Tarnaitė netyčia sudaužė šeicho mėgstamiausią vazą, tą, kurią jis buvo paveldėjęs iš savo velionės motinos. Sargybiniai jau buvo sugriebę moterį ir ruošėsi jėga išmesti ją iš rūmų, tačiau būtent tuo metu įsiutęs šeichas pats priėjo ir padarė tai, ko niekas negalėjo įsivaizduoti…
Rytas rūmuose prasidėjo kaip įprastai. Tarnaitė buvo užlipusi ant aukštų kopėčių, kad nuvalytų didžiulį krištolinį sietyną, kabantį nuo lubų.
Ji atsargiai valė kiekvieną krištolo pakabuką, stengdamasi nepalikti nė menkiausios dulkelės. Darbas jau beveik buvo baigtas, kai viena kopėčių pakopa netikėtai šiek tiek pajudėjo.
Moteris bandė išlaikyti pusiausvyrą, tačiau jos koja paslydo į šoną ir netyčia kliudė aukštą porcelianinę vazą, stovėjusią ant raižyto stalo šalia kopėčių.
Viskas įvyko akimirksniu. Vaza susvyravo, lėtai pakrypo ir tuomet su kurtinančiu trenksmu sudužo ant marmurinių grindų. Šukės pasklido po visą salę.
Tarnaitė išbalo, tarsi būtų tuoj nualpsianti.
Jeigu tai būtų buvusi bet kokia kita vaza, niekas nebūtų sukėlęs tokios tragedijos. Rūmuose jų buvo dešimtys, o gal net šimtai.
Tačiau ši konkreti vaza buvo brangiausias šeicho turtas, nes ji priklausė jo velionei motinai. Jis niekada neleisdavo niekam jos net paliesti, nebent tai būtų buvę visiškai būtina.
Moteris lėtai nulipo nuo kopėčių ir sustingo vietoje, negalėdama atitraukti akių nuo sudužusių gabalėlių.
„Ne… Tik ne ši…“ – drebančiu balsu sušnibždėjo ji.
Po kelių sekundžių į salę įbėgo sargybiniai. Jie išgirdo smūgį ir iškart suprato, kas nutiko.
„Ar tu bent suvoki, ką padarei?“ – piktai paklausė vienas iš jų.
„Tai buvo brangiausias mūsų šeimininko daiktas. Dabar tau viskas baigta“, – pridūrė kitas.
Jie priėjo prie tarnaitės ir jau ruošėsi išlydėti ją iš rūmų.
Moteris pratrūko verkti.
„Prašau, patikėkite manimi. Aš to nepadariau tyčia. Aš tiesiog praradau pusiausvyrą. Dirbsiu tiek, kiek reikės, tik prašau neišmeskite manęs. Aš grąžinsiu kiekvieną monetą, nesvarbu, kiek tai kainuotų.“
Sargybiniai tik susižvalgė.
„Tokio daikto pinigais nepakeisi“, – šaltai atsakė vienas iš jų.
Tą pačią akimirką salės durys plačiai atsivėrė.
Įėjo šeichas. Jis iškart pastebėjo išsigandusią tarnaitę, sargybinius ir ant grindų išsibarsčiusias sudužusio porceliano šukes.
Salėje įsivyravo tokia gili tyla, kad buvo girdėti net žvakių spragsėjimas žvakidėse.
Visi žinojo, kas netrukus nutiks. Kai kurie net nusuko žvilgsnius, nenorėdami matyti, kaip moteris bus išmesta iš rūmų pažeminta.
Šeichas lėtai priėjo prie sudužusios vazos. Jo veidas tapo griežtas, ir kelias sekundes jis tylėdamas stovėjo, žvelgdamas į jos likučius.
Tarnaitė nebegalėjo sulaikyti ašarų.
„Prašau atleisti man… Aš nenorėjau… Esu pasiruošusi priimti bet kokią bausmę…“
Tačiau tada šeichas padarė tai, kas paliko visus rūmuose visiškai priblokštus.
Šeichas net nepažvelgė į ją.
Vietoj to jis netikėtai atsiklaupė šalia sudužusios vazos ir pradėjo atidžiai tyrinėti didesnius porceliano gabalus.
Sargybiniai sutrikę susižvalgė.
„Mano valdove… kodėl?“ – tyliai paklausė vienas iš jų.
Šeichas nieko neatsakė.
Staiga tarp šukių pasigirdo vos girdimas metalo skambtelėjimas. Jis atsargiai patraukė sudužusius gabalus į šalį ir aptiko mažą metalinį cilindrą, kurio iki tol niekas nebuvo pastebėjęs.
Visi sustingo.
Paaiškėjo, kad vazos viduje buvo paslėpta slapta ertmė.
Šeichas lėtai paėmė cilindrą į rankas. Jis buvo sandariai užantspauduotas vašku, tarsi būtų tyčia paslėptas daugybei metų.
Vyro rankos staiga pradėjo drebėti.
Atsargiai nuėmęs dangtelį, jis ištraukė pageltusį popieriaus lapą, kruopščiai susuktą į ritinėlį.
Tai buvo laiškas.
Jis iškart atpažino savo motinos rašyseną.
Kelias minutes salėje tvyrojo visiška tyla, kol šeichas skaitė žodžius, kuriuos ji buvo parašiusi prieš daugelį metų.
Laiške jo motina prisipažino, kad sąmoningai paslėpė šią žinutę vazoje, tikėdamasi, jog vieną dieną jos sūnus ją atras.
Ji paaiškino, kodėl visada taip brangino būtent tą daiktą. Viskas niekada nebuvo susiję su brangiu porcelianu. Ši vaza turėjo išsaugoti jos paskutinius žodžius ir šeimos paslaptį, kurios ji taip ir nespėjo atskleisti prieš mirtį.
Baigęs skaityti laišką, šeichas ilgai tylėjo.
Tada jis lėtai atsistojo ir priėjo prie tarnaitės.
Moteris jau buvo pasiruošusi išgirsti įsakymą nedelsiant palikti rūmus.
Tačiau vietoj to šeichas ramiai tarė:
„Jeigu ši vaza šiandien nebūtų sudužusi, galbūt niekada nebūčiau sužinojęs to, ką mano motina norėjo man pasakyti prieš mirtį.“
Tarnaitė nustebusi pažvelgė į jį ašarų pilnomis akimis.
Pirmą kartą per labai ilgą laiką šeichas nusišypsojo.
„Tu nieko nesugadinai. Priešingai – tu padėjai išpildyti jos paskutinį norą.“
Ištaręs šiuos žodžius, jis atsisuko į sargybinius.
„Nedelsdami ją paleiskite. Ir prisiminkite – nuo šios dienos niekas neturi teisės kaltinti šios moters dėl to, kas nutiko.“
Rūmuose vėl įsivyravo tyla.
Niekas negalėjo patikėti, kad vyras, kurį visi laikė griežčiausiu valdovu, ne tik atleido tarnaitei, bet ir jai padėkojo.
