Milijonieriaus sūnus buvo aklas… kol maža mergaitė neištraukė iš jo akių to, ko niekas nė nebūtų įsivaizdavęs…
Jis dvylika metų gyveno tamsoje, ir niekas neįtarė siaubingos paslapties, pasislėpusios jo akyse.
Technologijų magnatas Rikardas buvo išbandęs viską — geriausius specialistus Šveicarijoje, eksperimentinius gydymus, net džiunglių gydytojus. Nieks nepadėjo Mateui.
Jo sūnus, visos imperijos įpėdinis, gyveno visiškoje tamsoje. Diagnozė visada buvo ta pati: nepaaiškinamas, nepagydomas aklumas. Galiausiai Rikardas susitaikė su tuo, kad tenka stebėti, kaip vaikas klumpa per gyvenimą, apsuptas prabangos, kurios niekada negali iš tikrųjų patirti.
Ir štai vieną dieną, kai Mateas sode grojo pianinu, į valdą slapčia įsmuko maža mergaitė.
Ji vilkėjo nudėvėtus drabužius ir turėjo dideles, budrias akis. Jos vardas buvo Sofija — mergaitė, žinoma kaip prašanti išmaldos gatvės kampe. Apsauginiai jau ruošėsi ją išvyti, bet Mateas vienu gestu juos sustabdė. Jis pajuto joje kažką kitokio — neraminančią, jo pasaulio tylą suardančią būtį.
Ji neprašė pinigų.
Vietoj to priėjo arčiau ir, gatvės vaiko tiesmukumu, pasakė:
„Tavo akys nepažeistos. Jose yra kažkas viduje, kas neleidžia tau matyti.“
Rikardas įsižeidė.
Ar vargša mergaitė turėtų išmanyti daugiau už Harvardo neurochirurgus? Absurdas.
Tačiau Mateas ištiesė ranką Sofijai ir nukreipė ją prie savo veido. Ji uždėjo mažus, purvinus pirštus jam ant skruostų. Su ramybe, nuo kurios Rikardui per nugarą perbėgo šiurpas, ji įkišo nagą po Mateo voku.
„Tuoj pat patrauk rankas nuo jo!“ — suriko Rikardas.
Bet Sofija buvo greitesnė.
Vienu staigiu judesiu ji ištraukė kažką iš Mateo akiduobės…
Tai nebuvo ašara.
Tai nebuvo purvas.
Tai buvo kažkas gyva — tamsu, blizgu ir judėjo jos delne.
Rikardas išbalo.
Tu privalai pamatyti, kas tai buvo, kaip ten atsirado ir kodėl nė vienas gydytojas to nepastebėjo. Tiesa šiurpi ir paliks tave be žado.
Objektas, kurį Sofija laikė delne, nebuvo jokia įprasta būtybė.
Jis buvo nago dydžio, su juodu kiautu, atspindinčiu šviesą tarsi alyva ant vandens. Iš pirmo žvilgsnio priminė erkę — bet jo forma buvo pernelyg tobula, pernelyg geometrinė.
Jis rangėsi.
Mateas jo nematė, bet pajuto. Ne akyje — kažkur už kaktos, tarsi emocinis kamštis, kurį nešiojosi nuo vaikystės, staiga būtų ištrauktas.
Tuo tarpu Rikardas sustingo iš baimės ir netikėjimo.
– Apsauga! Griebkite tą mergaitę! – pagaliau sušuko jis.
Sofija nė nemirktelėjo. Ramiai ištiesė delną.
Mažytė tamsi būtybė, saulėje jau pradėjusi džiūti, išleido aukštą, beveik negirdimą klyksmą.
Tada ji šoko.
Ne link Rikardo — tiesiai ant marmurinių grindų.
– Nemindykite jo, – aštriai perspėjo Sofija. – Jei sutraiškysite čia, suaktyvės sporos. Jis sprogs.
Rikardas akimirksniu sustojo. Sargybiniai sustingo kelių metrų atstumu.
Būtybė ėmė judėti nenatūraliu greičiu, slysdama link šešėlio, kurį metė didysis fortepijonas — ieškodama tamsos.
– Kas po velnių tai? – užspringdamas ištarė Rikardas.
– Noktiurnas, – atsakė Sofija, stebėdama tamsų pėdsaką, kurį jis paliko. – Jie gyvena ten, kur šviesa buvo prievarta užgesinta.
Tada prabilo Mateas — aklas berniukas buvo vienintelis, mąstantis aiškiai.
– Jis ne vienas, – prikimusiu balsu pasakė jis. – Kita akis dega. Tarsi šviesos vaiduoklis.
Rikardą it elektra perskrodė suvokimas. Jei buvo vienas parazitas… vadinasi, turėjo būti ir kitas.
Sofija nubėgo prie fortepijono ir pritūpė, įsistebeilijusi į mažą angą prie pagrindo.
– Ten lizdas, – sušnibždėjo ji. – Šitas buvo tik žvalgas. Ir jo darbas nebuvo pavogti tavo regėjimą.
Rikardui per nugarą nubėgo ledinis šaltis.
– Tada koks buvo jo darbas?
– Saugoti tai, ko tu nenorėjai matyti, – atsakė Sofija, parodydama į ertmę sienoje. – O dabar jie žino. Mes pažadinsime juos visus.
Rikardas nesudvejojo. Mergaitė galėjo būti ragana — ar dar blogiau — bet ji buvo vienintelė, kuri suprato, kas vyksta.
– Ištrauk ir kitą, – ramiai tarė Mateas, ištiesdamas ranką. – Aš tavimi pasitikiu.
Šįkart Rikardas jos nestabdė.
Sofija pakartojo tą patį tikslų, šiurpų judesį.
Iš Mateo kairės akies ji ištraukė dar vieną noktiurną — didesnį, tamsesnį, blizgantį.
Šis nešoko. Jis gulėjo nejudėdamas jos delne, tarsi lauktų įsakymų.
Staiga Sofija suriko — ne iš baimės, o iš skausmo.
– Jie kažką saugo! – sušuko ji. – Kažką daug didesnio nei baimė šviesos!
Iš giliai už sienos, už fortepijono, pasigirdo garsas — drėgnas, besidauginantis, dešimtys judesių.
Tada juos trenkė kvapas: metalinis, supuvęs, tarsi degusi elektra ir drėgnas akmuo.
Rikardas prispaudė delną prie fortepijono medžio. Jis pajuto ritmingą vibraciją — tarsi širdies dūžius sienos viduje.
– Jie ten, – sušnibždėjo jis.
Tiesa apie dvylika Mateo aklumo metų slėpėsi už tos sienos.
Tą akimirką sodo šviesos užgeso — ne dėl elektros gedimo, o todėl, kad virš dvaro nuslinko milžiniškas šešėlis. Diena virto naktimi.
Noktiurnai grįžo namo.
Tamsos lizdas
Rikardas įsakė sargybiniams atnešti griovimo įrankius.
– Pramuškite tą sieną. Dabar!
Muzikos kambario vidinė siena sugriuvo per kelias minutes.
Dvokas buvo nepakeliamas — senovinis pelėsis, susimaišęs su tuo pačiu metaliniu tvaiku.
Siauroje ertmėje jie juos pamatė.
Dešimtis noktiurnų. Vieni lėtai ropojo izoliacija. Kiti būriavosi į pulsuojančią juodą masę.
Rikardo prožektoriaus šviesa privertė masę trūkčioti. Kambarį užliejo aštrių klyksmų choras.
– Pažiūrėkite įdėmiai, – tarė Sofija. – Jie minta ne vien kūnu.
Jie maitinosi prieblanda, kurią sukūrė Mateo aklumas — traumų simbiontai, klestintys ten, kur prisiminimai buvo užgniaužti.
Paslaptis sienoje
Lizdo centre buvo kažkas, kas čia nepriklausė.
Ne organiška. Dirbtina.
Sofija be baimės ištiesė ranką ir ištraukė tai lauk.
Maža, tamsaus medžio muzikos dėžutė — apnešta dulkėmis ir apraizgyta voratinkliais.
Rikardas ją atpažino iškart.
Ji priklausė Mateo motinai.
Ji buvo žuvusi prieš dvylika metų per automobilio avariją — tą pačią dieną, kai Mateas apako.
Rikardas teigė, kad dėžutė dingo kraustantis.
Bet ji buvo čia.
Paslėpta sienoje.
Viduje nebuvo šokėjos — buvo nuotrauka. Septynerių metų Mateas, besišypsantis šalia mamos. Ant nugarėlės — įnirtinga, skubota rašysena.
„Nežinau, kaip tai paslėpti. Berniukas viską matė. Negaliu leisti Rikardui sužinoti. Tai viską sugriautų.“
Kambarį prarijo tyla.
Mateas neapako nuo šoko.
Jis apako todėl, kad motina bandė kažką paslėpti — nuo jo ir nuo Rikardo.
– Ką aš mačiau? – sušnibždėjo Mateas.
– Atmintis grįžta, – pasakė Sofija. – Ryšys vėl atsistatė.
Mateas susiėmė už galvos.
– Ta avarija… ji nebuvo nelaimė, – ištarė jis. – Aš tai mačiau dar prieš tėčiui grįžtant. Ji buvo ne viena.
Šešėlis sujudėjo.
Iš už paslėpto techninio skydelio išėjo vyras — Danielius, buvęs inžinierius, kurį Rikardas prieš metus buvo atleidęs.
Jis nukreipė ginklą į Sofiją.
– Mergaitė turi mirti, – sušnypštė jis. – Ji viską sugadino.
Kilo chaosas.
Sofija sviedė noktiurną Danieliui į veidą. Pajutęs siaubą, jis prisiurbė prie jo odos.
Rikardas pargriovė jį ant žemės.
Danielius prisipažino viską: lėšų pasisavinimą, grasinimus, persekiojimą, kuris ir sukėlė avariją. Mateas visa tai buvo matęs.
Noktiurnai nebuvo liga.
Jie buvo gydymas — sukurti tam, kad užblokuotų trauminę atmintį tamsa.
Nakties pabaiga
Atvyko policija. Danielius buvo suimtas.
Mateo regėjimas grįžo pamažu — iš pradžių neryškiai, paskui vis aiškiau.
Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo Sofija.
– Kodėl man padėjai? – paklausė jis, ašaroms riedant skruostais.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Aš irgi turėjau vieną, – pasakė ji. – Man jis neatėmė regėjimo. Jis leido man matyti kitų tamsą.
Auštant ji išėjo, atsisakiusi pinigų. Tik vienas pažadas.
Kad Mateas pažvelgs tiesai į akis.
Nes baisiausias aklumas nėra fizinis.
Baisiausias — tas, kurį pasirenkame, kai bijome pažvelgti į skausmą.
Ir tokio regėjimo nenusipirks joks milijardierius.
