu užduoti kelis klausimus?
— Ne, — tvirtai pasakė ji pro duris. — Viską, ką norėjau pasakyti, jau pasakiau įraše.
Kai žurnalistas išėjo, Nina atsirėmė į sieną ir pamažu nuslydo ant grindų.
Ašaros ritosi pačios — ne iš skausmo, o iš keisto palengvėjimo.
Ji daugiau nebebuvo auka.
Dabar visas miestas žinojo tiesą.
O rytoj prasidės karas teisme.
Teismo salė Nr. 14 buvo pilnutėlė. Nina sėdėjo ieškovės vietoje, suspaudusi dokumentų aplanką. Priešais, per visą salę, Sergejus ir Olga šnabždėjosi su advokatu.
— Atsistoti, teismas ateina!
Teisėja — griežta penkiasdešimtmetė moteris — pradėjo skaityti bylą.
— Nagrinėjamas Ninos Viktorovnos Sokolovos ieškinys dėl skyrybų proceso pripažinimo negaliojančiu…
Nina slapta pažvelgė į Sergejų. Jis buvo išbalęs, po akimis — tamsūs ratilai.
— Ponia Sokolova, jūsų įrodymai?
Jos advokatas atsistojo:
— Turime rašysenos ekspertizės išvadą. Parašas skyrybų dokumentuose — suklastotas.
Salėje nuvilnijo šurmulys.
— Taip pat pateikiame atsakovo susirašinėjimą su Olga Viktorovna Lužkova, kuriame aptariamas neteisėtas mano ginamosios nuosavybės ir lėšų atėmimo planas…
Sergejus staiga pašoko:
— Tai įsikišimas į privatų gyvenimą!
— Sėdėti! — griežtai tarė teisėja.
Advokatas tęsė:
— Ir galiausiai — pokalbio įrašas, kuriame ponia Lužkova pripažįsta dokumentų klastojimą.
Olga, sėdėjusi šalia Sergejaus, staiga suriko:
— Tai provokacija!
Teisėja trinktelėjo plaktuku:
— Tyla!
Dapklausa truko tris valandas. Sergejus painiojosi parodymuose, Olga rėkė apie „šmeižtą“.
Kai teisėja išėjo priimti sprendimo, Nina išėjo į koridorių.
Prie jos priėjo žurnalistas:
— Ponia Sokolova, kaip manote…
— Be komentarų.
Ji nusisuko prie lango.
Po keturiasdešimties minučių juos vėl pakvietė į salę.
— Teismo sprendimas, — teisėja užsidėjo akinius. — Skyrybų procesas pripažįstamas negaliojančiu. Visi bendru turtu įgyti aktyvai padalijami. Dėl dokumentų klastojimo medžiaga perduodama tyrimo institucijoms.
Nina užsimerkė.
— Taip pat, — tęsė teisėja, — atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, teismas rekomenduoja prokuratūrai pradėti baudžiamąją bylą pagal Rusijos BK 159 straipsnį „Sukčiavimas“…
Sergejus staiga sušuko:
— Ji viską išsigalvojo! Tai kerštas!
Olga raudojo, paslėpusi veidą delnuose.
Kai teisėja paskutinį kartą trinktelėjo plaktuku, Nina lėtai išėjo iš salės.
Ant teismo rūmų laiptų jos laukė būrys žurnalistų.
— Ar esate patenkinta teismo sprendimu?
— Ar pateiksite naują skyrybų ieškinį?
— Ką jaučiate buvusiam vyrui?
Nina sustojo ir atsisuko į kameras.
— Jaučiu palengvėjimą.
Ji nusileido laiptais prie laukiančio taksi.
Automobilyje telefonas subruzdėjo. Nežinomas numeris.
— Alio?
— Nina Viktorovna? — moteriškas balsas. — Čia tyrėja Petrova. Mums reikia papildomų jūsų parodymų šioje byloje.
— Gerai, esu pasiruošusi bendradarbiauti.
Ji padėjo telefoną į rankinę ir pažiūrėjo pro langą.
Pro šalį slinko miestas — tas pats, kuriame dar vakar ji buvo niekas.
Telefonas vėl suvirpėjo. SMS:
„Tu manei, kad tai pabaiga?“
Nina lėtai įsidėjo telefoną į kišenę.
Taksi pasuko į jos gatvę.
Tikrasis gyvenimas tik prasidėjo.
Po pusės metų
Nina stovėjo prieš veidrodį naujame bute, taisydamasi palaidinės apykaklę. Šiandien — pirmasis posėdis baudžiamojoje byloje prieš Sergejų ir Olgą.
Sus skambėjo telefonas.
— Alio?
— Nina, čia Marina iš redakcijos. Ar dar neapsigalvojai dėl interviu?
— Ne, — tvirtai atsakė Nina. — Aš jau viską pasakiau.
Ji padėjo ragelį ir paėmė nuo stalo voką. Viduje — teismo sprendimas dėl turto padalijimo ir šviežia banko išrašas.
Kompensacija už moralinę žalą.
Pinigai už parduotą butą.
Ir naujas gyvenimas.
Prie durų jos laukė advokatas.
— Pasiruošusi?
Nina linktelėjo ir žengė pirmyn.
Pastaruosius šešis mėnesius ji rinko savo gyvenimo šukes.
Dabar atėjo metas jiems parodyti, kad palaužtą moterį neįmanoma nugalėti.
O telefonas jos kišenėje vėl subruzdėjo.
Tačiau šį kartą ji net nepažvelgė į ekraną.
Tegu spėlioja.
Ji jau nebe ta, kuri buvo.
