— Taip, išvarau jus tiesiai Naujųjų metų naktį! Jūsų manymu, aš turiu kentėti įžeidinėjimus savo pačios namuose? — Alisa parodė anytai į duris.
Alisa stovėjo prieš veidrodį, taisydama garbanas, kurias taip ilgai formavo. Jūros bangos spalvos suknelė elegantiškai apgaubė figūrą, makiažas buvo nepriekaištingas — ji specialiai užsirašė pas visažistę, nors paprastai dažydavosi pati. Viskas turėjo būti tobula. Tiesiog privalėjo.
— Tu nuostabi, — Ilja apkabino ją iš nugaros, pabučiavo į smilkinį. — Mama bus sužavėta.
Alisa tylėjo, žiūrėdama į jų atspindį. Penkeri santuokos metai, o ji taip nė karto ir neišgirdo iš Marinos Petrovnos pritarimo žodžių. Bet šiandien… šiandien viskas bus kitaip. Ji taip kruopščiai ruošėsi šiam vakarui, kad tiesiog negalėjo būti kitaip.
Paprastai per Naujuosius jie rinkdavosi pas anytą — jos erdviame trijų kambarių bute su antikvariniais baldais ir krištoliniais sietynais. Ten Marina Petrovna viešpatavo lyg karalienė, o Alisa visada jautėsi tarsi netinkama viešnia, kuri viską daro ne taip: ne taip pagardina salotas, ne taip dengia stalą, ne taip kalbasi su vyro giminėmis.
Tačiau prieš tris savaites Marina Petrovna paslydo ant ledo ir susižeidė koją. Nieko rimto, bet gydytojai rekomendavo kuo mažiau vaikščioti. Ir tada Alisa ryžosi.
— Marina Petrovna, — tarė ji į telefono ragelį, stengdamasi, kad balsas skambėtų užtikrintai, — gal šiemet Naujuosius sutiktume pas mus? Jums nereikės gaminti, jaudintis… Aš viską suorganizuosiu. Jūs tik atvyksite ir pailsėsite.
Pauzė kitame laido gale buvo ilga.
— Na… jei jau taip reikalauji, — pagaliau ištarė anyta tokiu tonu, kokiu sutinkama nemaloni medicininė procedūra. — Tik žiūrėk, nepadaugink prieskonių. Ir prisimink: olivjė aš valgau tik su „daktariška“ dešra, jokios rūkytos vištienos.
Alisa užsirašė. Paskui užsirašė dar dvidešimt punktų — tiek pageidavimų Marina Petrovna padiktavo per kitą pusvalandį.
Ir štai, po trijų savaičių, butas blizgėjo švara. Alisa šveitė, tvarkė, perskalbė užuolaidas. Staltiesė — sniego baltumo, su pačiais ploniausiais nėriniais — buvo taip kruopščiai išlyginta, kad nesimatė nė vienos raukšlelės. Ant jos stovėjo servizas, kurį jie gavo per vestuves ir beveik nenaudojo: ploniausias porcelianas su auksiniu apvadu.
Meniu ji planavo savaitę. Olivjė — su „daktariška“. Silkė pataluose — klasikinė, su smulkiai tarkuotais burokėliais, kaip mėgsta anyta. Kalakutienos šaltiena — Marina Petrovna kiaulieną laikė per riebią. Kepta višta su daržovėmis — firminis patiekalas, kurio receptą Alisa išprašė iš restorano šefo, kur jie šventė sukaktį. Grybų žiuljenai kokotiniuose indeliuose. Tartaletės su ikrais ir lašiša. Vaisių lėkštė. Tortas „Napoleonas“ — sluoksniuotas, tirpstantis burnoje.
Ji gamino dvi dienas. Rankas skaudėjo nuo pjaustymo, nugarą maudė nuo stovėjimo prie viryklės. Ilja kelis kartus užsuko į virtuvę susirūpinęs:
— Tu neperlenki lazdos? Mama juk ne…
— Viskas bus gerai, — nukirto Alisa. — Tiesiog pasitikėk manimi.
Ji taip norėjo tikėti tais žodžiais. Norėjo, kad Marina Petrovna pagaliau pamatytų joje ne svetimą moterį, atėmusią sūnų, o artimą žmogų. Šeimą.
Skambutis į duris nuskambėjo lygiai aštuntą. Alisa krūptelėjo, delnais išlygindama suknelę, ir nuėjo atidaryti.
Marina Petrovna stovėjo ant slenksčio elegantišku pilku kostiumu, atsiremdama į lazdelę. Plaukai buvo sušukuoti nepriekaištingai, makiažas — griežtas ir santūrus. Ji nužvelgė Alisą vertinančiu žvilgsniu nuo galvos iki kojų.
— Laba vakara, — Alisa nusišypsojo, pasitraukdama į šalį. — Prašom užeiti. Kaip jaučiatės?
— Koja paskauda, — anyta įėjo į prieškambarį, šluostydama batus į kilimėlį gerokai ilgiau, nei reikėjo. — Bet ką padarysi. Ilja, padėk man nusirengti.
Sūnus puolė vykdyti prašymo. Alisa paėmė kailinius — sunkius, audinės — ir pakabino spintoje.
— Eikite į svetainę, — ji plačiai atvėrė duris, praleisdama viešnią į priekį.
Marina Petrovna įėjo ir sustojo, apžvelgdama kambarį. Alisa sustingo prie slenksčio, laukdama reakcijos. Ji taip stengėsi: nupirko naujas pagalvėles sofai, gyvų gėlių vazose, įjungė girliandas, kurios švelniai žėrėjo ant eglutės.
— Girliandos mirksi per dažnai, — tarė anyta, įsitaisydama krėsle. — Nuo to man skaudės galvą. O tos gėlės… lelijos? Aš joms alergiška.
— Tai ne lelijos, tai alstromerijos, — Alisa pajuto, kaip kažkas viduje susispaudžia. — Ir girlianda nemirksi, ji tiesiog žėri…
— Žėri, mirksi — koks skirtumas. Išjunk, prašau.
Alisa tylėdama ištraukė kištuką iš rozetės. Ilja, eidamas pro šalį, užjaučiamai suspaudė jai petį.
— Mama, nori arbatos? Ar iškart sėsim vakarieniauti?
— Pirma arbatos, — Marina Petrovna patogiau įsitaisė, žvalgydamasi po kambarį. — Reikia atsigauti po kelio.
Alisa užplikė arbatą — žalią, su jazminais, pačią brangiausią, kokią rado specializuotoje parduotuvėje. Atnešė su sausainiais lėkštutėje.
— Aš vakare negeriu žalios, — anyta pastūmė puodelį. — Nuo jos neužmiegu. Nejaugi nežinojai?
— Atsiprašau, aš… Dabar užplikysiu juodos.
Virtuvėje Alisa atsirėmė į stalviršį, suspausdama kumščius. Ramiai. Tai tik arbata. Nieko baisaus. Dabar bus vakarienė, ir viskas susitvarkys. Visi patiekalai tobuli, ji tiek kartų viską tikrino…
Prie stalo jie sėdo vienuoliktą. Alisa uždegė žvakes, įpylė vyno — pusiau saldaus raudono, specialiai parinkto prie mėsos. Marina Petrovna prisitraukė lėkštę ir ėmė dėtis olivjė.
Alisa stebėjo, kaip anyta pasemė šaukštą salotų, pakelia prie burnos, kramto. Marinos Petrovnos veidas liko bejausmis.
— Kažkaip padauginai majonezo, — pagaliau tarė ji. — Ir bulvės per stambiai supjaustytos. Reikėjo smulkiau.
— Aš pjausčiau taip, kaip paprastai pjausto olivjė…
— Na taip, paprastai. O aš mėgstu smulkiau. Juk sakiau.
— Jūs nesakėte apie pjaustymo dydį, — Alisa pajuto, kad balsas skamba kietesnis, nei norėtųsi. — Tik apie dešrą.
— Ai, tai dar ir aš kalta, kad tu to nesupranti? — anyta padėjo šakutę. — Bet kuri šeimininkė žino, kad bulvės į olivjė pjaustomos mažais kubeliais.
Ilja neramiai sujudėjo kėdėje.
— Mama, man atrodo, labai skanu. Alisa taip stengėsi…
— Aš ir nesakau, kad neskanu. Tiesiog parodau trūkumus. Ar dabar man jau negalima pasakyti savo nuomonės?
Alisa tylėdama atsistojo ir atnešė ant stalo kitus patiekalus. Šaltiena lėkštėje lengvai virpėjo, apetitiškai blizgėdama. Višta, apskrudusi ir kvapni, buvo papuošta rozmarino šakelėmis. Žiuljenai rūkavo kokotiniuose indeliuose.
— O, šaltiena, — Marina Petrovna paėmė šaukštą. — Įdomu, kas čia gavosi.
Ji pasėmė, paragavo. Alisa matė, kaip juda jos žandikaulis, kaip ji nuryja, kaip veidas įgauna vis kritiškesnę išraišką.
— Per mažai sustingusi, — paskelbė anyta verdiktą. — Ir želatinos, matyt, padauginai. Tikra šaltiena turi tirpti burnoje, o čia tokia guminė tekstūra…
— Dariau iš kalakutienos, kaip jūs prašėte, — Alisa suspaudė rankas po stalu. — Ji mažiau „sukimba“, todėl be želatinos…
— Štai būtent! Reikėjo ilgiau virti, įdėti vištų kojelių, kad geriau sustingtų. Kam ta želatina? Čia ne žele, čia šaltiena!
— Bet jūs pati sakėte, kad kiauliena per riebi…
— Na ir kas? Galėjai imti jautieną su vištiena. Argi tai ne akivaizdu?
Ilja ištiesė ranką prie karšto patiekalo.
— Paragaukim paukštienos. Kvepia dieviškai!
Alisa stebėjo, kaip jis atsipjauna gabalėlį, įsideda į burną, kaip veidas nušvinta iš malonumo.
— Alisa, čia neįtikėtina! Mama, būtinai paragauk!
Marina Petrovna paėmė visai mažytį kąsnelį, ilgai jį apžiūrinėjo, vartydama tai viena puse, tai kita.
— Sausoka, — pasakė ji paragavusi. — Ir plutelė vietomis pridegusi. Matai, štai čia, nuo šito krašto? Reikėjo sumažinti temperatūrą ir uždengti folija…
— Aš dengiau folija, — Alisa pajuto, kaip ima kilti ašaros. — Pirmą valandą. O paskui nuėmiau, kad susidarytų plutelė.
— Štai ji ir susidarė. Pridegusi. O reikėjo laikyti po folija iki pat galo ir tik paskutines dešimt minučių atidengti.
— Marina Petrovna, — Alisos balsas sudrebėjo, — ar galite bent vieną patiekalą įvertinti? Ar bent kas nors jums patinka?
Anyta nustebusi kilstelėjo antakius.
— Aš juk nebaru, aš tik konstruktyviai kritikuoju. Tau pačiai naudinga žinoti, kur suklydai. Ar tu nori, kad meluočiau ir sakyčiau, jog viskas nuostabu?
— Aš noriu, kad jūs bent pabandytumėte pamatyti, kiek pastangų…
— Štai būtent, pastangų! — pertraukė Marina Petrovna. — Daug pastangų, o rezultatas vidutiniškas. Nes tu neklausai patarimų, viską darai savaip. Juk aš tau sakiau…
— Ką jūs man sakėte? — Alisa pajuto, kaip viduje ima virti kažkas karšta ir pavojinga. — Jūs man išvardijote reikalavimų sąrašą trijų puslapių! Aš gaminau dvi dienas! Miegojau keturias valandas! Aš viską padariau būtent taip, kaip jūs prašėte!
— Nerėk ant mano mamos, — pirmą kartą įsikišo Ilja, ir jo balse nuskambėjo plienas. — Ji tiesiog norėjo padėti…
— Padėti? — Alisa atsisuko į jį. — Ji per visą vakarą nepasakė nė vieno gero žodžio! Nė vieno!
— Na va, prasidėjo, — Marina Petrovna teatrališkai atsilošė kėdėje. — Aš taip ir žinojau, kad tu surengsi sceną. Tau visada taip: vos tik aš ką nors pasakau, tu iškart į ašaras ir riksmą.
— Aš nerengiu scenos! Aš bandau…
— Bandai ką? Įrodyti, kad esi geresnė už mane? Kad esi geriausia šeimininkė, geriausia žmona? — anyta pasilenkė į priekį, ir jos akyse sužibo kažkas šalto. — Bet taip nėra. Aš savo sūnų pažįstu trisdešimt dvejus metus, o tu vos penkerius metus bandai vaidinti idealią žmoną.
— Mama! — Ilja išbalo. — Liaukis!
— Ko liautis? Tiesą sakyti? — Marina Petrovna įsikarščiavo. — Aš tylėjau penkerius metus. Tylėjau, kai tu su ja susituokei, nors sakiau, kad jūs per daug skirtingi. Tylėjau, kai ji tave ištraukė iš mūsų šeimos, kai nustojai atvažiuoti savaitgaliais. Tylėjau, kai ji įkalbėjo tave nuomotis šitą butuką miesto pakrašty vietoj to, kad gyventum su manimi centre…
— Butuką? — Alisa pajuto, kaip ima drebėti rankos. — Tai mūsų namai!
— Namai? Trys kambarėliai paneliniame name be remonto? — anyta nužvelgė svetainę. — Mano butas dvigubai didesnis ir šimtą kartų geresnis. Ir gaminti aš moku geriau. Ir rengiuosi su skoniu, o ne kaip… — ji perbėgo žvilgsniu per Alisos suknelę, — kaip kokia vaivorykštė.
— Mama, nedelsdama liaukis! — Ilja atsistojo. — Tu peržengi visas ribas!
— Kokias ribas? Aš išsakau savo nuomonę! — Marina Petrovna taip pat pakilo, atsiremdama į lazdą. — Ar dabar mamai nebegalima sakyti tiesos sūnui? Iljuša, juk pats matai: ji nemoka gaminti, nemoka priimti svečių, ji neturi skonio…
— Užsičiaupkit! — sušuko Alisa.
Pakibo kurtinanti tyla. Žvakės ant stalo mirgėjo, mesdamos virpančius šešėlius. Alisa stovėjo, įsikibusi į kėdės atlošą, ir pirmą kartą per penkerius metus žiūrėjo anytai tiesiai į akis be baimės, be noro įtikti, be vilties sulaukti pritarimo.
— Marina Petrovna, — jos balsas skambėjo ramiai ir tvirtai, — jūs baigėte?
— Kaip tu kalbi su mano mama? — pradėjo Ilja, bet Alisa pakėlė ranką, jį sustabdydama.
— Ne, Iljuša. Dabar kalbu aš. Aš tylėjau penkerius metus. Penkerius metus stengiausi jums patikti, — ji pažvelgė į Mariną Petrovną. — Mokinausi jūsų receptų. Dėvėjau drabužius, kurie, man atrodė, jums patiks. Šukavausi taip, kaip jūs patardavote. Klausiau jūsų istorijų apie tai, kokia jūs nuostabi mama ir šeimininkė. Linkčiojau, kai pasakodavote, kaip reikia teisingai gyventi.
— Matai, Ilja, — anyta atsisuko į sūnų, — juk sakiau, kad ji…
— Aš nebaigiau, — nukirto Alisa, ir jos balse nuskambėjo tokia tvirtybė, kad Marina Petrovna nutilo. — Penkerius metus bandžiau statyti tiltus. O jūs juos metodiškai griovėte. Kiekvieną kartą. Kiekvienu žodžiu. Kiekvienu žvilgsniu. Aš maniau, kad šiandien bus kitaip. Kad jei įdėsiu maksimumą pastangų, jūs pagaliau pamatysite, jog aš ne priešė. Kad aš myliu jūsų sūnų. Kad stengiuosi būti gera žmona ir šeimininkė.
Ji nužvelgė stalą, nukrautą maistu.
— Bet jūs negalite pasakyti nė vieno gero žodžio. Nė vieno! Jums maža to, kad gaminau dvi dienas? Kad išlyginau tą prakeiktą staltiesę iki idealaus lygumo? Kad užsirašiau pas visažistę, nors šį mėnesį vos sudūriau galą su galu? Jums visko negana. Nes reikalas ne maiste, ne bute, ne mano suknelėje.
— Tai kur tada? — Marina Petrovna sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Tame, kad aš — ne jūs. Tame, kad jūsų sūnus pasirinko mane, o ne liko su jumis. Ir jūs niekada man to neatleisite.
— Alisa, — Ilja žengė prie jos, bet ji atsitraukė.
— Ir dar, — tęsė ji, žiūrėdama anytai į akis, — jūs ką tik įžeidėte ne tik mane, bet ir mano šeimą. Jūs pavadinote mano namus „butuku“. Jūs pasakėte, kad aš neturiu skonio. Kad esu bloga šeimininkė. Ir jūs tai padarėte mano namuose, prie mano stalo, kurį dengiau jums.
— Na ir ko tu nori? — Marinos Petrovnos balse atsirado isterijos gaidelės. — Kad atsiprašyčiau? Kad pameluočiau, jog man viskas patiko?
— Aš noriu, — Alisa priėjo arčiau, žiūrėdama į moterį, kuri dar prieš penkias minutes jai atrodė tokia neįveikiama, — kad jūs išeitumėte. Tuoj pat.
— Ką? — Marina Petrovna apstulbo.
— Tu išprotėjai? — Ilja sugriebė Alisą už rankos. — Ji mano mama! Nauji metai už valandos!
— Būtent, — Alisa ištraukė ranką ir parodė į duris. — Taip, išvarau jus tiesiai Naujųjų metų naktį! Jūsų manymu, aš turiu kentėti įžeidinėjimus savo pačios namuose?
— Ilja! — suklykė anyta. — Tu girdi, kaip ji su manimi kalba?
— Aš girdžiu, kaip tu kalbi su mano žmona, — Ilja perbraukė ranka per veidą. — Ir man nepatinka nei viena, nei kita. Bet, mama… — jis sunkiai atsiduso, — tu šiandien tikrai peržengei visas ribas.
— Tu jos pusėje? — Marina Petrovna išbalo. — Tavo motina, kuri tave pagimdė, užaugino…
— Kuri pastaruosius penkerius metus darė viską, kad sugriautų mano santuoką, — užbaigė Ilja. — Aš tave mylėjau. Myliu. Bet Alisa teisi. Tu negali taip elgtis.
— Aš… aš eisiu, — anyta sugriebė rankinuką nuo stalo. — Aš viską supratau. Jūs abu prieš mane. Gerai. Puiku. Aš išeinu!
Ji patraukė link išėjimo, sunkiai remdamasi lazda. Ilja puolė iš paskos.
— Mama, palauk, iškviesiu taksi…
— Nereikia! Aš pati…
— Mama, tu negali eiti pėsčiomis su skaudančia koja. Leisk bent…
Alisa stovėjo svetainėje, klausydama, kaip jie ginčijasi prieškambaryje. Kaip Ilja vis dėlto užsako taksi, kaip motina kažką šnypščia jam atsakydama. Kaip spragtelėjo lauko durys.
Ilja grįžo po maždaug dešimties minučių — matyt, palydėjo mamą iki mašinos. Jo veidas buvo pilkas.
— Ar to tikrai reikėjo? — jis žiūrėjo į žmoną taip, tarsi matytų pirmą kartą.
— Taip, — Alisa nusėdo ant kėdės. Visą kūną staiga užliejo švininis sunkumas. — Reikėjo.
— Ji mano mama.
— Aš žinau. Ir tai mano namai.
— Mūsų namai, — pataisė Ilja.
— Tada susitarkim, — Alisa pažvelgė į jį. — Aš esu pilnateisė šių namų šeimininkė. Ir man spręsti, kas čia laukiamas, o kas — ne. Penkerius metus stačiau tiltus, kuriuos tavo mama metodiškai griovė. Aš pavargau. Man gana.
— Vadinasi, tu man draudi matytis su mama?
— Ne, — ji papurtė galvą. — Matykis, kiek nori. Susitik su ja kavinėje, pas ją namuose, kur tik nori. Bet čia, į šiuos namus, ji daugiau neįžengs, kol neišmoks manęs gerbti.
— Tai ultimatum’as?
— Tai riba, — Alisa pavargusiai nusišypsojo. — Kurią turėjau nubrėžti dar prieš penkerius metus. Ilja, aš tave myliu. Bet aš nekentėsiu pažeminimų. Niekada daugiau.
Jis tylėjo, žiūrėdamas į stalą su nepaliestu maistu, užgesusias žvakes, tuščias taures.
— O jeigu ji nepasikeis?
— Jei nepasikeis, — Alisa gūžtelėjo pečiais. — Tai bus jos pasirinkimas. Aš daugiau nebesistengsiu jai įtikti. Jei ji norės taisyti santykius — prašom. Bet mano sąlygomis. Su pagarba. Arba niekaip.
Tylą pertraukė pirmieji laikrodžio dūžiai. Iki Naujųjų metų liko minutė. Ilja priėjo, ištiesė žmonai ranką. Alisa pakilo, ir jie atsistojo prie lango, žiūrėdami į fejerverkus, kurie ėmė skleistis virš miesto.
— Su Naujaisiais metais, — sušnabždėjo jis jai į plaukus.
— Su Naujaisiais, — atsakė ji.
Ir pirmą kartą per penkerius metus Alisa sutiko Naujuosius be akmens ant širdies, be baimės, be bandymo būti kažkuo kitu. Savo namuose. Su savo taisyklėmis.
Ant stalo vėso višta, kurios niekas neįvertino. Bet Alisa daugiau nebejautė skausmo. Ji jautė palengvėjimą. Ir laisvę.
Pagaliau.
