— Tu įžeidei mano brolio žmoną! Ar tau tikrai buvo gaila kažkokio kostiumo? Ar jis toks jau vertingas?
— Taip, gaila. Tai brangus kostiumas. Nepamenu, kad būtum man pirkęs drabužius, kad galėtum mane dėl to priekaištauti, – ramiai atsakė Tania.
— Be to, Liza be mano leidimo knaisiojosi mano daiktuose.
Tania visada laikė savo namus tvirtove. Nedidelis dviejų kambarių butas, kurį ji buvo įsigijusi su būsto paskola, buvo vienintelė erdvė, kur ji galėjo užsidaryti duris ir lengviau atsikvėpti.
Nereikėjo apsimesti, užsidėti kaukės – pagaliau buvo galima tiesiog būti savimi ir pailsėti.
Ji dirbo buhaltere, daug, dažnai užtrukdavo darbe iki vėlumos, rengdama ataskaitas. Namai visada buvo jos rami užuovėja.
Tačiau vieną paprastą antradienį, kai pavargusi Tatjana pakilo į savo aukštą, ji už durų išgirdo balsus. Tai pasirodė keista, juk ji su vyru nelaukė jokių svečių.
Atidariusi duris, ji sustingo iš nuostabos.
— O! Taniuša! – džiugiai sušuko vyro pusbrolio žmona Liza. – Mes pas jus! Truputį pagyvensime, kol nusipirksime sau butą.
Šalia stovėjo Kirilas – tas pats brolis.
Už jų – du lagaminai, dvi kuprinės, maišai su maistu ir dar vienas maišas su keistais daiktais, panašiais į kažkokį sporto inventorių.
Tania sumirksėjo. Gal nuo nuovargio prasidėjo haliucinacijos?
Bet ne.
Liza jau vaikščiojo po butą su naminiu chalatu, o Kirilas nuėjo dėlioti produktų į šaldytuvą, lyg būtų savo namuose. Tania sutrikusiu žvilgsniu pažvelgė į vyrą. Maksimas stovėjo koridoriuje su kalta šypsena.
— Na… staigmena? – bandė jis pajuokauti.
— Kas…? – tyliai paklausė Tania.
— Jie pagyvens pas mus savaitę, – greitai išpyškino Maksimas. – Kirilas pagaliau nusprendė persikelti į miestą. Atsibodo jiems gyventi kaime, norėjosi kitokio gyvenimo. Aš pagalvojau… juk mes neprieštaraujame?
Mes? Tania pajuto, kaip krūtinėje kylantis ledinis gumulas pakyla iki pat gerklės.
— Tu net nepaklausei manęs…
Jis atvėrė burną, bet Liza tuoj pat įsiterpė:
— Taniuš, ko tu taip reaguoji? Mes juk tik savaitei! Mes labai tylūs. Aš kasdien tvarkausi, Kirilas išneša šiukšles!
Mes – auksiniai nuomininkai! Ir apskritai… mes juk ne svetimi žmonės.
Tačiau Tania jau suprato, kad visa tai – apgaulė, ir ta „savaitė“ gali išsitęsti mėnesiams. Kaip kartą nutiko jos seseriai.
Tada irgi giminaičiai prašėsi „tik savaitei“, o galų gale ji vos po trijų mėnesių sugebėjo juos išprašyti.
Jau antrą dieną Tania suprato, kad pakliuvo į spąstus. Rytais Liza užimdavo vonią keturiasdešimčiai minučių. Kirilas mėgo naktimis žiūrėti filmus, o kai Tania ryte kėlėsi į darbą, jis ramiai knarkė, lyg nieko nebūtų nutikę.
Juk jam nereikėjo eiti į darbą. O skaudžiausia buvo tai, kad jie elgėsi taip, lyg būtų patekę į sanatoriją.
Tatjana suprato, kad jau ir taip ilgą laiką neturėjo atostogų, o nervai buvo įtempti iki kraštutinumo. Ji labai laukė atostogų, o dabar atsirado dar vienas išorinis dirgiklis.
Kaip tik gruodžio pradžioje ji pasiėmė dvi savaites poilsio. Juk prieš pat Naujuosius metus buhalterių niekas neatostogauti neišleidžia.
Ir tada prasidėjo įdomiausia. Gruodžio aštuntosios rytą Tania suprato, kad per tas dvi savaites ji neišsimiegos. Iš pradžių Maksimas lakstė po miegamąjį ieškodamas antros kojinės. Paskui atėjo Liza – jai prireikė lūpdažio.
O po to Kirilas nuo pat ryto pradėjo kažką daryti virtuvėje. Tatjanai norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Atrodė, kad ji buvo dar piktesnė nei prieš atostogas.
Kai Maksimas pamatė jos veido išraišką, jis tuoj pat dingo, stebuklingai suradęs savo kojinę spintos lentynoje. O štai Liza ir Kirilas dar nežinojo savo giminaitės charakterio subtilybių.
— Taniuš, kaip gerai, kad pabudai. Įpilk man kavos, – savimi patenkinta šypsena tarė Kirilas.
— O pas mus čia kas – restoranas, ar kaip?
— Na, ko tu? – tuoj pat pakeitęs veido išraišką atsakė svainis.
— Aš juk tik pajuokavau…
O tuo metu Elžbieta nepatenkinta pažvelgė į marčią.
— Na jau… – vos girdimai ištarė ji, kai Tania išėjo iš virtuvės. – Dar pažiūrėsime, kaip ji čia užgiedos…
Marti nuėjo į vonios kambarį, o kai išėjo, vos neužduso iš pasipiktinimo, pamačiusi, kaip Liza išeina iš kambario vilkėdama jos smėlinį kostiumą, kurį Tania labai saugojo ir vilkėdavo tik per šventes.
— Tu… kas čia? – ištarė ji.
Liza nusišypsojo:
— Aš tik pasimatavau! Ar tau gaila?
— Taip, man gaila. Aš neleidau knaisiotis mano daiktuose! Jei mano vyras leido jums čia gyventi, tai dar nereiškia, kad čia viskas – bendra.
Liza šyptelėjo ir savimi patenkinta pažvelgė į marčią:
— Jeigu norėsime, čia gyvensime ištisus metus. Tu mums nieko nepadarysi.
— Nežinau, ar Maksimas jums sakė, bet butas yra tik mano. Ir tik man spręsti, ar jūs čia gyvensite, ar ne. O su tokiu požiūriu aš labai greitai paskambinsiu kam reikia. Tada jūs kalbėsite visai kitaip! – Tatjanos žodžiai buvo aštrūs ir kandūs.
Kirilas pakėlė rankas taikymosi ženklu, o Liza tik nepatenkinta suburbėjo.
— Taniuš, mes gi savi. Nereikia taip, – pridūrė jis, kol žmona nepatenkintu veidu nuėjo persirengti.
— Supranti, tiesiog Liza niekada neturėjo tokių daiktų. Tai ir užsinorėjo. Tu nepyk ant jos, gerai? Gal aš dabar pats tau kavos įpilsiu ir sumuštinių padarysiu?
Tania tik linktelėjo, o Kirilas jau nuskubėjo vykdyti pažado. Ryte Liza išėjo į darbą, o Kirilas išsiruošė tik apie pietus.
Ir pagaliau ji galėjo pabūti viena, tyloje. Darbe ir taip netrūko šurmulio bei chaoso, o čia dar ir namuose – visiškas balaganas.
Tania netgi spėjo šiek tiek nusiraminti, sėdėdama prie stalo su puodeliu karštos arbatos ir mėgaudamasi tylos akimirkomis.
Atrodė, kad bent kelioms valandoms jos ramybė sugrįžo. Ji užsimerkė ir giliai įkvėpė, mintyse atidėdama į šalį visus rūpesčius ir susierzinimą.
Tačiau jau po poros valandų durų spynoje sučirkšėjo raktas, ir prieškambaryje pasirodė Maksimas. Jis atrodė pavargęs, bet akys degė susierzinimu.
— Tania! – pradėjo jis, vos peržengęs slenkstį. – Ką tu padarei Lizai?! Ji, verkdama, skambino man į darbą! Kaip tu galėjai taip su ja pasielgti?!
Sutuoktinė pakėlė žvilgsnį, stengdamasi nerodyti emocijų.
— Maksimai, leisk man viską paaiškinti, – ramiai tarė ji. – Bet pirmiausia noriu, kad tu suprastum vieną dalyką: aš norėjau pailsėti ir nusiteikti sudėtingoms prieššventinėms darbo dienoms, o ne gyventi šiame chaose.
— Tu įžeidei mano brolio žmoną! – jo balsas tapo garsesnis. – Tu neturėjai teisės taip su ja elgtis! Ar tau tikrai buvo gaila kažkokio kostiumo? Ar jis toks jau vertingas?
— Taip, gaila. Tai brangus kostiumas. Aš jį nusipirkau prieš metus, dar prieš praėjusius Naujuosius metus, ir labai atsargiai jį dėviu.
Nepamenu, kad būtum man pirkęs drabužius, kad galėtum mane dėl to priekaištauti, – ramiai atsakė Tania. – Be to, Liza be mano leidimo knaisiojosi mano daiktuose.
— Na ir kas čia tokio? Jai irgi norisi būti gražiai, – atkirtęs pasakė vyras.
— Man taip pat, įsivaizduok.
O pas mus su tavimi kažkodėl žaidimas vyksta tik į vienus vartus. Komunalinius mokesčius moku aš, drabužius ir kosmetiką sau perku tik aš, maistą… taip pat.
Toks jausmas, lyg aš tave išlaikyčiau.
— Tik nereikia čia tų skambių frazių. Butas tavo, tai tu ir moki. Kokios čia man gali būti pretenzijos?
— Jokių. Tu čia daugiau nebegyvensi. Susirink savo daiktus ir dink, – ji sekundę nutilo. – Beje, savo giminaičių daiktus taip pat gali pasiimti.
— Dar gailėsies, – įžūliai nusišypsojo Maksimas ir nuėjo rinktis daiktų.
Įniršio pagautas jis ėmė krauti Lizos ir Kirilo daiktus, ruošdamasis išeiti.
Jis buvo pasirengęs bet kokia kaina įrodyti, „kas čia šeimininkas“, vien tam, kad padarytų žmonai pikta. Tačiau tuo metu pasigirdo durų skambutis. Tai buvo Liza.
Ji apstulbusi žiūrėjo į Maksimą, akivaizdžiai nesuprasdama, kas vyksta…
Tania nieko neaiškino. Ji tik palaukė, kol Maksimas išneš visus daiktus už durų, ir jas uždarė, palikdama Lizą stovėti nesupratusią, kas vyksta.
— Ką tu padarei?! – sušnypštė Liza, vos tik durys užsivėrė.
— Todėl, kad nereikia tavęs skriausti, – sumurmėjo Maksimas.
— O, koks gynėjas atsirado. Kur mes dabar gyvensime, idiote?!
— Nieko. Kažką sugalvosime.
Praėjo savaitė. Namuose vėl įsivyravo ramybė ir švara. Iki grįžimo į darbą buvo likusios kelios dienos, o Tatjana jau aktyviai bendravo su vadovybe. Ir tada – skambutis. Skambino Kirilas.
— Tania, ar galėtume susitikti? – jo balsas skambėjo atsargiai, beveik nedrąsiai. – Man reikia kai ką aptarti.
Kirilas laukė Tanios nedidelėje kavinėje už kampo. Mažoje ir jaukioje – matėsi, kad tai vienintelė vieta, kurią jis žinojo ir kurioje jautėsi užtikrintas.
Jis sėdėjo prie staliuko prie lango, vartė rankose telefoną ir vis žvilgčiojo į duris.
— Tania! – jis pašoko, kai ji įėjo, ir skubiai atitraukė jai kėdę. – Ačiū, kad atėjai… aš… man tikrai reikia tau kai ką pasakyti.
Ji atsisėdo, jausdama, kaip krūtinėje kyla nerimas. Kirilas atrodė keistai susijaudinęs – ne kaip žmogus, kuris ruošiasi atsiprašyti už nepatogumus.
Greičiau – kaip tas, kuris ilgai nešiojosi savyje baisią paslaptį ir pagaliau ryžosi ją atskleisti.
— Tania… – pradėjo jis, nuryjęs seilę, – aš turiu tau pasakyti tai, ką jau seniai turėjau pasakyti. Tu… tu buvai teisi, kai mus išvarei.
Ji suraukė kaktą, nesuprasdama, kur jis suka.
— Aš irgi viską žinojau, – iškvėpė jis. – Aš žinojau apie Maksimą ir Lizą. Jie… jie buvo meilužiai.
Tanios akyse pasaulis lengvai susvyravo. Iš pradžių jai pasirodė, kad ji ne taip išgirdo.
— Ką? – tyliai perklausė ji.
Kirilas tęsė, tarsi bijodamas, kad, jei nors akimirkai nutils, taip ir nepasakys to, ką privalo:
— Tai… tęsėsi jau seniai. Jie pradėjo dar iki jūsų vestuvių. Liza važiuodavo į miestą „pas draugę“, o iš tikrųjų… – jis giliai įkvėpė. – Susitikdavo su Maksimu. Aš maniau, kad tu žinai. Jis juk sakė… – Kirilas sutriko. – Jis sakė, kad jūs gyvenate atviruose santykiuose.
Tania vos suvaldė veido išraišką. Akimirką jai pasirodė, kad širdis sustojo, o paskui staiga smarkiai ir skaudžiai trenkėsi į krūtinę.
— Atviruose…? – pakartojo ji. – Jis… jis taip sakė?
Kirilas kaltai nuleido akis.
— Man buvo baisu sugriauti jūsų šeimą. Aš… buvau bailys. Bet kai sužinojau, kaip tu išvarei Maksimą – kaip apgynei save ir savo orumą, – supratau, kad ir aš turiu žengti žingsnį. Mes su Liza išsiskyrėme…
Tania žiūrėjo į jį lyg per rūką. Lūpos drebėjo. Ji vis dažniau mirksėjo, stengdamasi sulaikyti ašaras, bet vieną akimirką užtvanka neatlaikė. Karštos ašaros nuriedėjo skruostais.
— Tania, atleisk. Atleisk, – Kirilas greitai atsisėdo šalia, ištiesė nosinę. – Aš maniau, kad tu žinai. Aš jau seniai būčiau viską pasakęs, jeigu būčiau žinojęs… Atleisk.
Ji negalėjo nieko atsakyti. Tik kūkčiojo ir gniaužė rankose servetėlę. Du gyvenimo metai sugriuvo per vieną sekundę. Viskas, kas atrodė stabilu, pasirodė esą melas – purvinas, menkas ir žeminantis.
Kirilas kalbėjo kažką raminančio: kad Maksimas – niekšas, kad Liza visada tokia buvo, kad Tania verta geresnio. Tačiau Tania jį girdėjo tarsi per stiklą.
Po kokių dvidešimties minučių ji pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti. Jie užsisakė vakarienę – paprastus patiekalus, vien tam, kad užimtų rankas ir mintis. Dar šiek tiek pasikalbėjo apie darbą, ateitį, gyvenimą mieste. O paskui išsiskirstė namo.
Vakare Tania sėdėjo prie lango, žiūrėdama į gatvės šviesas. Ji aiškiai suprato, kad nebenori gyventi pakibusiame, melo ir svetimų neištikimybių purvinoje būsenoje.
Ji atidarė nešiojamąjį kompiuterį ir pateikė prašymą dėl skyrybų.
Liza buvo sužavėta – naiviai tikėdama, kad dabar puse buto atiteks Maksimui.
Ji jau įsivaizdavo, kaip girsis giminėms ir draugėms nekilnojamojo turto „gabalu mieste“. Tačiau realybė skaudžiai trenkė jai per nosį: per dvejus metus Maksimas į butą neįdėjo nė cento.
Automobilio jis taip pat neturėjo – Tania naują užsienietišką automobilį buvo užrašiusi savo motinai.
Maksimas išėjo tuščiomis. Pyktį pakeitė neviltis, o paskui viskas nurimo kartu su tuo, kaip jis susikrovė daiktus ir grįžo į kaimą.
Liza šalia jo išbuvo lygiai pusę metų. Vos suprato, kad naudos – nulis, iškart susirado naują gerbėją – turtingesnį ir paklusnesnį.
O Kirilas, priešingai, tarsi pražydo. Jis įsidarbino inžinieriumi nedidelėje įmonėje, pradėjo gerai uždirbti ir susipažino su tylia, gera mergina Olesia. Vėliau jie susituokė.
Vieną dieną, po kelerių metų, Tania sutiko Kirilą prekybos centre prie naujametinių prekių skyriaus.
Jis stovėjo su vežimėliu, vilkėjo gerą striukę, ištiesęs pečius. Šalia – miela moteris su švelnia šypsena. Ant jų pirštų žibėjo žiedai.
O šalia Tanios stovėjo jos trejų metų dukra, tvirtai laikydama mamą už rankos.
— Tania?! – Kirilas nuoširdžiai apsidžiaugė. – Štai netikėtas susitikimas! Tu… tu puikiai atrodai.
— Tu irgi, – nusišypsojo Tania.
Jos širdies jau nebeskaudėjo.
Nei dėl praeities, nei dėl Maksimo. Ji gyveno kitokį gyvenimą. Tikrą.
Jie apsikeitė telefonų numeriais, vėliau dar kelis kartus susitiko – tiesiog kaip geri pažįstami. Kirilas jai papasakojo, kad Maksimas taip ir liko kaime – dirba fermoje ir gyvena su motina.
Apie Lizą jau seniai niekas nieko nebuvo girdėjęs. Tania tik šyptelėjo. Likimas visus sustatė į savo vietas.
Ir staiga ji suprato: jų skausmas nebuvo pabaiga. Jis tapo pradžia. Kitos – teisingos ir sąžiningos – gyvenimo pradžia. Ir tuo keliu jie ėjo jau kiekvienas savo takeliu, bet abu – iš tikrųjų laisvi ir laimingi.
