— Vytia, susitvarkyk su savo žmona! Ką ji sau leidžia?! Ji išmetė mane į gatvę!
Viktoras sėdėjo biure, tvarkė sutartis, kai telefonas sprogo nuo isteriško riksmo:
— Vytia, susitvarkyk su savo žmona! Ji išmetė mane į gatvę! Ką ji sau leidžia?!
Sesers Kristinos balsas drebėjo iš pasipiktinimo ir ašarų. Viktoras patraukė aplankus į šalį, pajutęs, kaip smilkiniuose ima pulsuoti pažįstamas galvos skausmas.
— Kristina, nusiramink. Kas atsitiko?
— Kas atsitiko?! — balsas pakilo dar aukščiau. — Tavo žmona… ta… ji išmetė visus mano daiktus į laiptinę! Tiesiog paėmė ir išsviedė! Kaip šiukšles! Aš dabar stoviu laiptinėje, o kaimynai žiūri į mane kaip į… kaip į benamę! Vytia, ar tu supranti?! Ji mane pažemino! Prie visų!
Viktoras užsimerkė, masažuodamas nosies nugarėlę. Pastarąsias dvi savaites jis jautė, kad namuose bręsta kažkas nemalonaus. Ana tapo tyli, įsitempusi, o Kristina… Kristina ir toliau elgėsi taip, lyg gyventų penkių žvaigždučių viešbutyje su pilnu aptarnavimu.
— O kas buvo prieš tai? — atsargiai paklausė jis.
— Nieko! Visiškai nieko! — springo Kristina. — Aš tiesiog gyvenau, ruošiausi egzaminams, nieko neliečiau. O ji ryte įsiveržė į mano kambarį… tai yra, į svečių kambarį, ir pradėjo rėkti, kad aš turiu išsikraustyti! Aš pasakiau, kad atvažiavau pas brolį, kad tai ir tavo namai, o ji… ji tiesiog pradėjo grūsti mano daiktus į krepšius! Vytia, ji net neleido man normaliai susiruošti! Tiesiog išstūmė mane pro duris kartu su daiktais!
Viktoras pajuto, kaip viduje užverda pyktis. Kaip Ana išdrįso? Kristina — jo jaunesnioji sesuo, beveik dar vaikas, atvažiavo stoti į universitetą, ir štai taip su ja elgiamasi? Jo namuose?
— Ji visai iš proto išėjo? — neištvėrė jis. — Kur tu dabar?
— Ant laiptų aikštelės! Su trimis krepšiais! Vytia, man net nėra kur eiti! Mano egzaminas poryt, man reikia ruoštis, o aš…
— Lik ten, aš tuoj viską sutvarkysiu, — trumpai metė Viktoras ir, nebeklausęs sesers raudų, nutraukė pokalbį.
Pirštai drebėjo, kai jis rinko žmonos numerį. Signalai atrodė begaliniai.
— Taip? — Anos balsas buvo lygus, net pernelyg ramus.
— Ana, kas vyksta?! — nesusilaikęs sprogo Viktoras. — Gali paaiškinti, kodėl mano sesuo stovi laiptinėje su daiktais?!
Pauzė. Jis girdėjo jos kvėpavimą — ramų, kontroliuojamą.
— Nes aš paprašiau jos išsikraustyti, o ji atsisakė, — taip pat ramiai atsakė Ana. — Todėl aš jai padėjau persikraustyti.
— Tu ką, tyčiojiesi?! — Viktoro balsas perėjo į šauksmą. Keli kolegos atsisuko, ir jis demonstratyviai nusisuko į langą, nuleisdamas toną iki pykčio šnypštimo. — Čia mano sesuo! Devyniolikmetė mergina, atvažiavusi stoti! O tu ją išmetei į gatvę kaip paskutinę…
— Viktorai, geriau nepratęsk, — Anos balsas tapo šaltas. — Nesakyk to, dėl ko gailėsies.
— Aš gailėsiuosi?! — jis kone dūso iš pasipiktinimo. — Tu ką tik išmečiau mano seserį! Vaiką! Tu supranti, ką padarei?!
— Vaiką, — atkartodama pakartojo Ana, ir jos balse nuskambėjo kažkas pavojingo. — Vaiką, kuris per dvi savaites nei karto neplovė po savęs nė vienos lėkštės. Vaiką, kuris rengia vakarėlius mūsų bute, kol mes darbe. Vaiką, kuris be leidimo pasiėmė mano naują suknelę ir ją ištepė vyno dėme. Vaiką, kuris šiandien ryte pareiškė, kad niekur neišeis, nes „čia gyvena jos brolis“.
— Ir kas?! — pertraukė ją Viktoras. — Čia tikrai gyvena jos brolis! Tai ir mano namai, ar tu pamiršai?
— Ne, Viktorai, — Anos balsas tapo tylesnis, bet nuo to dar pavojingesnis. — Tai mano namai. Mano butas, kurį nusipirkau už savo pinigus prieš trejus metus iki ištekėdama už tavęs. Tu čia gyveni, nes esi mano vyras. O tavo sesuo čia gyveno, nes tu dvi savaites mane maldavai, ir aš sutikau. Laikinai. Iki stojimo.
— Na ir kas, kad tavo butas! — atkirto jis, jausdamas, kaip žemė slysta iš po kojų, bet nenorėdamas to pripažinti. — Mes šeima! Ar tau tai tuščias garsas?!
— Būtent todėl, kad mes šeima, aš su tavimi kalbuosi, o ne tiesiog pakeičiu spynas, — nukirto Ana. — Viktorai, tavo „mergaitė“ elgėsi kaip savanaudiška, neišauklėta asmenybė. Aš dvi savaites kentėjau. Bandžiau kalbėtis. Aiškinau, kad svetimuose namuose reikia susitvarkyti po savęs, netriukšmauti naktimis, nelįsti į svetimus daiktus. Žinai, ką ji man atsakė?
Viktoras tylėjo, sukandęs dantis.
— Ji pasakė: „Čia mano brolio namai, ir aš darau ką noriu. Jei tau nepatinka — tavo problemos.“ Taip, Viktorai. Pažodžiui. Ir kai paprašiau jos susirasti kitą būstą, ji pareiškė, kad niekur neišeis. Todėl taip — išnešiau jos daiktus į laiptų aikštelę. Beje, tvarkingai sudėjau.
— Tai buvo tavo pareiga! — iššovė Viktoras, jau suprasdamas, kad šneka kvailai, bet nebegalėdamas sustoti. — Tu namų šeimininkė! Tu turėjai rasti bendrą kalbą!
— Mano pareiga? — Anos balse pasigirdo nuostabos gaida. — Viktorai, tu rimtai? Mano pareiga — auklėti tavo suaugusią seserį?
— Ji ne suaugusi! Jai devyniolika!
— Man buvo aštuoniolika, kai nuomojausi kambarį bendrabutyje ir vakarais dirbau, kad už jį susimokėčiau, — lediniu tonu tarė Ana. — Ir aš sugebėdavau susitvarkyti po savęs ir neįžūliai nekalbėti su šeimininke. Todėl nepasakok man apie amžių.
— Čia kas kita! — Viktoras jautė, kad pralaimi šį ginčą, ir iš bejėgiškumo dar labiau pyko. — Kristina kitaip auklėta, ji pripratusi…
— Pripratusi prie ko? — pertraukė jį Ana. — Kad po jos viską sutvarko? Kad jai viskas leidžiama? Kad vyresnis brolis išspręs visas problemas? Viktorai, jai devyniolika metų. Tokiame amžiuje žmonės kuria šeimas, gimdo vaikus, tarnauja kariuomenėje. O tu man sakai, kad ji vaikas?
— Klausyk, gana čia protingauti! — pratrūko jis. — Tu bent supranti, ką pridarei?! Ji stovi laiptinėje! Jos egzaminas poryt! Jai nėra kur eiti!
— Ji turi mamą, kuri gyvena už dviejų valandų kelio, — ramiai atsakė Ana. — Ir bendrabutį, jei ji įstos. Ir pinigų viešbučiui, kuriuos tu jai reguliariai pervedi.
— Iš kur tu žinai apie pervedimus? — išsprūdo Viktorui.
— Nes tai mūsų bendra sąskaita, genijau, — pavargusiai tarė Ana. — Ir aš matau visas operacijas. Penki tūkstančiai kišenpinigiams. Dešimt — drabužiams. Dar septyni — neaišku kam. Per dvi savaites, Viktorai. Dvidešimt du tūkstančiai.
— Ji mano sesuo!
— O man ji — galvos skausmas! — pirmą kartą per pokalbį Ana pakėlė balsą. — Kuris baigėsi lygiai prieš valandą, kai aš ją išmečiau pro duris!
— Tu… tu išprotėjusi! — iššovė Viktoras, galutinai prarasdamas savitvardą. — Tu beširdė savanaudė, kuriai nusispjaut į mano šeimą!
— Taip, stop, — Anos balsas vėl tapo tylus. — Viktorai, tu ką tik pavadinai mane išprotėjusia ir savanaude?…
Šis jos tonas privertė jį nutilti.
— Aš… aš sureagavau emocingai…
— Ne, palauk, pabaikime šią mintį, — tęsė Ana su bauginančia ramybe. — Aš esu savanaudė todėl, kad nenoriu gyventi netvarkoje savo pačios bute? Todėl, kad nenoriu, jog svetimas žmogus knaisiotųsi mano spintoje? Todėl, kad pavargau tvarkyti po suaugusios mergos, kuri net „ačiū“ nepasako?
— Kristina ne svetimas žmogus!
— Man — taip, Viktorai. Svetimas. Iki tol aš ją buvau mačiusi tik tris kartus gyvenime. Mūsų vestuvėse, per Naujuosius metus ir tavo mamos gimtadienyje. Ir kiekvieną kartą ji elgėsi taip, lyg aš būčiau tarnaitė. Todėl taip — man ji svetimas žmogus, kuris piktnaudžiavo mano svetingumu.
— Gerai! Puiku! — Viktoras jau nebesitvardė. — Vadinasi, mano šeima tau — svetimi žmonės! Gal ir man išsikraustyti? Kad tavo karalystės neišteptų?!
Pauzė buvo tokia ilga, kad Viktoras net patikrino, ar ryšys nenutrūko.
— Žinai ką, Viktorai, — pagaliau prabilo Ana, o jos balsas skambėjo keistai — pavargęs ir kartu ryžtingas. — Tavo sesuo gali grįžti. Šį vakarą. Pasiims likusius daiktus, atsiprašys manęs už įžūlumą ir išsikraustys. Jei tau atrodo, kad tai neteisinga — dink kartu su ja. Šį butą nusipirkau iki santuokos, jis visiškai mano. Tu gali susirinkti savo daiktus ir gyventi kur nori. Su sese, su mama, nors ir biure nakvok. Man vienodai.
— Tu man grasini?!
— Ne, Viktorai. Aš ginu savo namus. Darau tai, ką turėjau padaryti prieš dvi savaites. Tu gali ir toliau ant manęs rėkti, įžeidinėti ir kaltinti. Bet kiekvienas kitas tavo žodis vis labiau artins tave prie slenksčio su lagaminu. Tavo pasirinkimas.
Telefone įsivyravo tyla. Viktoras sunkiai kvėpavo, jausdamas, kaip adrenalinas pamažu slūgsta, užleisdamas vietą šaltam to, kas vyksta, suvokimui.
— Tavo sprendimo laukiu iki septynių vakaro, — pridūrė Ana. — Sesuo daiktus gali pasiimti nuo aštuntos iki devintos. Jei ją lydėsi — pasirūpink, kad ji nesukeltų scenos. Aš neturiu jėgų dramoms. Viskas.
Atjungimo signalai nuskambėjo tarsi nuosprendis.
Viktoras nusviro į kėdę, įsistebeilijęs į telefono ekraną. Mintys painiojosi. Vienoje pusėje — Kristina, kurią jis nuo vaikystės buvo įpratęs ginti: mažoji sesutė, kuri verkė į ragelį. Kitoje — Ana, su kuria jis pragyveno ketverius metus, kurią mylėjo… arba manė, kad myli?
Telefonas vėl atgijo. Kristina.
— Na ką, tu su ja pasikalbėjai? Ji atsiprašė? Kada galiu grįžti?
Viktoras perbraukė veidą delnais.
— Kristina… papasakok man dar kartą. Išsamiai. Kas tiksliai įvyko.
— Ką reiškia „išsamiai“? — sesers balse pasigirdo nuoskauda. — Vytia, tu manimi netiki?
— Tiesiog papasakok. Nuo pat pradžių.
— Na… aš pabudau, kaip įprastai. Apie vienuoliktą. Nuėjau į virtuvę…
— Apie vienuoliktą? — perklausė Viktoras. — O vakare kada nuėjai miegoti?
— Na… apie trečią, turbūt. Su merginomis plepėjom, paskui dar serialą baigiau žiūrėti…
— Stop. Merginos buvo pas mus namuose?
— Na taip, į svečius atvažiavo. O kas čia tokio? Mes juk tyliai sėdėjom!
Viktoras prisiminė, kaip Ana pirmadienį tylėdama surinko svetainėje sudužusią taurę, kuri „netyčia nukrito nuo lentynos“.
— Tęsk.
— Tai va, nuėjau į virtuvę, norėjau papusryčiauti, o ten Ana. Ir ji iškart pradėjo, kad aš turiu po savęs indus plauti. Nu aš sakau, kad išplausiu vėliau — man gi pirmiausia pavalgyti reikia. O ji sako, kad tas „vėliau“ visada būna tik vakare, ir ji pavargo po manęs tvarkyti. Įsivaizduoji? Lyg aš čia šiukšlinčiau!
— O tu plovei indus?
— Vytia! — pasipiktino Kristina. — Tu kieno pusėje?!
— Aš tik klausiu.
— Na… kartais pamiršdavau. Juk egzaminai ant nosies! Man mokytis reikia!
Viktoras užmerkė akis. Kristinos „kartais pamiršdavau“ reiškė „niekada neploviau“.
— Kas toliau?
— Toliau ji pradėjo, kad aš naktimis triukšmauju. Kad jai anksti keltis. Nu taip, aš kartais muzikos pasiklausau, bet juk ne garsiai! Ir paskui — butas didelis, ji apskritai neturėtų manęs girdėti!
— Trijų kambarių, Kristina. Trijų kambarių butas, ne rūmai.
— Nu vis tiek! Ir tada aš pamačiau, kad ji lygina mano suknelę. Tą pačią, mėlyną, kurią aš į vakarėlį vilkėjau. Ir paklausiau, kodėl ji ją paėmė, o ji sako, kad tai jos suknelė! Įsivaizduoji?!
Viktoras pajuto, kaip skrandyje kažkas atšąla.
— Kristina. Ta mėlyna suknelė, su kuria buvai nuotraukoje instagrame praeitą savaitę?
— Na taip! Graži gi! Aš maniau, Ana nepastebės — ji seniai jos nebenešiojo…
— Dieve, — suburbėjo Viktoras. — Kristina, tu paėmei jos daiktą be leidimo?
— Vytia, na mes juk beveik šeima! Kas čia tokio? Seserys gi dalijasi drabužiais!
— Jūs ne seserys.
— Na, beveik! Ir apskritai, aš būčiau išskalbus ir grąžinus, bet ten netyčia atsirado dėmė…
— Kokia dėmė?
— Na… šiek tiek vyno išsiliejo. Raudono. Bet juk ne specialiai!
Viktoras jautė, kaip visas jo „teisus“ pyktis kažkur išgaruoja.
— Ir ką Ana pasakė?
— Ji… na, ji pasakė, kad ta suknelė kainavo dvidešimt tūkstančių ir kad ji ją vilkėjo vieną kartą — į įmonės vakarėlį. Ir kad aš turiu arba sumokėti už cheminį valymą, arba nupirkti naują. O aš sakau — iš kur pas mane tokie pinigai? Ir apskritai, na ir kas, suknelė, galima kitą nusipirkti. O ji net išbalusi visa ir sako, kad man reikia išsikraustyti.
— O tu ką atsakei?
— O ką aš turėjau atsakyti?! — Kristinos balsas vėl tapo įžeistas. — Aš pasakiau, kad atvažiavau pas brolį, kad tai ir tavo namai, ir niekur aš neišeisiu! Tegul pati išeina, jei jai nepatinka!
Viktoras perbraukė veidą ranka.
— Kristina, — lėtai ištarė jis. — Tai ne mano namai. Tai Anos butas. Kurį ji nusipirko dar prieš mūsų vestuves.
— Na ir kas? Jūs juk susituokę!
— Tai reiškia, kad teisiškai aš čia tik registruotas. Tai jos nuosavybė.
— Bet tu juk jos vyras!
— Ir būtent todėl aš ten gyvenu. O tu — ne.
Tyla ragelyje buvo iškalbingesnė už bet kokius žodžius.
— Tai tu… tu jos pusėje? — pagaliau sušnabždėjo Kristina, o balsas sudrebėjo. — Prieš gimtą seserį?
— Aš bandau suprasti situaciją, — pavargusiai atsakė Viktoras. — Kristina, pasakyk atvirai. Tu tvarkei po savęs?
— Na… ne visada…
— Tu plovei indus?
— Vytia…
— Kristina. Taip ar ne.
— Kartais pamiršdavau, — sumurmėjo ji.
— Tu atsivesdavai draugų neįspėjusi?
— Vieną kartą…
— Kiek kartų?
— Du, — tyliai prisipažino ji. — Gal tris.
— Ir tu ėmei Anos daiktus be leidimo.
— Vieną suknelę! Ir aš norėjau grąžinti!
— Su vyno dėme.
Kristina sušnypštė, sulaikydama verksmą.
— Vytia, tai kodėl tu toks piktas? Aš juk ne specialiai! Aš tiesiog… maniau, mes juk šeima…
— Šeima — tai ne indulgencija įžūlumui, — Viktoras jautė, kaip paskutinės iliuzijos byra. — Tu elgeisi kaip neišauklėtas vaikas, Kristina. Ir Ana turėjo pilną teisę tave išprašyti.
— Bet…
— Ne, paklausyk. Tu gali grįžti šiandien vakare. Nuo aštuntos iki devintos. Pasiimsi likusius daiktus. Atsiprašysi Anos. Normaliai, suaugusio žmogaus atsiprašysi. Ir išsikraustysi. Arba pas mamą, arba išsinuomosi kambarį. Tu turi pinigų, kuriuos aš tau pervedinėjau.
— O egzaminas?
— Iki egzamino dvi dienos. To pakanka susirasti laikiną būstą. Kristina, tau devyniolika. Laikas mokytis atsakyti už savo poelgius.
— Vadinasi, tu renkiesi ją.
— Aš renkuosi sveiką protą. Ir taip, Kristina, aš renkuosi žmoną. Nes ji teisi. Visiškai.
— Tu dėl to gailėsies! — išrėžė Kristina, ir ragelyje pasigirdo atjungimo signalai.
Viktoras pažvelgė į telefoną ir sunkiai atsiduso. Tada surinko Anos numerį.
— Taip? — balsas buvo įtemptas.
— Atsiprašau, — paprastai pasakė jis. — Tu buvai teisi. Visur. Aš pasidaviau ašaroms ir neperpratau situacijos. Atleisk.
Pauzė.
— Tu su ja pasikalbėjai? — atsargiai paklausė Ana.
— Taip. Ir supratau, kad buvau visiškas idiotas. Ana, atleisk. Už rėkimą, už įžeidimus, už tai, kad iškart tavęs nepalaikiau. Tu dvi savaites kentei, o aš net nepastebėjau…
— Aš bandžiau tau sakyti, — tyliai atsakė ji. — Bet tu kiekvieną kartą numodavai ranka. „Ji gi vaikas“, „pripras“, „duok jai laiko“…
— Žinau. Aš buvau aklas. Arba nenorėjau matyti. Man buvo lengviau apsimesti, kad viskas gerai.
— Viktorai… aš ne monstrė. Aš tikrai bandžiau. Bet kai ji pasakė, kad aš pati dingčiau iš čia… tai jau buvo per daug. Supratau, kad jei dabar nepadėsiu taško, ji taip ir gyvens čia. Nes tu nebūtum galėjęs jai atsakyti.
— Tu teisi, — pripažino jis. — Nebūčiau galėjęs. Todėl ačiū, kad bent vienam iš mūsų užteko charakterio.
— Tu nepyksti?
— Ant savęs — labai. Ant tavęs? Ne. Tu padarei tai, ką aš turėjau padaryti pats. Apsaugojai mūsų namus.
Ana tyliai atsiduso, ir jis išgirdo, kaip įtampa pamažu atslūgsta.
— Ji ateis vakare? — paklausė ji.
— Taip. Pasiims daiktus. Ir… Ana, aš būsiu ten. Pasirūpinsiu, kad viskas praeitų ramiai. Kad ji atsiprašytų. Iš tikrųjų.
— Gerai, — po pauzės atsakė Ana. — Viktorai… gal aš per karštai pasakiau apie „susirink daiktus“…
— Ne, — pertraukė jis. — Tu neperlenkei. Aš nusipelniau. Bet labai tikiuosi, kad tu duosi man šansą viską ištaisyti.
— Pažiūrėsim, — jos balse pasigirdo silpna šypsena. — Pirmiausia pasirūpink, kad tavo sesuo vakare nesurengtų cirko.
— Nesurengs. Pažadu.
Padėjęs ragelį jis suprato, kad rankos jau nebedreba. Pirmą kartą šiandien jis jautėsi aiškiai. Gal net pirmą kartą per pastarąsias dvi savaites.
Jis pažiūrėjo į laikrodį. Iki vakaro buvo likusios penkios valandos. Pakankamai, kad apgalvotų žodžius labai nelengvam pokalbiui su seserimi. Pokalbiui, kurį turėjo surengti seniai.
O kol kas — reikėjo pabaigti ataskaitą.
Atėjo laikas visiems suaugti. Įskaitant ir jį patį.
