Ilgo skrydžio metu verkiantis vaikas išvedė iš kantrybės visus keleivius — kol vienas šeichas netikėtai padarė tai, kas akimirksniu nutildė visą lėktuvo saloną.
Lėktuvo salone sklandė monotoniškas, ilgiems skrydžiams būdingas ūžesys. Keleiviai atrodė išsekę — vieni mėgino nusnūsti, kiti be emocijų žvelgė į ekranus, o dalis jau net neslėpė savo nepasitenkinimo. Viso to priežastis buvo ta pati — nenutrūkstantis vaiko verksmas.
Kūdikis verkė ilgiau nei valandą — garsiai, beviltiškai, tarsi jaustų ne tik diskomfortą, bet ir tikrą baimę. Jo mažas veidelis buvo paraudęs, akys pilnos ašarų, o rankytės suspaustos į kumščius. Atrodė, kad tas garsas persmelkia kiekvieną lėktuvo kampelį.
Žmonės apsikeisdavo žvilgsniais. Vieni sunkiai atsidusdavo, kiti nepatenkinti purtydavo galvas. Kai kurie tyliai murmėjo, akivaizdžiai erzindamiesi. Viena moteris užsidėjo ausines, norėdama atsiriboti nuo triukšmo, o vyras kitoje praėjimo pusėje nervingai barbeno pirštais į porankį. Įtampa salone vis stiprėjo.
Vaiko mama atrodė visiškai išsekusi. Susivėlę plaukai, paraudusios, ašarų pilnos akys — ji glaudė sūnų prie savęs ir desperatiškai bandė jį nuraminti: švelniai supo, tyliai kalbėjo, keitė padėtį, tačiau niekas nepadėjo.
Kelis kartus ji pažvelgė į aplinkinius ir vos girdimai atsiprašė:
— Atsiprašau… tai jo pirmasis skrydis… jis bijo… prašau, atleiskite…
Jos balsas drebėjo. Galiausiai ji pati nebeištvėrė ir pravirko. Ašaros riedėjo skruostais, o ji dar stipriau priglaudė vaiką, tarsi norėdama jį apsaugoti nuo visko aplink.
— Mes… skrendame pas mano tėvus… po to, kai mirė jo tėvas… — tyliai pridūrė ji, ir šiuose žodžiuose slypintis skausmas net trumpam nutildė labiausiai susierzinusius keleivius.
Tačiau kūdikis vis tiek nenustojo verkti.
Šalia, prie lango, sėdėjo vyras, vilkintis tradiciniais baltais drabužiais — jaunas šeichas, turtingos ir įtakingos šeimos paveldėtojas. Jo laikysena buvo nepriekaištinga, žvilgsnis ramus, tačiau veidas išliko rimtas ir šiek tiek nepatenkintas. Jis girdėjo verksmą nuo pat skrydžio pradžios, kaip ir visi kiti, ir akivaizdu, kad tai jį taip pat veikė. Vis dėlto jis tylėjo, nesikišo ir tik stebėjo. Laikas, rodės, slinko vis lėčiau.
Galiausiai jis šiek tiek pasilenkė į priekį.
Pažvelgė į moterį, tada į vaiką ir ramiai tarė:
— Ar galėčiau?
Moteris sutrikusi pažvelgė į jį, iš pradžių nesuprasdama.
Jis švelniai ištiesė rankas. Ji trumpam sudvejojo… o paskui, vedama nuovargio ir nevilties, perdavė jam kūdikį. Salone akimirksniu pasidarė tyliau — keleiviai atsisuko.
Šeichas atsargiai, bet užtikrintai paėmė vaiką. Priglaudė jį prie savęs, švelniai supo ir ėmė tyliai niūniuoti.
Tai buvo rami, melodinga arabiška lopšinė. Jo balsas skambėjo žemai, tolygiai, beveik hipnotizuojančiai. Jame buvo kažkas ypatingai raminančio — tarsi senas motyvas, perduodamas iš kartos į kartą.
Iš pradžių kūdikis dar verkė. Tačiau netrukus jo kūkčiojimas silpo. Po akimirkos jis jau tik žiūrėjo į vyrą ir klausėsi.
Ir tada… nutilo.
Salone įsivyravo tyla, kurios niekas nesitikėjo.
Šeichas ir toliau švelniai supo vaiką, niūniuodamas tą pačią melodiją. Kūdikis pamažu atsipalaidavo — kvėpavimas tapo tolygus, vokai sunkėjo, kol galiausiai užsimerkė.
Mama stebėjo visa tai netikėdama.
— Kaip… kaip jums tai pavyko?.. — tyliai paklausė ji.
Vyras vos pastebimai nusišypsojo, nenustodamas judėti.
— Mano mama mums dainuodavo šią lopšinę, kai buvome maži, — ramiai atsakė jis. — Ji visada mus nuramindavo.
Jis pažvelgė į moterį ir švelniai pridūrė:
— Aš dar šiek tiek jį palaikysiu. Pabandykite pailsėti.
Moteris prisidengė burną ranka, bandydama sulaikyti emocijas. Tačiau ašaros vis tiek pasirodė — šį kartą kitokios.
Ir pirmą kartą per visą skrydį… niekas daugiau nebesiskundė.
