Aš padovanojau tėvams sodybą. Jie ją pardavė ir nupirko seseriai mašiną. Tik štai sąžinės nenupirksi…
Nataša atsitiktinai pamatė nuotrauką naujienų sraute. Vika prie naujos užsienietiškos mašinos — baltos, su raudonu kaspinu ant kapoto. Užrašas: „Ačiū tėvams! Dabar pas vaikus greičiau!“
Pirštų sąnariai pabalo. Nataša suspaudė telefoną.
Surinko mamos numerį.
— Alio?
— Kas per mašina pas Viką?
— Aa, matei? Graži, ar ne? Mes padėjom.
— Iš kur jūs turite pinigų?
Pauzė.
— Pardavėm sodybą.
Nataša iškart nesuprato.
— Kurią sodybą?
— Tavo. Kurią padovanojai. Nusprendėme — kam ji mums? Nugara skauda, nebevažiuojame. O Vikai su vaikais mašina reikalinga. Tu juk supranti?
Aplink — ligoninės koridoriaus ūžesys, kažkieno juokas. Kažkas ją pašaukė, ji neatsisuko.
— Nataš, ko tyli? Tu juk neprieštarauji? Ji tavo sesuo. Mes tėvai, mums geriau matyti.
Nataša padėjo ragelį.
Prieš penkerius metus ji pardavė močiutės butą — tą, kuris buvo paliktas tik jai. Pridėjo visas santaupas. Nupirko tėvams sodybą.
Mama tada verkė. Tėvas pasakė: „Tu pas mus auksinė.“
Auksinė.
Vakare Nataša atvažiavo pas juos. Be skambučio.
Mama atidarė:
— Ko neįspėjai?
Nataša nuėjo į kambarį. Tėvas prie televizoriaus — net neatsisuko.
— Kodėl jūs nepasakėte apie sodybą?
Mama suspaudė lūpas:
— O kam? Nusprendėme patys. Tai mūsų nuosavybė.
— Mano. Aš ją pirkau.
— Padovanojai — vadinasi mūsų. Nusprendėme, kad Vikai labiau reikia. Ji turi vaikus, vyrą, darbas toli. O tu viena, susitvarkysi.
Tėvas atsisuko:
— Ko tu čia verkšleni? Gobšė?
Nataša pažvelgė į jį. Į mamą. Jie iš tiesų nematė problemos.
— Jūs galėjote paklausti.
— Paklausti? — mama išsiviepė. — Vika jaunesnė, jai sunkiau. Tu visada išsikapstysi. Tu juk stipri.
Nataša atsistojo. Nieko nepasakė. Išėjo. Uždarė duris — tyliai, be trenksmo.
Dvi savaites ji tylėjo. Eidavo į darbą, grįždavo, atsiguldavo ant sofos.
Sūnus kartą paklausė:
— Mama, ko tu liūdna?
— Pavargau.
Jis nuėjo į savo kambarį. Nelindo.
O Nataša vis prisiminė, kaip jie tada stovėjo toje sodyboje. Mama kryžiavosi. Tėvas apkabino: „Ačiū, dukryte.“ Tada Nataša jautėsi teisinga. Reikalinga. Gera.
Dabar suprato: ji buvo tiesiog patogi.
Penktadienio vakarą paskambino Vika.
— Kodėl tu ignoruoji mamą? Ji iš nervų jau išseko.
— Sveika, Vik.
— Sako, kad įsižeidei dėl sodybos. Nataš, kas tau? Man tikrai reikėjo tos mašinos. Vaikai, darželis, darbas — juk supranti. Ar tau gaila?
Nataša užsimerkė.
— Jums nešovė į galvą manęs paklausti?
— Kam? Tėvai nusprendė. Jie geriau žino.
— Aš ją už savo pinigus pirkau.
— Na ir? Juk padovanojai. Dovana — tai kai atidavei ir nebesikiši.
Nataša padėjo ragelį. Atsistojo. Priėjo prie spintos. Ištraukė segtuvą su dokumentais — dovanojimo sutartį, išrašus, pažymas.
Atsisėdo prie stalo. Atidarė nešiojamąjį kompiuterį.
Po valandos rado tai, ko ieškojo.
Pirmadienį Nataša vėl atvažiavo pas tėvus. Su segtuvu.
Tėvas atidarė, suraukęs antakius:
— Kam tu vėl čia?
Nataša praėjo pro šalį. Mama iš virtuvės:
— Atsikvošėjai pagaliau?
Nataša padėjo segtuvą ant stalo. Atvėrė. Išdėliojo popierius — lėtai, po vieną.
— Aš peržiūrėjau visus dokumentus dėl sodybos.
Mama įsitempė…
— Sodyba įforminta jūsų vardu, bet pinigai buvo nuo mano sąskaitos. Pagal įstatymą, jei dovanos gavėjas parodo nedėkingumą — sandorį galima nuginčyti. Aš renku dokumentus teismui.
Mama pabalo:
— Ką tu čia kalbi?
— Arba jūs grąžinate man pinigus, arba aiškinamės viešai. Teisme. Prie visų pažįstamų.
Tėvas trūktelėjo:
— Tu išprotėjai?! Nori mus sugėdinti?!
— Noriu atgauti savo.
Mama pagriebė ją už rankos:
— Nataš, juk mes šeima!
Nataša ištraukė ranką:
— Jūs patys pasirinkote, kas šitoje šeimoje svarbiausias.
Atsisuko ir išėjo.
Už nugaros mama šaukė kažką apie nedėkingumą, apie tai, kad ji juos pražudo.
Nataša neatsisuko.
Tris dienas — tyla. O tada prasidėjo.
Vika skambino — Nataša nekėlė. Parašė: „Tu sergi?! Nori atimti mašiną?!“
Nataša neatsakė.
Po valandos — balso žinutė. Nataša įjungė garsiakalbį. Pjaustė daržoves vakarienei, klausė.
Vikos balsas — isterinis, lūžtantis:
— Nataška, tu iš viso galvoji?! Vyras pasakė — jei dėl tavęs teks parduoti mašiną, jis mane išmes! Aš turiu vaikus! Supranti?! Tu visada buvai egoistė! Visada galvojai tik apie save!
Žinutė nutrūko.
Nataša toliau pjaustė pomidorus. Lygiai. Ramiai.
Kitą dieną — tėvas:
— Nataša, gana. Baik šitą cirką.
Ji tylėjo.
— Girdi mane? Mama dvi dienas nevalgo, verkia. Supranti, ką darai?
— Suprantu.
— Tai sustok. Mes nieko negrąžinsim. Pamiršk jau.
— Nepamiršiu. Grąžinkite, arba eisime į teismą.
— Tai eik tu! — tėvas neišlaikė. — Nedėkinga! Mes tave auginom, maitinom, o tu mus į teismą tempi?!
Nataša padėjo ragelį.
Rankos drebėjo — bet ne iš baimės. Iš pykčio. Iš to, kad pagaliau nustojo tylėti.
Dar po dienos atėjo Vika. Be skambučio. Nataša atidarė — sesuo stovėjo išbalusi, paraudusiomis akimis.
— Galima užeiti?
Nataša tylėdama pasitraukė.
Vika įėjo, atsisėdo ant sofos krašto. Tylėjo minutę. Tada:
— Tu tikrai paduosi į teismą?
— Jau padaviau.
Vika krūptelėjo:
— Kam?
— Todėl, kad jūs visi nusprendėte, jog aš prarysiu. Kad aš visada praryju.
Vika suspaudė lūpas:
— Nataš, aš nežinojau, kad tau taip svarbu. Tėvai pasakė — mes nusprendėme. Aš maniau, kad tu neprieštarauji.
— Manęs niekas neklausė.
— Na, atleisk! Aš tikrai nenorėjau!
Nataša žiūrėjo į ją. Vika visada taip — iš pradžių rėkia, paskui verkia.
— Parduok mašiną. Grąžink pinigus.
Vika pabalo:
— Tu rimtai?
— Taip.
— Nataš, vyras mane išmes!
— Tai jau tavo problemos. Tu paėmei svetimą — dabar grąžink.
Vika pašoko:
— Tu tiesiog keršiji! Pavydi, kad aš turiu šeimą, vaikus, o tu — nieko!
Nataša atsistojo. Atidarė duris:
— Išeik.
— Tu mane išvarai?
— Taip. Išeik tuoj pat.
Vika perėjo prie durų, atsisuko ant slenksčio:
— Dar pasigailėsi. Mama buvo teisi — tu egoistė.
Nataša uždarė duris. Atsirėmė į jas nugara. Iškvėpė.
Savaitę — tyla. Tada atėjo mamos žinutė: „Tu mus pribaigei. Tikiuosi, dabar tau lengviau“.
Nataša neatsakė.
Kitą dieną — pervedimas. Nuo Vikos. Komentaras: „Pardaviau mašiną. Patinka?“
Nataša parašė trumpai: „Laukiu likusios dalies iš tėvų“.
Po trijų dienų — dar vienas pervedimas. Nuo tėvo. Mažiau, nei reikėjo, bet suma nemaža.
Nataša priėmė pinigus.
Parašė vieną žinutę į šeimos pokalbį:
— Pinigus gavau. Daugiau iš jūsų nieko nenoriu. Nerašykite man. Neskambinkite.
Išėjo iš pokalbio. Ištrynė. Užblokavo visus tris.
Atsisėdo virtuvėje. Pažiūrėjo pro langą — vakarėjo, už stiklo degė žibintai.
Telefonas tylėjo.
Nebeskaudėjo. Tiesiog buvo tuščia.
Atsistojo. Įjungė virdulį.
Rytoj — darbas. Poryt — susirinkimas sūnaus mokykloje. Gyvenimas tęsiasi. Tik dabar — be tų, kurie manė, kad ji viską kentės.
Praėjo du mėnesiai.
Nataša gyveno kaip visada — darbas, namai, sūnus. Telefonas nebesproginėjo nuo skambučių. Niekas nekvietė į šeimos vakarienes, neprašė padėti, neprimindavo: „Tu juk vyresnė, tu turi“.
Tyla. Neįprasta, bet rami.
Sūnus kartą paklausė per vakarienę:
— Mama, o močiutė daugiau neskambina?
— Mes susipykome.
— Labai?
— Taip.
— Ir nesusitaikysit?
— Ne.
Jis linktelėjo. Neklausinėjo. Protingas vaikis.
Po mėnesio atėjo žinutė iš nežinomo numerio:
„Nataš, čia Vika. Rašau iš kito telefono. Tu buvai teisi. Atleisk man.“
Nataša perskaitė. Ištrynė. Užblokavo numerį.
Ne iš pykčio. Tiesiog per vėlu.
Šeštadienį jie su sūnumi žiūrėjo butus. Nataša nusprendė — už grąžintus pinigus pridės savo santaupas, nupirks didesnį dviejų kambarių. Sūnui greit septyniolika, jam reikia normalios atskiros kambario.
Trečias variantas — šviesi virtuvė, dideli langai. Sūnus vaikščiojo po kambarius, žiūrėjo pro langus:
— Mama, žiūrėk, čia mokykla netoliese!
Nataša priėjo. Pažiūrėjo. Nusišypsojo.
— Patinka?
— Taip. Imam?
— Imam.
Vakare važiavo namo autobusu. Sūnus vartė telefoną, Nataša žiūrėjo pro langą. Miestas slinko pro šalį — vakaro šviesos, skuba, žmonės leidosi savais keliais.
Sūnus staiga tarė:
— Mama, aš džiaugiuosi, kad tada nepatylėjai.
Nataša atsisuko:
— Kodėl?
Jis gūžtelėjo pečiais:
— Nežinau. Tiesiog tu tapai kažkokia… kitokia. Stipresnė, gal.
Nataša nusišypsojo. Apkabino jį per pečius:
— Ačiū.
Jis linktelėjo. Vėl pasinėrė į telefoną.
O Nataša žiūrėjo pro langą ir galvojo: taip, ji tapo kitokia. Ta, kuri nebijo ginti savo. Ta, kurios daugiau niekas nebenaudojantis.
Ir tai buvo teisinga.
