Kaimynai jau kelias savaites girdėjo keistus garsus, sklindančius iš pagyvenusio vyro namų, o kai jie išlaužė duris ir įėjo į butą, juos sukrėtė tai, ką jie pamatė.
Ramiame gatvelėje, kur visi vieni kitus pažinojo vardais, gyveno vienas išskirtinis senolis — Viktoras.
Jis beveik su niekuo nekalbėdavo, retai išeidavo iš savo buto, ir niekas iš tikrųjų nežinojo, kuo jis užsiima ar iš ko pragyvena.
Tačiau vieną dalyką visi žinojo tikrai — iš jo namų nuolat sklisdavo keisti garsai. Kartais pasigirsdavo žemas urzgimas, tarsi kažkas draskytų sienas.
Kartais — aukštas, veriantis klyksmas, panašus į žmogaus riksmą, bet kažkaip nenatūralus.
Ypač sunkios būdavo naktys: aimanos, varginantis lojimas, kuris diena po dienos aidėdavo visoje gatvėje. Kartais atrodydavo, kad viduje kažkas visiškai prarado kontrolę.
Iš pradžių kaimynai kentėjo. Tačiau ilgainiui jie pradėjo eiti prie jo durų, belsti ir prašyti, kad jis sumažintų triukšmą. Kažkas net paliko raštelį:
„Prašome išspręsti triukšmo problemą. Naktimis nė vienas iš mūsų negalime miegoti.“
Tačiau atsakymo nesulaukė. Viktoras ne visada atidarydavo duris, o jei vis dėlto išeidavo, tik linktelėdavo, kažką neaiškiai sumurmėdavo ir vėl dingdavo už savo buto durų.
Bėgant laikui, nerimas vis augo. Vieni kaimynai buvo įsitikinę, kad senolis praranda protą. Kiti manė, jog su juo slapta gyvena kažkokie žmonės. Keletas net įtarė nelegalią veiklą. Tačiau tikrosios tiesos niekas nežinojo.
Vieną dieną viskas pasikeitė.
Beveik savaitę niekas nematė senojo vyro. Jo durys buvo užrakintos, langai, kaip visada, uždengti. Tačiau garsai nesiliovė.
Priešingai — jie tapo dar stipresni. Naktimis girdėjosi neramūs kauksmai, dantų griežimas, grindų draskymas ir braižymas. Atrodė, tarsi kažkas arba kažkoks padaras desperatiškai bandytų ištrūkti į laisvę.
Septintąją dieną gyventojai nebeištvėrė. Du vyrai užlipo į jo aukštą ir stipriai pabeldė į duris. Niekas neatsiliepė. Jie iškvietė policiją, o pareigūnai galiausiai išlaužė spyną ir atidarė duris.
Kai jie įžengė į vidų, visų kraujas sustingo…
Bute buvo…
Kambaryje tvyrojo sunkus, slogus pelėsių kvapas. Viktoras gulėjo negyvas ant lovos. Pasak tyrėjo, jis buvo miręs maždaug savaitę. Tačiau tai nebuvo pati baisiausia dalis.
Bute buvo beveik dvidešimt šunų — liesų, išsekusių, kai kurie vos gyvi. Jie klaidžiojo po kambarius, o keli gulėjo šalia kūno ir atsisakė nuo jo pasitraukti.
Grindys buvo nuklotos nagų žymėmis, išmatomis, sudraskytais baldais ir gyvūnų tarpusavio kovų pėdsakais.
Paaiškėjo, kad senolis rinkdavo benamius šunis — slėpdavo juos, maitindavo ir miegodavo šalia jų. Jie buvo vieninteliai jo draugai. Jis niekam apie juos nepasakojo, nes bijojo, kad iš jo juos atims.
Septynias dienas šunys buvo įkalinti be maisto ir vandens.
Kaimynai ilgai prisiminė tą įvykį, jų balsai drebėjo nuo šiurpaus prisiminimo. O namas nuo tada taip ir liko tuščias — tarsi jis pats atsisakytų pamiršti savo baisią paslaptį.
