Jana gulėjo kelkraštyje. Ji ką tik atgavo sąmonę. Kraujo suneštas veidas tvinksėjo, išnarintas petys degė skausmu. Visas kūnas buvo lyg viena didelė žaizda.
Skausmas temdė sąmonę. Jana tai prarasdavo save, tai vėl sugrįždavo į realybę…
— Einam, mieloji, namo. Prisiranginėjai šiandien? Nebebūsi kaprizinga kaip vakar? Ar ne, Zoika? — senutė Semionovna, įpratusi, šnekėjo su savo ožka.
Jos ėjo iš tolimos pievos, kur žolė buvo sultingesnė ir mašinos su savo nuodingais išmetamaisiais dūmais – toliau.
Staiga Semionovna žolėje pamatė tai, nuo ko sudrebėjo jos senos rankos ir kojos.
— Šventasis Dieve! Kas čia… Kaip taip gali būti?..
Senolė išgirdo, kaip dejavo pakelėje gulėjusi mergina.
— Gyva?! O Dieve mano! Reikia greitosios! Dabar, tuoj… kur gi jis!? A, va radau, — Semionovna iš kažkur po prijuoste ištraukė seną mobilųjį telefoną, kurį buvo padovanojęs anūkas.
Iškvietusi medikus, Semionovna mėgino kuo galėdama padėti vargšei. Ji matė, kad merginos veidas visas kruvinas. Senutė išsitraukė nosinę ir bandė nuvalyti kraują.
Tuo metu Jana vėl dejavo ir, pamačiusi šalia savęs močiutę, ištarė:
— Gydytojo… man reikia gydytojo…
— Jau važiuoja, važiuoja, mieloji. Greitąją jau iškviečiau, viską papasakojau. Tuoj atvyks, pakentėk.
— Vaikas… — Jana vėl neteko sąmonės. — Mano vaikas…
— Koks vaikas? — sutrikusi paklausė Semionovna. — Su tavimi nieko nebuvo. Tu viena čia gulėjai.
Bet tada jos žvilgsnis nukrypo į merginos pilvą.
— Dieve mano! Taigi ji nėščia!
Atvykusiai greitosios pagalbos brigadai Semionovna pirmiausia pranešė, kad nukentėjusi mergina – nėščia.
— Ačiū jums, močiute, už pagalbą. Padarysime viską, kas mūsų jėgose…
Jana atgavo sąmonę ligoninės lovoje. Laideliai, vamzdeliai, lašelinė venoje. Reanimacija — suprato ji.
— Kas vyksta? — delnu perbraukė per pilvą ir ją perliejo karštis. — Kur vaikas? Kur mano mergaitė?
Tuo metu į palatą įėjo slaugytoja.
— Atsibudote? Šaunu, nes jau nebežinojome, ką galvoti.
— Kur mano vaikas? Kas jam? Jis gyvas? Kodėl tylite? Atsakykite! Ar mano mergaitė liko gyva?
— Jūsų sužalojimai buvo labai sunkūs… — moteris sutriko. — Supraskite, dėl jūsų gyvybės kovojome kelias dienas. Deja, jūsų vaikelis žuvo. Jis mirė dar tragedijos kelyje metu. Jus juk partrenkė automobilis, taip? Dėl to ateis policija, reikės duoti parodymus, bet tai vėliau…
Jana daugiau nieko nebebuvo girdėjusi po žodžių, kad jos mergaitė mirė. Žuvo net nespėjusi gimti. Dėl to sadisto. Jos tėvo…
Ji prisiminė visą paskutinę dieną iki tragedijos — akimirką po akimirkos… Nors galvoti apie tai buvo nepakeliamai skaudu.
Dabar ji suprato: Kirilas norėjo ją nužudyti. Jo nesustabdė net tai, kad ji nešiojo vaiką. Jų dukrą.
Narkotikų iškreipta sąmonė pavertė jį pabaisa. Jana per vėlai suprato, kad su juo kažkas negerai. Jis meistriškai slapstėsi. Savaitėmis dingdavo kažkur, aiškindamas, kad dėl darbo. O jai tada ir nebuvo kada galvoti — nuo pirmos dienos nėštumas buvo labai sunkus.
Vėliau, paskendęs skolose, jis pasiūlė parduoti jos butą. O kai suprato, kad Jana nesutinka, ėmė ją mušti. Pusgyvę ir nieko nesuvokiančią žmoną pabaisa pasodino į mašiną ir išvežė už miesto, kur didžiuliu greičiu tiesiog išmetė iš automobilio.
Janą perkėlė į kitą palatą. Ji negalėjo klausytis laimingų mamų pokalbių. Ji dar buvo labai silpna, bet stengdavosi kuo dažniau išeiti iš palatos. Ten, koridoriuje, buvo jaukiau. Ne taip skaudu.
Jana suprato, kad gyvenimas neteko prasmės. Kadaise mylimas vyras išdavė ir beveik nužudė, dar negimusi dukra žuvo. O ji pati jautėsi tuščia, bevertė kiautė. Robotas be jausmų ir tikslų. „Jei mama būtų gyva, ji mane palaikytų“, — dažnai galvodavo Jana…
Vieną dieną Jana, kaip įprasta, vaikštinėjo koridoriais ir užklydo į patalpą, kur po stikliniu kupolu gulėjo mažytis kūdikis. Jana žiūrėjo į tą mažylę pro permatomą durų stiklą, ir jos širdyje kilo toks aštrus gailestis tam bejėgiam padarėliui, kad ašaros pačios ėmė tekėti…
— Štai vargšelė, — tarė priėjusi slaugytoja. — Mama žuvo, o ji išgyveno. Nepaisydama visko. Tokia mažutė, dar anksti jai gimti buvo… Tai dabar slaugome ją.
Jana grįžo į savo palatą, bet širdis liko ten — prie tos vargšės mažylės. Ji suprato, kad mergaitė, greičiausiai, turi giminaičių. Ir jie ją pasiims. Ji privalo viską sužinoti…
Jana nemiegojo visą naktį, o ryte tiesiog nubėgo į gydytojų kabinetą pas skyriaus vedėją.
— Laba diena, gydytojau. Norėčiau jūsų pasiteirauti dėl mergaitės inkubatoriuje… Jos mama juk žuvo. Jei niekas to vaiko nepaims, ar galėtumėte man pranešti… Nereikia jos vežti į kūdikių namus. Aš pasiimsiu mergaitę pas save.
Gydytojas nusišypsojo.
— Kaip jūs jaučiatės? Tai, kad prakalbote apie šią mergaitę, leidžia man manyti, jog jums daug geriau. Taip, šis vaikas neturi nieko. Avarijoje žuvo abu tėvai: tėvas iš karto, o motina — operacinėje.
Likę giminaičiai jau pranešė, kad vaiko neims. Tad gydykitės, stiprėkite — jums greitai labai prireiks jėgų!
… Šiandien Jana ir Angelina švenčia šventę — mergaitės gimtadienį. Visus metus jos dukra gyvena šiame pasaulyje. Jos džiaugsmas, jos stebuklas. Tikras Angelas, dovanotas dangaus kaip paguoda sielvartą patyrusiai moteriai.
Jana stengiasi daugiau negalvoti apie baisiausią savo gyvenimo laikotarpį ir apie tą pabaisą, kuris buvo jos vyras. Jo nebėra. Išsigandęs pelnytos bausmės, jis nusižudė, kol Jana dar buvo ligoninėje.
Tebūnie tokių švenčių šioje mažoje šeimoje dar daug daug. Ir kas žino — gal laikui bėgant ji taps nebent tokia jau maža…
