– Tavo giminės – tavo programa, tavo virtuvė ir tavo tvarkymas. Aš daugiau šiame šou nedalyvausiu, – pavargusiu balsu pasakė Tania vyrui.
– Mano giminės atvažiuoja savaitgaliui! – sužibo vyras.
Aš sustingau su lėkšte rankose. Lašai nuo šlapių indų kapsėjo ant grindų.
– Aš nedalyvausiu, – pasakiau. – Kelią iki šaldytuvo žinai. Paruoštą maistą užsakyti moki. Linksmink juos pats.
Jis pažvelgė į mane taip… Lyg būčiau pasakiusi kažką neįtikėtino. Lyg būčiau pasiūliusi nuskristi į Marsą. Už duonos.
– Kaip tai – nedalyvausi?
– O taip. Nedalyvausiu.
Aš staigiai pastačiau lėkštę į džiovyklę. Ji suskambėjo atsitrenkusi į kitas. Geras garsas. Sąžiningas.
Žinote, būna gyvenime momentų, kai supranti – viskas. Gana. Daugiau nebegaliu. Nebedarysiu. Ir šis momentas buvo būtent toks.
Jo mama. Jo sesuo su vyru ir vaikais. Jo dėdė, kuris visada pusiau girtas, bet „toks linksmas“. Jo teta, kuri žino, kaip visi turi gyventi.
Jie atvažiuoja. Sėdasi prie mano stalo. Valgo mano maistą. Palieka man kalnus indų. Ir žiūri į mane kaip į tarnaitę.
– Tanelė, o galima dar arbatos? – Tanelė, o kur čia jūsų tualetas? – Tanelė, o kas čia per keistos salotos?
Tanelė čia, Tanelė ten…
O jis? Mano vyras? Jis sėdi fotelyje. Pasakoja anekdotus. Juokiasi. Toks laimingas. Juk jo šeima susirinko!
– Klausyk, – pasakė jis, – nu ką tu?.. Jie juk ne kasdien atvažiuoja.
– Ačiū Dievui.
– Tu jų nemyli?
Štai klausimas… Ar aš juos myliu?
Jo mamą, kuri kiekvieną kartą sako:
„O štai Svetutė iš kaimyninio namo jau antrą pagimdė“? Ar aš ją myliu?
Jo seserį, kuri geriau už mane skaičiuoja mano pinigus? „O kiek tu už tai moki? Mes tai perkam pigiau!“ Ar aš ją myliu?
– Reikalas ne meilėje, – pasakiau. – Reikalas tame, kad aš pavargau.
– Nuo ko pavargai?
O Dieve… Nuo ko pavargau?
Nuo to, kad keliuosi šeštą ryto. Pusryčiai, darbas, parduotuvė, vakarienė, tvarka. Ir taip kasdien. Kaip voverė rate.
Nuo to, kad kai jie atvažiuoja, aš virstu nematoma. Rankomis, kurios gamina maistą. Kojomis, kurios bėgioja pirmyn-atgal.
– Tu manęs negirdi, – pasakiau.
– Girdžiu. Bet nesuprantu.
Žinoma, nesupranta. Jam viskas paprasta. Atvažiavo artimieji – gerai. Žmona viską suorganizuos – dar geriau. Jam nė į galvą neateina, kad aš galiu nenorėti.
Aš paėmiau rankšluostį. Pradėjau lėtai šluostytis rankas. Po vieną pirštą.
– Žinai ką? – pasakiau. – Tegul atvažiuoja. Bet į viešbutį.
– Į kokį viešbutį?! Juk jie – artimieji!…
— Tada tegul važiuoja pas tavo gimines. Pas mamą. Ji turi trijų kambarių butą.
— Mama taip negalės…
— O mes kas? Kurortas?
Jis tylėjo. Mąstė, matyt. Mintys jo galvoje slinko lėtai…
— Gerai, — pagaliau pasakė jis. — Tada aš gaminsiu.
Aš nusijuokiau. Nesusilaikiau.
— Tu? Gaminsi?
— O kas tokio? Aš moku.
— Moki kepti kiaušinienę. Ir makaronus. Tai ne gaminimas. Tai išgyvenimas.
— Išmoksiu!
Jo balse buvo tiek ryžto… Kaip vaiko, kuris nusprendė tapti kosmonautu. Rytoj.
— Gerai, — pasakiau. — Pabandyk.
Ir žinot, tuo momentu pajutau kažką keisto. Ne pyktį. Ne nuovargį. O smalsumą.
Įdomu juk. Kaip jam seksis?
Penktadienis. Vakaras. Durys išsivėrė, ir jie įgriuvo į butą kaip lavina. Su krepšiais, paketais, šūksniais.
— Kur Tanelė? — pirmiausia paklausė jo mama.
— Tanelė ilsisi, — pasakė vyras. — Aš šiandien šeimininkas.
Nusileido tyla. Tokia, kad girdėti, kaip kaimynai viršuje vaikšto.
— Kaip tai ilsisi? — nesuprato mama.
— O taip. Sėdi, knygą skaito.
Aš tikrai sėdėjau miegamajame su knyga. Klausiau. Ir įsivaizduokit — man buvo juokinga!
Po valandos jis įkišo galvą į kambarį. Toks sutrikęs.
— Klausyk… O kaip plovą virti?
— Internete pažiūrėk.
— Pažiūrėjau. Ten parašyta „apkepinti mėsą iki auksinės plutelės“. O kokia ji, ta plutelė?
— Auksinė.
— Labai juokinga…
Dar po pusvalandžio vėl atbėgo:
— O kiek ryžių ant kilogramo mėsos?
— Kiek širdis liepia.
— Tania!
— Ką „Tania“? Tu juk šiandien šeimininkas.
Iš virtuvės sklido keisti garsai. Kažkas čirškėjo. Kažkas burbuliavo. Kažkas tyliai keikėsi. Negarsiai, bet iš širdies.
Septintą vakaro jis pasidavė.
— Padėk… — paprašė skundžiamu balsu. — Aš nebesusitvarkau.
Aš išėjau į virtuvę. Vaizdas buvo… įspūdingas.
Ryžiai pridegę. Mėsa priminė bato padą. Svogūnai virto angliukais. Ant viryklės, ant grindų, ant sienų — kulinarinės kovos pėdsakai.
— Oho, — pasakiau.
— Tik nesijuok…
— Aš nesijuokiu.
Melavau, aišku. Viduje juokiausi iki ašarų.
— Ką dabar daryti? — paklausė jis.
— Užsakyti picą.
— Rimtai?
— O ką dar? Juk giminės ne kasdien atvažiuoja.
Užsakėme picą. Keturias dideles. Ir kiniškų makaronų. Ir sušius dėl įvairovės.
Kai visi susėdo prie stalo, jo mama paklausė:
— O kur plovas?
— Sudegė, — nuoširdžiai atsakė vyras.
— Kaip sudegė?
— O taip. Visiškai. Iki paskutinio grūdo.
Tyla buvo kurtinanti.
— Nieko tokio, — tarė dėdė ir atidarė alų. — Pica irgi maistas.
Ir žinote ką? Vakras praėjo nuostabiai. Niekas nebėgiojo po virtuvę. Niekas neplovė kalno indų. Visi sėdėjo, valgė, kalbėjosi.
O aš… aš sėdėjau šalia vyro. Ir jaučiausi… viešnia. Savo pačios namuose.
— Ačiū, — jis sušnabždėjo man į ausį.
— Už ką?
— Už pamoką.
— Kokią pamoką?
— Dabar žinau, kaip sunku būti Tanele.
Aš pažvelgiau į jo veidą. Tokį nuoširdų. Ir supratau — kažkas pasikeitė. Gal ne visam laikui. Bet pasikeitė.
Giminės išvyko vėlai vakare. Patenkinti, sotūs, su paketais likusios picos.
O mes likome dviese. Sėdėjome virtuvėje. Gėrėme arbatą.
— Žinai, — pasakė vyras, — gal kitą kartą tikrai į viešbutį?
— Pažiūrėsim, — atsakiau. — Pažiūrėsim…
Ir pirmą kartą per ilgą laiką aš neplanavau rytojaus dienos. Negalvojau apie darbų sąrašą. Tiesiog sėdėjau. Ir gėriau arbatą.
Su vyru.
Kuris pagaliau išgirdo žodį „pavargau“.
Praėjo pusė metų.
Vakar jis paskambino iš darbo:
— Mama nori atvažiuoti į gimtadienį. Su savo tortu. Kaip tu?
Aš stovėjau prie lango. Žiūrėjau, kaip kieme vaikai žaidžia futbolą. Kamuolys lakstė pirmyn-atgal. Paprastas žaidimas. Aiškios taisyklės.
— O kaip tu? — paklausiau.
— Aš galvoju… gal nueisim į kavinę? Visi kartu. Ten suvalgysim tortą, pasikalbėsim. O namie… namie tebūnie ramu.
— Sutinku.
— Tikrai?
— Tikrai.
Jis patylėjo. Tada tarė:
— Žinai, aš pradėjau suprasti vieną dalyką…
— Kokį?
— Namai — tai ne vieta, kur visi giminaičiai turi jaustis kaip namuose. Namai — tai vieta, kur gyvena žmonės. Kurie turi teisę į ramybę.
Aš nusišypsojau. Nors jis to matyti negalėjo.
— Išmintinga.
— Na taip. Išmintingas tapau sulaukęs keturiasdešimties.
Vakare vakarieniavome. Jis pats išvirė makaronų su sūriu. Paprastų tokių. Bet skanių.
— O pameni, — tarė jis, — kaip aš plovą viriau?
— Degini, norėjai pasakyti.
— Degini… O žinai, ką tada supratau?
— Ką?
— Kad vedžiau fėją. Tu kasdien darai stebuklus. O aš galvojau, kad tai tiesiog… savaime.
Aš pažvelgiau į jį. Į šį vyrą, su kuriuo gyvenu jau dešimt metų. Ir staiga supratau — jis pasikeitė. Ne kardinaliai. Gal ne amžiams. Bet pasikeitė.
— Ačiū, — pasakiau.
— Už ką?
— Už tai, kad mane išgirdai.
Jis pasilenkė per stalą. Paimė mano ranką.
— O ačiū tau už tai, kad neišėjai. Kai buvau kurčias.
Žinot, laimė — paprastas dalykas. Tai kai tave girdi. Kai supranta, kad tu irgi pavargsti. Kad tu irgi turi teisę pasakyti „nenoriu“.
Tai kai vyras pats išplauna indus po vakarienės. Ne todėl, kad reikia. O todėl, kad mato — tu pavargai.
Tai kai giminės atvažiuoja į svečius. O ne užgrobia tavo namus.
Smulkūs dalykai. Paprasti. Bet iš jų susideda gyvenimas.
Mūsų gyvenimas.
Kuriame yra vietos ir šeimai, ir tylai. Ir žodžiui „ne“, kuris nereiškia „aš tavęs nemyliu“.
Jis tiesiog reiškia: „Aš irgi žmogus“.
