— „Už užsisakysim telefonus dukterėčioms ir sūnėnams už tavo premiją“, — nudžiugo vyras. O aš supykau ir atskleidžiau gėdingą vyro sesers paslaptį
Premija man buvo visiška staigmena — direktorius išsikvietė į kabinetą prieš pat pietus ir įteikė voką su šypsena žmogaus, kuris ką tik padarė gerą darbą. Net iškart nesupratau, už ką: ar už metinį planą, viršytą dvidešimčia procentų, ar tiesiog dėl prieššventinės nuotaikos. Tačiau kai tualete atplėšiau voką ir perskaičiavau banknotus, širdis iš džiaugsmo ėmė daužytis — aštuoniasdešimt tūkstančių.
Jau dėliojausi, kaip tuos pinigus pasidalinsiu: dvidešimt atidėsiu vasaros atostogoms, trisdešimt — naujai sofai svetainėje (mūsiškė visai išgulėta), dar dešimt — tiesiog į slaptą atsargą, o už likusius pagaliau nusipirksiu normalų žieminį paltą — ne iš masinės prekybos, o ką nors kokybiško, kad užtektų bent penkeriems metams. O gal batus. Gerus batus.
Namo grįžau lyg ant sparnų. Andrius pasitiko mane virtuvėje, maišydamas kažką puode — vakarienės gaminimą jis prisiėmė, kol aš užtrukau. Paprastai jis gamindavo vidutiniškai, bet stengdavosi, ir aš tai vertinau.
— Turiu naujieną, — pasakiau, kabindama striukę.
— Aš irgi, — atsiliepė jis net neatsisukdamas. — Tu pirma.
— Man skyrė premiją. Aštuoniasdešimt tūkstančių.
Jis atsisuko, ir aš pamačiau jo veide išraišką, kuri man nepatiko. Ne džiaugsmą, ne pasididžiavimą manimi — o kažkokį skaičiavimą.
— Rimtai? Oho! — jis patraukė puodą į šalį ir priėjo, apkabino mane. — Šaunuolė, mano protinguole.
Prisiglaudžiau prie jo, bet nerimas niekur nedingo. Jo tone kažkas buvo ne taip.
— Dabar tu, — pasakiau. — Kokia tavo naujiena?
Andrius atsitraukė, pasikasė pakaušį.
— Na, iš tiesų skambino Lena. Ji prašė… Žodžiu, tu žinai, Naujieji greit, o vaikų telefonai visiškai prasti. Kirilo ekranas suskilęs, o Nastios išvis kažkoks senovinis — nuolat stringa. Lena sako, mokykloje visi vaikšto su normaliais, o jie…
Pajutau, kaip šalčio gūsis nuvilnija per nugarą.
— Ir?
— Na, ji paprašė padėti. Supranti, jai dabar sunku po skyrybų… Maksimas moka alimentus centus, jos atlyginimas mažas…
— Koks atlyginimas? — pertraukiau. — Ji apskritai dirba?
— Na… ne visai. Dabar kažkas laikino. Tai yra, ji ieško, bet kol kas nerado tinkamo. Jai gi su vaikais sunku — reikia lankstaus grafiko.
Giliai įkvėpiau, skaičiuodama iki dešimties. Lena „ieškojo darbo“ jau aštuonis mėnesius. Aštuonis mėnesius, per kuriuos ji reguliariai kreipdavosi į brolį pagalbos: tai komunaliniams reikia, tai vaikams drabužių, tai produktų. Iš pradžių tai buvo smulkmenos — trys tūkstančiai čia, penki ten. Paskui sumos ėmė augti.
— Andriau, kiek mes jai jau davėme per šiuos mėnesius?
Jis nusisuko į viryklę.
— Neskaičiavau…
— O aš skaičiavau. Šimtas dvidešimt septyni tūkstančiai rublių. Per aštuonis mėnesius.
— Nataša, ji gi mano sesuo. Jai tikrai sunku. Maksimas ją paliko, ji viena su dviem vaikais…
— Maksimas jos nepaliko, — griežtai pasakiau. — Jie išsiskyrė. Abipusiu sutarimu. Ir jis moka alimentus — nors ir nedidelius, bet moka. Ir niekas jos neverstė išeiti iš normalios darbo vietos prieš skyrybas.
— Ji neišėjo, ją atleido…
— Andriau, — priėjau visai arti, priversdama jį pažiūrėti man į akis. — Ją atleido už pravaikštas. Ji pati man tai pasakė rugsėjį, kai buvo girta per tavo gimtadienį. Pameni, kaip ji raudojo vonioje? Ji man viską papasakojo.
Jis nuryjo seilę.
— Na… pasitaiko. Ji patyrė stresą, skyrybos, išgyveno…
— Pasitaiko, — sutikau. — Bet kodėl už tai turime mokėti mes? Kodėl tavo spalio premija nuėjo jos vartojimo kreditui padengti? Kodėl mano lapkričio atlyginimo pusė nuėjo Kirilui repetitoriui, nors Lena žadėjo, kad tai „paskutinį kartą“?
— Nataša, juk čia vaikai…
— Vaikai, kuriais turi rūpintis jų mama! — pajutau, kaip balsas lūžta į riksmą, ir susivaldžiau. — Klausyk, aš ne akmeninė. Suprantu, kad jai sunku. Bet ji net nebando. Ji tiesiog sėdi namuose, slankioja socialiniuose tinkluose ir kartkartėmis tau paskambina su ašaromis, kad viskas visiškai blogai. O tu puoli padėti, tarsi ji būtų neįgali, o ne sveika trisdešimt septynerių metų moteris su dviem rankomis ir aukštuoju išsilavinimu!
Andrius nusisuko, ir aš pamačiau, kaip įsitempė jo pečiai.
— Tai ką siūlai? Palikti ją? Kad su vaikais atsidurtų gatvėje?
— Nereikia manipuliacijų, — pavargusi pasakiau. — Niekas gatvėje neatsidurs. Ji turi butą, turi alimentus, turi rankas ir kojas. Tegul eina dirbti. Kad ir į parduotuvę, kad ir valytoja, kad ir bet kur. Bet ji nenori. Jai patogu gyventi tau ant sprando.
— Ji ne…
— Ji būtent ant sprando, — pertraukiau. — Ir tu tai puikiai žinai. Tik nenori pripažinti, nes ji tavo jaunesnioji sesutė, kurią visą gyvenimą globojai. Bet, Andriuk, jai trisdešimt septyneri. Ji suaugusi. Ir ji tikrai gali pati savimi pasirūpinti.
Pakibo sunki tyla. Girdėjau, kaip už lango pravažiavo automobilis, kaip kaimynų bute įjungė televizorių.
— Lena prašė telefonų Naujiesiems, — pagaliau tyliai pasakė Andrius. — Gerų, kad vaikai nekompleksuotų. Maždaug po trisdešimt tūkstančių. Šešiasdešimt abiem.
Pajutau, kaip kažkas viduje truktelėjo.
— Ir?
Jis atsisuko, o jo veide buvo tokia malda, tokia viltis, kad man jo beveik pagailo.
— Na, juk tu gavai premiją… Aštuoniasdešimt tūkstančių. Užteks ir telefonams, ir mums dar liks. Pagalvok — čia vaikai. Naujieji. Šventė. Jiems taip norisi, jie gi paaugliai — jiems svarbu, ką turi, kaip atrodo prieš draugus… Už tavo premiją telefonus dukterėčioms ir sūnėnams nupirksim…
Ir aš nebeištvėriau. Mano kantrybė trūko lyg pertempta styga.
— Ne, — pasakiau.
— Ką „ne“?
— Ne. Mes nepirksime telefonų už mano premiją. Mes apskritai daugiau neduosime Lenai pinigų. Nė kapeikos.
Andrius žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau pasiūliusi nužudyti jo motiną.
— Tu ką… Nataša, tu rimtai?
— Visiškai, — sukryžiavau rankas ant krūtinės, jausdama, kaip verda pyktis. — Aš pavargau. Pavargau išlaikyti tavo seserį. Pavargau nuo to, kad kiekvieną kartą, kai pas mus atsiranda pinigų, tu iškart galvoji, kaip juos atiduoti Lenai. Pavargau nuo to, kad mes atidedame savo gyvenimą, savo planus, o ji ramiausiai sėdi namuose ir laukia, kol mes vėl išspręsime jos problemas.
— Bet juk tai šeima…
— Šeima — tai mes su tavimi! — sušukau. — Mes su tavimi, Andriau! O Lena — tavo giminaitė, kuriai jau seniai laikas suaugti ir išmokti atsakyti už save!
— Aš negaliu jos palikti…
— Niekas nesako, kad reikia palikti! — priėjau prie stalo, atsirėmiau į jį rankomis, bandydama nusiraminti. — Aš sakau, kad reikia nustoti ją išlaikyti. Padėti vieną kartą — normalu. Du — dar šiaip taip. Bet tai jau aštuoni mėnesiai, Andriau! Aštuoni mėnesiai nuolatinių įliejimų! Ir galo nematyti!
— Ji turi vaikų…
— Ji turi jų tėvą. Maksimas moka alimentus. Mažai, bet moka. Ir apskritai — tegul iš jo daugiau reikalauja, jei mažai. Per teismą ar kaip nors kitaip. Bet ne iš mūsų!
Andrius tylėjo, žiūrėdamas į grindis. Mačiau, kaip jis kovoja pats su savimi, kaip jį plėšo tarp broliškos pareigos ir supratimo, kad aš teisi.
— Gerai, — pagaliau tarė jis. — Gerai, gal tu ir teisi. Bet dabar… juk Naujieji. Padarykim bent paskutinį kartą, o paskui…
— Ne, — nukirtau. — Jokių „paskutinį kartą“. Visada būna „paskutinį kartą“, o paskui vėl ir vėl. Gana.
— Bet ką aš jai pasakysiu? Ji gi laukia…
— Pasakyk tiesą. Kad mes tam neturime pinigų. Kad patys vos suduriame galą su galu.
— Bet juk tu turi premiją…
— Mano premija — tai mano pinigai, — šaltai pasakiau. — Kuriuos aš uždirbau. Ir aš nuspręsiu, kam juos išleisti.
Andrius pažiūrėjo į mane taip, lyg būtų pirmą kartą pamatęs. Su skausmu, nesupratimu ir dar kažkuo — gal su nuoskauda.
— Vadinasi, taip, — lėtai tarė jis. — Vadinasi, dabar mūsų pinigai skirstomi į tavo ir mano?
— O argi ne taip? — atšoviau. — Kai tu visą savo spalio premiją atidavei Lenai, tu manęs paklausei? Ne. Tu tiesiog pastatei prieš faktą. „Lenai skubiai reikia, aš jau pervedžiau“. Pameni?
Jis tylėjo.
— Štai ir dabar, — tęsiau tyliau. — Aš tiesiog sakau: ne. To nebus.
Mes stovėjome virtuvėje sunkioje tyloje, ir aš jutau, kaip tarp mūsų kyla siena. Bet aš negalėjau, nenorėjau atsitraukti. Per ilgai tylėjau, per ilgai sutikau, ėjau į kompromisus…
Andriaus telefonas suskambo. Jis krūptelėjo, pažvelgė į ekraną — ir aš pamačiau, kaip jis išbalo.
— Lena, — tarė jis.
— Neatsiliepk, — greitai pasakiau.
— Turiu… Ji juk laukia atsakymo…
— Andriau, neatsiliepk. Dabar ji pradės spausti, manipuliuoti, ir tu palūši. Pirma susitarkime mudu, o paskui…
Bet jis jau pakėlė ragelį.
— Len, labas, — pasakė jis, ir balsas nuskambėjo kaltai. — Klausyk, pas mus čia…
Aš nebeištvėriau. Priėjau, išplėšiau telefoną jam iš rankos ir įjungiau garsiakalbį.
— …tiesiog norėjau pasitikslinti, — pasigirdo Lenos balsas, neramus ir šiek tiek ašaringas. — Tu juk pakalbėjai su Nataša? Ji sutinka? Aš jau vaikams pasakiau, kad Naujiesiems jie turės naujus telefonus, jie taip apsidžiaugė…
— Lena, — pasakiau į telefoną, ir mano balse buvo tiek šalčio, kad Andrius net atsitraukė. — Čia Nataša.
Pauzė.
— O, labas, — Lenos balsas tapo atsargus. — O kur Andrius?
— Čia. Klauso. Įjungta garsiakalbio funkcija.
Dar viena pauzė — ilgesnė.
— Aš… aš tiesiog norėjau paprašyti… Na, tu juk žinai, kaip mums dabar sunku, o vaikai…
— Lena, telefonų nebus, — ramiai pasakiau. — Ir apskritai daugiau pinigų nebus. Jokių.
Tyloje ragelyje buvo kažkas kurtinančio. Paskui:
— Ką? Nataša, tu ką? Juk čia vaikai, jiems reikia… Andriuk, tu ką, leidi jai…
— Andrius daugiau tau nepadės pinigais, — tęsiau, neleisdama jai pabaigti. — Tau trisdešimt septyneri, turi aukštąjį, dvi rankas, dvi kojas ir visiškai sveiką protą. Tu gali dirbti. Ir dirbsi. Mes tau daugiau ne bankomatas.
— Nataša! — Lenos balse suskambo ašaros. — Tu nesupranti! Aš turiu vaikus! Aš viena! Maksimas moka grašius! Man nėra iš ko jų išlaikyti!
— Iš tų pinigų tikrai galima pragyventi, jei nesėdėti sudėjus rankų, — nukirtau. — Eik dirbti. Bet kur. Kad ir į parduotuvę, kad ir padavėja.
— Su mano išsilavinimu — į parduotuvę?! — Lenos balsas pakilo iki riksmo. — Aš ekonomistė! Su pagyrimu baigiau! Aš neisiu…
— Tada eik dirbti ekonomiste, — pavargusi pasakiau. — Bet mūsų daugiau neprašyk.
— Andriau! — Lena jau raudojo į ragelį. — Pasakyk jai! Tu juk mano brolis! Tu juk negali manęs palikti! Mama gi…
— Nereikia apie mamą, — tyliai tarė Andrius, ir aš pamačiau, kaip jam dreba rankos. — Mama norėtų, kad tu būtum savarankiška.
— Išdavikas, — sušnypštė Lena. — Šlykštynė. Po padu. Ji tau visai galvą susuko, taip? Dėl jos tu atsisakai gimtos sesers?
Pajutau, kad daugiau susilaikyti nebegaliu.
— Lena, — pasakiau labai tyliai, ir mano balse buvo kažkas tokio, kad ji nutilo. — Tu nori, kad mes tau padėtume?
— Taip! Žinoma! Aš gi…
— Tada klausyk atidžiai. Jei tu dar nors kartą paprašysi iš mūsų pinigų, aš visai giminei — tavo mamai, Andriaus mamai, visoms tavo tetoms ir dėdėms — papasakosiu, nuo ko iš tikrųjų yra Nastė.
Įsivyravo tokia tyla, kad išgirdau savo pačios širdies plakimą.
— Ką? — sušnabždėjo Lena. — Ką tu pasakei?
— Tu puikiai supratai, — žiūrėjau tiesiai į Andrių, matydama, kaip jis dar labiau išbąla. — Maksimas man viską papasakojo. Rugsėjį, kai netyčia susidūrėme prekybos centre. Jis buvo girtas, piktas ir išpyškino viską. Kaip atsitiktinai sužinojo, kad Nastė — ne jo dukra. Kaip slapta pasidarė DNR testą. Kaip tu prisipažinai, kai jis tave prispaudė prie sienos. Ir kaip jis to neatleido ir išėjo.
— Tai… tai netiesa, — Lenos balsas buvo vos girdimas. — Jis meluoja. Jis nori man atkeršyti už…
— Lena, nereikia, — pavargusi pasakiau. — Nastė — tavo buvusio darbo vadovo dukra. To paties, dėl kurio tau buvo visi tie „viršvalandžiai“ ir „komandiruotės“. Maksimas sužinojo, padavė skyryboms ir išėjo. O dabar visa šeima galvoja, kad jis tiesiog „neatlaikė atsakomybės“, o jis tyli, nes nenori traumuoti vaikų ir nenori tavęs taip išstatyti. Bet jei tu ir toliau parazituosi ant mūsų, aš netylėsiu.
— Nataša… — sušnabždėjo Andrius. — Tu… rimtai?
Pažvelgiau į jį. Į jo išbalusį veidą, į nuo šoko išplėstas akis.
— Visiškai, — pasakiau. — Maksimas manęs paprašė tylėti. Pasakė, kad nenori, jog vaikai kentėtų. Kad nori apsaugoti Nastę ir Kirilą. Aš sutikau. Bet tai buvo iki tol, kol tavo sesuo nusprendė mums užsikarti ant sprando.
Ragelyje girdėjosi sunkus, trūkčiojantis kvėpavimas. Paskui — šniurkštelėjimas.
— Tu… kalė, — išspjovė Lena. — Tu nedrįsi. Jei tu pasakysi, aš…
— O ką? — paklausiau beveik švelniai. — Ką tu padarysi, Lena? Pasiskųsi broliui? Paskambinsi mamai, kad mane išbartų? Bet tada reikės paaiškinti, kodėl aš tai pasakiau. Ir visa tiesa išlįs į paviršių. Tavo neištikimybė. Tavo melas. Trylika metų melo, Lena.
— Užsičiaupk, — dabar Lena raudojo springdama. — Užsičiaupk, užsičiaupk…
— Aš nutilsiu, — pasakiau. — Nutilsiu ir tylėsiu, jei paliksi mus ramybėje. Jokių skambučių su prašymais. Jokių „paskutinių kartų“. Jokių „vaikams reikia“. Tu eini ir įsidarbini bet kur. Pradedi gyventi iš savo pinigų. Ir jei po pusmečio įrodysi, kad iš tikrųjų stengiesi, mes galbūt tau kuo nors padėsime. Bet ne pinigais. Gal produktais. Gal daiktais. Bet tai bus mūsų sprendimas, o ne tavo reikalavimas. Supratai?
Tyla.
— Lena, aš klausiu: ar supratai?
— Aš… taip. Taip, supratau.
— Puiku. Tada viso gero. Ir, Lena?
— Ką?
— Su Naujaisiais. Nuoširdžiai linkiu susirasti darbą.
Paspaudžiau „baigti“ ir ištiesiau telefoną Andriui. Jis žiūrėjo į mane taip, tarsi būtų pamatęs vaiduoklį.
— Nastė… ne jo dukra? — sušnabždėjo jis.
— Ne.
— Ir tu žinojai? Visą šitą laiką?
— Sužinojau rugsėjį. Maksimas paprašė tylėti. Tylėjau. Iki šiandien.
Andrius nusėdo ant kėdės, užsidengė veidą rankomis.
— Dieve. Visa šeima… mes visi galvojome, kad jis šunsnukis. Kad paliko ją su vaikais. O jis…
— Jis auka, — tyliai pasakiau. — Ir jis tikras vyras, nes toliau moka alimentus už abu vaikus, nors žino, kad Nastė — ne jo. Nes nenori, kad mergaitė kentėtų dėl to, jog jos mama — nepadori moteris.
Aš pasakiau kitaip. Pavartojau kitą žodį. Jis nuskambėjo aštriai, kietai. Bet aš jo nesigailėjau.
— Ir tu… iš tiesų būtum visiems pasakiusi? — Andrius pakėlė į mane akis, ir jose buvo baimė.
Aš susimąsčiau. Ar tikrai? Ar galėčiau sugriauti Nastės gyvenimą, iškeldama šią paslaptį į viešumą?
— Nežinau, — sąžiningai prisipažinau. — Galbūt ne. Galbūt aš blefavau. Bet Lena to nežino. Ir svarbiausia — ji patikėjo.
— Tu ja manipuliavai.
— Taip, — atsisėdau priešais jį. — Manipuliavau. Lygiai taip pat, kaip ji visus šiuos mėnesius manipuliavo tavimi. Ašaromis, gailesčiu, kaltės jausmu. Aš tiesiog panaudojau efektyvesnį įrankį.
— Tai žiauru.
— Galbūt, — gūžtelėjau pečiais. — Bet kitaip tai niekada nebūtų pasibaigę. Ji ir toliau būtų traukusi iš mūsų pinigus — metai iš metų. O mes vis atidėliotume savo gyvenimą, savo planus. Dėl ko? Kad ji galėtų toliau sėdėti namuose ir laukti, kol mes ją „išgelbėsime“?
Andrius tylėjo, žiūrėdamas į grindis.
— Ji mano sesuo, — pagaliau tarė jis.
— Aš žinau, — atsakiau švelniau. — Ir aš neprašau tavęs jos visiškai atsisakyti. Aš tik prašau jausti ribą. Padėti galima. Bet ne išlaikyti. Neleisti parazituoti. Jauti skirtumą?
Jis linktelėjo — lėtai, nedrąsiai.
— Tu ant manęs pyksti? — paklausiau.
Andrius pakėlė galvą, pažiūrėjo man į akis. Jo žvilgsnyje buvo daug ko — skausmo, nesupratimo, nuoskaudos. Bet dar buvo ir kažkas kito. Kažkas panašaus į palengvėjimą.
— Nežinau, — atvirai pasakė jis. — Aš… man reikia laiko. Viską pervirškinti.
Aš linktelėjau.
— Tau yra laiko.
Virtuvėje dar ilgai sėdėjome tylėdami. Košė puode jau seniai buvo atšalusi, vakarienė pamiršta. Bet aš nesigailėjau to, ką padariau.
Po trijų dienų Lena į šeimos pokalbių grupę įkėlė nuotrauką — ji stovi prie kažkokios parduotuvės durų, vilkėdama pardavėjos uniformą. „Išėjau į darbą“, — trumpai parašė. Jokių šypsenėlių, jokių šauktukų.
Andriaus mama tuoj pat atsiuntė ilgą žinutę apie tai, kokia Lena šaunuolė, kaip ji tvarkosi, kaip ji ja didžiuojasi. Aš tai skaičiau ir šyptelėjau.
Kelias dienas Andrius buvo santūrus, tylus. Bet pamažu atitirpo. Vieną vakarą, kai žiūrėjome filmą, jis staiga apkabino mane ir prispaudė prie savęs.
— Ačiū, — sušnabždėjo į mano plaukus.
— Už ką?
— Už tai, kad mane sustabdei. Aš būčiau taip ir tęsęs. Iki visiško žlugimo.
Nusišypsojau ir patogiau įsitaisiau jam ant peties.
O po savaitės atėjo siuntinys — naujas paltas, kurį užsisakiau už premiją. Gražus, šiltas, kokybiškas.
Stovėjau prieš veidrodį, žavėdamasi savimi, ir jutau ne tik džiaugsmą dėl pirkinio. Jutau pasitenkinimą. Dėl to, kad pagaliau apgyniau savo interesus. Savo gyvenimą. Savo pinigus.
Telefonas suvibravo — žinutė nuo Maksimo.
„Lena įsidarbino. Nežinau, ką jai pasakei, bet ačiū. Gal dabar ji išmoks gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą.“
Aš nusišypsojau ir ištryniau žinutę. Kai kurios paslaptys turi likti paslaptimis.
O kai kurios ribos — nepajudinamos.
