— „Atšaukei mano šventę restorane“, — pranešė žmona išvakarėse.
Olegas įėjo į butą garsiai trenkęs durimis. Kaklaraištis buvo atlaisvintas, švarkas aplaidžiai permestas per ranką. Veidas spindėjo iš džiaugsmo — šiandien jį oficialiai paskyrė pardavimų skyriaus vadovu. Be to, po savaitės jam sukako keturiasdešimt. Apvali sukaktis, solidžios pareigos — viskas klostėsi kuo puikiausiai.
— Svetlana! — sušuko jis, numesdamas švarką ant sofos. — Kur tu ten? Ateik čia, turiu naujienų!
Iš virtuvės išėjo Svetlana, šluostydama rankas į prijuostę. Būdama trisdešimt septynerių ji atrodė jaunesnė — liekna figūra, kaštoniniai plaukai surišti į uodegą, veide lengva šypsena.
— Kas atsitiko? — paklausė ji, prisėsdama ant fotelio porankio.
— Atsitiko tai, kad tavo vyras dabar — VADOVAS! — Olegas teatrališkai išskėtė rankas. — Alga pusantro karto didesnė, tarnybinis automobilis, kabinetas su vaizdu į upę. Įsivaizduoji?
— Sveikinu, — nuoširdžiai nudžiugo Svetlana. — Tai nuostabu! Tu taip ilgai to siekei.
— Būtent! Ir žinai ką? Nusprendžiau tai tinkamai atšvęsti. Iš karto ir paaukštinimą, ir jubiliejų. Viena šventė dviem progoms — taupiai, bet su užmoju!
Olegas iš portfelio išsitraukė užrašų knygelę ir ėmė vartyti puslapius.
— Žiūrėk, aš jau viską sugalvojau. Restoranas „Auksinis liūtas“ — prestižiškiausias mieste. Šimtas svečių — visi mūsų giminaičiai, mano kolegos, verslo partneriai. Septynių patiekalų meniu, gyva muzika, vedėjas. Tai bus ĮVYKIS!
Svetlana susiraukė, mintyse greitai skaičiuodama sumas.
— Olegai, tai juk labai brangu. Vien salės nuoma „Auksiniame liūte“ kainuoja beprotiškus pinigus, jau nekalbant apie banketą šimtui žmonių.
— Na ir kas? — numojo jis ranka. — Aš dabar skyriaus vadovas, turiu atitikti statusą. Visi turi matyti, kad esu sėkmingas žmogus, o ne koks ten klerkas.
— Bet mes neturime tiek pinigų, — atsargiai pastebėjo žmona. — Net ir su tavo nauja alga…
— MES neturime, bet TU turi, — pertraukė ją Olegas, ir jo balse pasigirdo plieninės gaidos. — Tavo mama davė tau pinigų automobiliui. Tris šimtus tūkstančių, jei gerai prisimenu.
Svetlana išbalė.
— Tai mano pinigai. Mama juos taupė kelerius metus, pardavė sodybą. Ji nori, kad nusipirkčiau automobilį — man reikia vežioti vaikus į mokyklą, važiuoti apsipirkti. Tu juk žinai, kaip sunku be mašinos.
— Vaikus galima vežioti autobusu, kaip visi normalūs žmonės, — nukirto Olegas. — O produktus aš atvešiu tarnybiniu automobiliu. Taigi tavo mašina gali palaukti.
— Ne, Olegai. Mama aiškiai pasakė — tie pinigai tik automobiliui. Aš negaliu jų išleisti tavo banketui.
Olegas staiga atsistojo, jo veidas paraudo iš pykčio.
— MANO banketui? Tai MŪSŲ šeimos šventė! Ar tu nelaikai mano paaukštinimo mūsų šeimos pasiekimu?
— Žinoma, laikau, bet…
— Jokių „bet“! — suriko jis. — Aš šeimos galva, aš priimu sprendimus! Ir aš nusprendžiau, kad švęsime „Auksiniame liūte“. Taškas!
Svetlana taip pat atsistojo, sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— O aš nusprendžiau, kad neatiduosiu mamos pinigų tavo demonstratyviam pasipūtimui. Galime atšvęsti kukliau — namuose arba nedidelėje kavinėje. Kam švaistyti tokius pinigus?
— Tam, kad nenoriu atrodyti VARGŠAS prieš savo kolegas ir partnerius! — Olegas priėjo prie jos beveik prisiglaudęs. — Tu bent supranti, kad nuo to priklauso mano reputacija? Karjera? Būsimi kontraktai?
— Suprantu. Bet taip pat suprantu, kad man REIKIA automobilio. Aš dirbu kitame miesto gale, vaikai mokosi skirtingose mokyklose. Aš keliuosi šeštą ryto, kad viską spėčiau!
— Nagi, baik! — paniekinamai šniurkštelėjo Olegas. — Tu juk laisvai samdoma kopiraiterė, gali dirbti iš namų. O tavo penkiolika tūkstančių per mėnesį — tai ne darbas, o hobis. Aš uždirbu dešimt kartų daugiau!
Šie žodžiai skaudžiai užgavo Svetlaną. Ji tikrai uždirbo mažiau nei vyras, bet jos pajamos buvo stabilios, ir ji didžiavosi savo nepriklausomybe.
— Mano uždarbis — tai MANO pinigai. Ir mamos pinigai — taip pat MANO. Aš neketinu jų švaistyti tavo užgaidai.
— Užgaidai? — Olegas sugniaužė kumščius. — Ar tu bent supranti, su kuo kalbi? Aš — didelės įmonės skyriaus vadovas! O tu kas? Namų šeimininkė, kuri kepa tekstus kapeikiniams puslapiams!
— Aš tavo ŽMONA! — sušuko Svetlana. — Ir aš turiu teisę į savo nuomonę!
— Tavo nuomonė man neįdomi! — suriaumojo Olegas. — Rytoj pat pervesi pinigus į mano sąskaitą. Aš jau užsakiau restoraną, sumokėjau avansą kredito kortele. Liko tik primokėti.
— Kredito kortele? Tu pasiėmei kreditą?
— Ne tavo reikalas! Tavo mamos pinigai padengs visas išlaidas. Ir gana ginčytis! Pokalbis baigtas!
Olegas apsisuko ir nuėjo į miegamąjį.
Kitos dvi dienos praėjo slogiame tylėjime. Olegas demonstratyviai nekalbėjo su žmona, atsakinėjo vienu žodžiu tik tada, kai reikėjo. Svetlana bandė su juo susikalbėti, siūlė kompromisus — švęsti paprastesniame restorane, pakviesti mažiau svečių, sumažinti meniu. Tačiau vyras buvo nepalenkiamas.
— Arba „Auksinis liūtas“ šimtui žmonių, arba nieko, — nukirto jis trečiadienį per pusryčius. — Ir liaukis mane įkalbinėjusi. Sprendimas priimtas.
— Olegai, suprask, tai beprotybė — išleisti tris šimtus tūkstančių vienam vakarui! Už tuos pinigus galėtume visa šeima išvažiuoti atostogų, pasidaryti remontą, atsidėti vaikams mokslams…
— GANA! — Olegas trenkė kumščiu į stalą. — Tu mane užknisai savo zirzimu! Ar taip sunku suprasti — man REIKIA tos šventės! Man reikia visiems parodyti, ko pasiekiau!
— Kam parodyti? Kodėl? — Svetlana nepasidavė. — Tikri tavo draugai ir taip žino apie tavo sėkmę. O tie, kuriuos nori sužavėti, po savaitės pamirš tavo banketą.
— Ką tu išmanai apie verslą! — Olegas atsistojo nuo stalo. — Sėdi namie, kaleni savo tekstus apie „Dešimt būdų sulieknėti iki vasaros“ ir manai, kad supranti gyvenimą. Mano pasaulyje viską sprendžia ryšiai, statusas, įvaizdis!
— Gal tavo pasaulyje. Bet šeima — tai MŪSŲ pasaulis. Ir aš neleisiu jo sugriauti dėl tavo tuštybės!
Olegas priėjo prie jos iš arti, užsistojo virš jos. Svetlana nevalingai atšoko — ji dar niekada nematė jo tokio.
— Klausyk manęs atidžiai, — sušnypštė jis pro dantis. — Rytoj ketvirtadienis. Iki vakaro pinigai turi būti mano sąskaitoje. Kitaip…
— Kitaip kas? — Svetlana pakėlė smakrą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.
— Kitaip aš pats paskambinsiu tavo motinai ir paaiškinsiu jai, kokia ji turi nedėkingą dukrą. Papasakosiu, kaip tu atsisakai palaikyti vyrą svarbiausiu jo karjeros momentu. Manau, ji nusivils.
— Nedrįsk į tai įtraukti mamos!
— O kodėl gi ne? — šyptelėjo Olegas. — Beje, aš jai galiu papasakoti ir kai ką įdomesnio. Pavyzdžiui, kaip prieš pusmetį praradai stambų klientą dėl savo neatsakingumo. Arba kaip pernai vasarą apibraižei kaimyno mašiną ir neprisipažinai.
— Tai nebuvo taip! — pasipiktino Svetlana. — Klientą praradau todėl, kad atsisakiau rašyti akivaizdžiai melagingus atsiliepimus. O kaimyno automobilį apibraižė tavo draugas Kostia, kai statė mašiną. Tu pats prašei manęs tylėti!
— Tavo mama nežino detalių. Bet ji žino, kad aš — pavyzdingas žentas, kuris rūpinasi jos dukra ir anūkais. Kaip manai, kuo ji patikės?
Svetlana pajuto, kaip gerklėje kyla gumulas. Nejaugi žmogus, su kuriuo ji pragyveno penkiolika metų, sugeba būti toks niekšiškas?
— Tu mane šantažuoji?
— Aš tiesiog paaiškinu tau situaciją, — šaltai atsakė Olegas. — Pinigų reikia iki rytojaus vakaro. Ir nemėgink kelti isterijų — man svarbi prezentacija, turiu susikaupti.
Jis paėmė portfelį ir patraukė durų link.
— Olegai! — pašaukė jį Svetlana. — O kas, jei vis tiek atsisakysiu?
Vyras atsisuko, ir jo akyse blykstelėjo kažkas nedora.
— Tada sužinosi, ką reiškia eiti prieš mane. Aš galiu padaryti tavo gyvenimą labai nemalonų. Pagalvok apie vaikus — jiems dar mokytis, jiems reikia tėvo. Normalaus tėvo, o ne sudirgusio ir pikto dėl nepaklusnios žmonos.
— Tu grasini vaikais?
— Aš tave ĮSPĖJU apie tavo užsispyrimo pasekmes. Spręsti tau.
Durys užsitrenkė, palikdamos Svetlaną vieną tuščiame bute. Ji lėtai nusileido ant kėdės. Ką daryti? Nusileisti ir atiduoti pinigus, išduodant mamos pasitikėjimą? Ar priešintis ir paversti šeimos gyvenimą pragaru?
Visą dieną ji blaškėsi po butą, nesugebėdama susikaupti darbui. Kelis kartus paėmė telefoną, kad paskambintų mamai, bet atidėjo — ką pasakyti? Kaip paaiškinti?
Vakare sprendimas subrendo savaime. Svetlana iš stalčiaus išsitraukė svečių sąrašą, kurį Olegas buvo palikęs ant stalo. Šimtas žmonių — giminaičiai, kolegos, partneriai, draugai. Šalia kiekvieno vardo buvo telefono numeris.
Ji paėmė mobilųjį ir surinko pirmą numerį.
— Labas vakaras, Viktorai Pavlovičiau? Čia Svetlana, Olego Rybakovo žmona. Skambinu dėl šeštadienio šventės…
Pirmieji skambučiai buvo sunkiausi. Svetlana kruopščiai rinko žodžius, stengdamasi skambėti ramiai ir užtikrintai. Tačiau su kiekvienu pokalbiu darėsi lengviau.
— Sveiki, Marina. Taip, čia Svetlana Rybakova. Deja, turiu pranešti, kad Olego gimtadienio šventė atšaukiama… Ne, su sveikata viskas gerai, tiesiog pasikeitė aplinkybės…
— Igorai? Labas, čia Sveta, Olego žmona. Skambinu perspėti — banketo „Auksiniame liūte“ nebus. Taip, atšaukėme… Kodėl? Šeiminės aplinkybės…
Kai kurie svečiai stebėjosi, kai kurie užjaučiančiai atsiduso, kai kas bandė išsiaiškinti detales. Svetlana mandagiai, bet tvirtai nutraukdavo klausimus.
Iki dešimtos vakaro ji apskambino visus iš sąrašo. Liko sunkiausia — paskambinti į restoraną.
— „Auksinis liūtas“, administratorė Elena, labas vakaras!
— Laba vakara. Mano vardas Svetlana Rybakova. Mano vyras pas jus užsakė salę šeštadieniui…
— Taip, žinoma! Banketas šimtui asmenų, salė „Imperial“. Viskas paruošta, laukiame tik galutinio apmokėjimo.
— Būtent dėl to ir skambinu. Mes esame priversti atšaukti rezervaciją.
Pauzė.
— Atšaukti? Bet… suprantate, iki renginio liko trys dienos. Pagal sutartį, tokiu atveju avansas negrąžinamas.
— Suprantu. Tegul taip ir būna.
— Ar tikrai? Gal galėtume tiesiog perkelti datą?
— Ne, ačiū. Atšaukite visiškai.
Padėjusi ragelį, Svetlana išjungė telefoną. Pirmoji plano dalis įvykdyta. Dabar reikėjo pasiruošti audrai, kuri neišvengiamai užgrius rytoj…
Ji atsigulė miegoti dukters kambaryje — dukra buvo išvažiavusi pas draugę į sodybą. Sūnus buvo sporto stovykloje. Gerai, kad vaikai nepamatys to, kas netrukus įvyks.
Ryte Svetlana prabudo nuo trenksmo. Olegas įsiveržė į kambarį, mosuodamas telefonu.
— KĄ TAI REIŠKIA?! — suriko jis. — Man ką tik paskambino Viktoras ir pasakė, kad tu vakar atšaukei banketą!
Svetlana atsisėdo lovoje, pasitaisė plaukus.
— Tai reiškia būtent tai, ką išgirdai. Aš atšaukiau tavo šventę restorane.
— TU… KĄ?! — Olegas buvo raudonas iš įniršio. — Kaip tu DRĮSAI?! Tai mano gimtadienis! Mano paaukštinimas!
— Ir mano pinigai, kurių tu reikalavai, — ramiai atsakė Svetlana, keldamasi iš lovos. — Jei nėra pinigų, nėra ir šventės.
— Aš juk tau pasakiau pervesti pinigus!
— O aš pasakiau, kad to nepadarysiu. Tu manęs neklausiai.
Olegas žengė prie jos, bet Svetlana neatsitraukė.
— Tu supranti, ką pridirbai?! Iš manęs juoksis! Visi pagalvos, kad esu nevykėlis, kuris nesugeba surengti savo paties jubiliejaus!
— Ne, visi pagalvos, kad tu turi žmoną, kuri neleidžia švaistyti šeimos pinigų dėl pasirodymo.
— ŠEIMOS?! Tai tavo mamytės pinigai!
— Kuriuos ji davė MAN. Ne tau, ne mums — MAN. Konkrečiam tikslui.
Olegas sugriebė ją už pečių ir papurtė.
— Tuoj pat skambink visiems atgal ir sakyk, kad tai klaida! Kad šventė vis dėlto įvyks!
— NE! — Svetlana ištrūko. — Neskambinsiu! Ir neliesk manęs!
— Aha, taip?! — Olegas išsitraukė telefoną. — Tada aš skambinu tavo mamai! Tegul žino, kokią turi dukrą!
— Skambink! — netikėtai sau pačiai sušuko Svetlana. — SKAMBINK! Papasakok jai, kaip tu mane šantažavai! Kaip grasinei! Kaip žeminai! Na, pirmyn — rink numerį!
Olegas sustingo su telefonu rankoje. Jis nesitikėjo tokios reakcijos.
— Tu… tu blefuoji.
— Patikrink! — Svetlana išplėšė iš jo telefoną ir pati surinko mamos numerį. — Garsiakalbiu, kad tu girdėtum!
— Alio, dukryte? — pasigirdo mamos balsas.
— Mama, labas. Olegas nori tau kažką papasakoti apie mane. Įjungiu garsiakalbį.
— Olegas? Kas nutiko?
Olegas tylėjo, žiūrėdamas į žmoną. Svetlana šyptelėjo.
— Na, ko tyli? Pasakok! Apie nedėkingą dukrą, apie neatsakingą žmoną! Na!
— Aš… na… Laba diena, Galina Petrovna, — sumurmėjo Olegas. — Tiesiog nedidelis nesusipratimas…
— Koks nesusipratimas? — sunerimo Svetlanos mama.
— Mama, Olegas norėjo, kad aš atiduočiau jam tavo pinigus automobiliui. Jo banketui gimtadienio proga. Aš atsisakiau, ir dabar jis nori tau pasiskųsti dėl manęs.
— Ką?! — pasipiktino Galina Petrovna. — Olegai, ar tai tiesa?
— Aš… suprantate… tai svarbus įvykis… paaukštinimas…
— Jaunas žmogau! — mamos balsas tapo ledinis. — Aš daviau pinigus DUKRAI AUTOMOBILIUI. Jei jūs manote, kad galite jais disponuoti, jūs klystate!
— Bet…
— Jokių „bet“! Sveta, mieloji, jei jis dar kartą išdrįs reikalauti šitų pinigų, skambink man tuoj pat! Aš atvažiuosiu ir viską jam paaiškinsiu asmeniškai!
— Ačiū, mama.
— Ir žinai ką? Atvažiuok pas mane savaitgaliui. Pailsėsi nuo šito… pono.
Svetlana padėjo ragelį ir pažiūrėjo į vyrą. Olegas stovėjo išbalęs, sugniaužęs kumščius.
— Tu specialiai! — sušnypštė Olegas. — Tu specialiai viską suorganizavai!
— Aš gyniausi! — atsakė Svetlana. — Nuo tavo хамства, nuo tavo grasinimų!
— Aš bandžiau tau paaiškinti…
— PAAIŠKINTI?! Tu ĮSAKINĖJAI! Tu REIKALAVAI! Tu ŽEMINAI mane!
Tiek metų ji kentė jo panieką, jo globėjišką toną, jo „aš šeimos galva“. Bet dabar kažkas lūžo.
— Žinai ką? — ji priėjo prie jo visai arti. — Aš PAVARGAU! Pavargau nuo tavo išdidumo! Pavargau įrodinėti, kad ir aš esu žmogus! Kad mano darbas — irgi darbas! Kad mano pinigai — tai mano pinigai!
— Kokie dar tavo pinigai! — sušnypštė Olegas. — Kapeikos!
— Kapeikos, kurios maitino šią šeimą, kai tave prieš trejus metus atleido! Pamiršai? Kai pusmetį ieškojai darbo, kas apmokėjo butą? Kas pirko maistą? Kas rengė vaikus?
— Tai buvo laikina…
— TAIP! Ir aš nė karto tau nepriekaištavau! Nė karto nežeminau! O tu? Tu kiekviena proga primeni, kad uždirbi daugiau!
Olegas atsitraukė žingsnį. Jis nepažino savo žmonos — visada ramios, paklusnios Svetlanos.
— Nusiramink…
— NEDRĮSK man sakyti „nusiramink“! — Svetlana buvo ant ribos. — Penkiolika metų aš „raminausi“! Penkiolika metų klausiau, kokia esu niekam tikusi! Kaip man pasisekė su tokiu vyru! Kaip turiu būti dėkinga!
— Aš niekada…
— VISADA! Tu VISADA taip darei! Mažais dūreliais, užuominomis, „juokeliais“! „Sveta vėl prie kompiuterio sėdi, savo tekstus rašo“, „Na, tai kur tie tavo penkiolika tūkstančių“, „Gerai, kad turi mane“!
Ji griebė nuo stalo daiktus ir svaidė į sieną — rašiklius, užrašų knygelę, televizoriaus pultelį.
— Liaukis isterikuoti!
— TAI NE ISTERIJA! Tai TIESA! Kurios tu nenori girdėti!
Olegas bandė sugriebti ją už rankų, bet Svetlana išsisuko.
— NELIESK MANĘS! Tu manei, kad aš amžinai kentėsiu? Tylėsiu? Sutiksiu? EIK TU ŠIKT!
— Sveta!
— Kas „Sveta“?! Nustebai? Nesitikėjai, kad tavo paklusnioji žmonelė gali atšauti? Kad ji gali pasakyti NE?
Olego telefonas suskambo. Ekrane pasirodė „Direktorius“.
— Atsiliepk! — sušuko Svetlana. — Tegul tavo brangusis viršininkas sužino, koks tu iš tikrųjų!
Olegas nuspaudė atmetimą, bet telefonas suskambo dar kartą.
— Alio… Taip, Piotrai Sergejevičiau… Ką? Bet kaip… Aš nesuprantu…
Olego veidas išbalė. Jis išklausė pašnekovą ir lėtai nuleido telefoną.
— Kas atsitiko? — paklausė Svetlana, kiek nusiraminusi.
— Mane… mane nušalino nuo pareigų.
— Ką? Kaip?
— Viktoras Pavlovičius… jis valdybos narys. Kai tu jam paskambinai ir atšaukei banketą, jis nustebo. Pradėjo aiškintis. Paaiškėjo, kad avansą už restoraną sumokėjau įmonės korporacine kreditine kortele. Lėšų panaudojimas ne pagal paskirtį…
Olegas sunkiai susmuko ant sofos.
— Bet tu sakei, kad tai tavo kortelė! Koks tu IDIOTAS!
— Aš… maniau, spėsiu grąžinti pinigus. Tavo trys šimtai tūkstančių viską būtų padengę. Niekas nebūtų sužinojęs.
Svetlana negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
— Tu PAVOGEI įmonės pinigus?!
— Nepavogiau! Pasiėmiau paskolinti! Aš būčiau grąžinęs!
— Viešpatie, Olegai! Kas su tavimi?! Dėl pasirodymo tu buvai pasirengęs nusikalsti?!
— Tai NE pasirodymas! — sprogo jis. — Tai įvaizdis! Statusas! Tu nesupranti!
— Aš suprantu, kad tu IDIOTAS! — Svetlana pagriebė rankinę. — Kuris dėl tuščių blizgučių pasirengęs sugriauti šeimą!
— Kur tu eini?!
— Pas mamą! Man reikia viską apgalvoti!
— Sveta, palauk! Mums reikia pasikalbėti! Aš galiu viską sutvarkyti!
— Sutvarkyti? — ji atsisuko prie durų. — Tu NIEKO negali sutvarkyti! Nes tu nematai problemos! Tu manai, kad visada teisus! Kad visi tau skolingi! Kad visas pasaulis sukasi aplink tave!
— Aš galiu pasikeisti!
— NE! Tu NEGALI! Nes tu nenori! Tave viskas tenkina!
Svetlana išėjo trenkdama durimis. Olegas liko sėdėti ant sofos, susiėmęs galvą rankomis.
Svetlana savaitę praleido pas mamą, apmąstydama viską, kas įvyko. Kai grįžo namo, ji ramiai, bet tvirtai paprašė Olego išsikraustyti — butas priklausė jai, jį po dukters gimimo padovanojo tėvas. Olegas buvo priverstas persikelti pas savo motiną, kuri sutiko jį tyla ir demonstratyviai šaltu priėmimu — anyta visada labiau mylėjo anūkus nei sūnų ir negalėjo jam atleisti egoizmo. Svetlana dar nesiryžo skyryboms, bet vis dažniau apie tai galvojo. Svarbiausia — ji išgyveno vyro „pončių“ istoriją, suprato savo jėgą ir buvo laiminga šalia vaikų, kurie pagaliau pamatė mamą ramią ir besišypsančią.
