Pora iškvietė policiją, sakydama, kad iš jų sofos sklinda keisti garsai: kai pareigūnai prapjovė apmušalus, jie aptiko kažką siaubingo.
Pora iškvietė policiją anksti ryte, vos pradėjus brėkšti aušrai. Moters balsas drebėjo, kai ji bandė paaiškinti dispečeriui, kad jų sofoje „kažkas gyvena“.
— „Jis juda… ir braižosi“, — atkakliai tvirtino ji. — „Iš pradžių manėme, kad tai gatvės triukšmas, bet garsai sklinda tiesiai iš sofos!“
Pareigūnas nusprendė vykti į vietą kartu su kinologu ir jo tarnybiniu šunimi. Galbūt iš tikrųjų ten kažkas buvo.
Kai jie įėjo į svetainę, pora jau buvo įsitempusi: vyras vežimėlyje laikė žmonos ranką, o ji atrodė taip, tarsi bet kurią akimirką pradės rėkti. Kambaryje tvyrojo įtempta tyla.
Šuo sustingo priešais sofą, ant sprando pasišiaušė kailis, ir staiga jis pradėjo urgzti. Po sekundės jis šoko prie minkštų pagalvių, garsiai lodamas ir įkišdamas snukį į audinį.
Šeimininkai iš nuostabos sulaikė kvapą, o pareigūnas suraukė kaktą:
— „Ten kažkas yra. Ir tai tikrai nėra maža.“
Šuo letenomis draskė sofos apmušalą, cypsėdamas iš susijaudinimo, tarsi bandytų pasiekti nematomą priešą.
Pareigūnas išsitraukė peilį ir atsargiai įpjovė sofos šoną. Iš pradžių iškrito dulkės ir seni paminkštinimo likučiai, o tada pasigirdo skardus cypimas.
— „O Dieve!“ — sušuko moteris, prisidengdama burną ranka.
Sofos viduje buvo…
Keli pilki kūnai išsprūdo pro prapjautą angą. Tai buvo žiurkės – didžiulės, blizgančiomis akimis. Jos akimirksniu pasklido po grindis, o šuo įnirtingai puolė jas vytis.
Tačiau baisiausia buvo tai, kas slėpėsi viduje. Kai pareigūnas dar labiau praplėšė apmušalus, visi išvydo: sofos ertmėse buvo tikras lizdas.
Ten knibždėte knibždėjo ištisa žiurkių šeima – dešimtys suaugusių žiurkių ir naujagimių jauniklių, krūvos pilkų kūnelių, kurie rangėsi ir cypė.
— „Kaip jos ten pateko?“ – išblyškęs sušnibždėjo neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras.
Šuo lojo ir bandė griebti žiurkes, tačiau pareigūnas jį sulaikė. Net jis, matęs daugybę įvairių situacijų, buvo sukrėstas tokio masto.
Sofa, ant kurios ši šeima daugybę metų sėdėjo, žiūrėjo televizorių ir priimdavo svečius, buvo tapusi tikru gyvo košmaro veisimosi židiniu.
Moteris nebeištvėrė – jos rankos drebėjo, ir ji vos nesuriko:
— „Mes SĖDĖJOME ANT TO?!“
Pareigūnas rimtai linktelėjo:
— „Taip. Bet dabar mes tuo pasirūpinsime. Jūsų namai joms daugiau nebebus saugi vieta.“
Tik tada pora suprato, kad keisti garsai, kuriuos jie girdėjo ištisas savaites, buvo ne jų vaizduotės vaisius.
