Patys žiauriausi kaliniai tyčia išpylė visus ryžius ant grindų, kuriuos naujoji virėja kelias valandas ruošė, puikiai žinodami, kad visas kalėjimas liks alkanas. Tačiau niekas negalėjo įsivaizduoti, kuo baigsis jų žiaurus pokštas…
Naujoji virėja kalėjimo virtuvėje dirbo vos dvi savaites. Jos vardas buvo Lin. Ji buvo tyli, liekna ir beveik su niekuo nekalbėjo.
Kiekvieną rytą ji ateidavo anksčiau už visus kitus, užsirišdavo darbo prijuostę ir tylėdama imdavosi savo pareigų.
Jai reikėjo paruošti didžiulius puodus ryžių, sriubos ir daržovių beveik tūkstančiui žmonių, o tai buvo alinantis darbas, kurį ištverti galėjo ne kiekvienas.
Netrukus kalinės pastebėjo, kad jauna moteris niekada nesiginčija ir niekam nesiskundžia. Būtent dėl to kelios moterys nusprendė paversti ją savo mėgstamiausiu patyčių taikiniu.
Beveik visi jų bijojo.
Kai tik jos įeidavo į virtuvę, kitos iš karto pasitraukdavo į šalį. Jos galėjo pavogti kieno nors maistą, stumtelėti bet ką, ką tik panorėdavo, arba vien dėl pramogos sugadinti kito žmogaus darbą. Net kai kurie prižiūrėtojai stengdavosi nesivelti į konfliktus su jomis.
Tą rytą Lin beveik tris valandas ruošė didžiulį puodą ryžių. Ji kelis kartus tikrino kaitrą, kruopščiai maišė kiekvieną porciją ir galiausiai lengviau atsikvėpė.
– Baigta, – tyliai tarė ji.
Tuo metu į virtuvę įėjo dvi kalinės.
Jos susižvalgė ir šyptelėjo.
– Pažiūrėk, kaip ji stengiasi, – pašaipiai pasakė viena iš jų.
– Būtų gaila, jeigu visa tai nueitų perniek, – atsakė kita.
Lin iš karto suprato, kad netrukus nutiks kažkas blogo.
Ji stipriau suspaudė didžiulį šaukštą rankoje.
– Prašau neiti arčiau. Maisto dalinimas tuoj prasidės.
Moterys tik nusijuokė.
– Ir ką tu dėl to padarysi?
Viena iš jų staiga pastūmė didžiulį puodą.
Sunkus katilas sujudėjo. Lin bandė jį išlaikyti, tačiau jau buvo per vėlu.
Dešimtys kilogramų karštų ryžių su trenksmu nukrito ant grindų. Balta masė pasklido po visą virtuvę.
Aplink įsivyravo tyla. Lin lėtai nuleido akis. Ji puikiai žinojo kalėjimo taisykles.
Kai maistas būdavo sugadinamas, visada atsakingu laikydavo tą žmogų, kuris stovėjo prie viryklės.
Ir niekam nerūpėdavo, kas iš tikrųjų pastūmė puodą.
Abi moterys patenkintos nusijuokė.
– Dabar paaiškink administracijai, kur dingo visi pietūs.
– Gal rytoj išmoksi tinkamai laikyti puodą.
Jos apsisuko ir ramiai nuėjo link išėjimo, įsitikinusios, kad viskas baigėsi taip, kaip jos ir norėjo.
Tačiau staiga Lin ramiu balsu pasakė:
– Palaukite.
Tada virėja padarė tai, dėl ko abi kalinės netrukus nuoširdžiai gailėjosi savo poelgio.
Jie jau ruošėsi išeiti, įsitikinusios, kad jų planas pavyko.
Tačiau Lin staiga pakilo nuo grindų.
Ji ramiai pažvelgė į visur išbarstytus ryžius, o tada nukreipė žvilgsnį į abi moteris.
„Taigi nusprendėte šiek tiek pasilinksminti?“
Viena iš kalinių tik šyptelėjo.
„Ir ką tu dėl to padarysi?“
Kitą akimirką nutiko tai, ko niekas nesitikėjo.
Lin staiga sugriebė arčiausiai stovinčią moterį už rankos, vienu judesiu išmušė ją iš pusiausvyros ir parvertė tiesiai ant išbertų ryžių. Antroji kalinė puolė padėti savo draugei, tačiau vos po kelių akimirkų ji taip pat gulėjo ant grindų.
Visa virtuvė sustingo.
Niekas negalėjo patikėti, kad trapi ir liekna virėja vos per kelias sekundes įveikė dvi pačias įžūliausias kalines visame kalėjime.
Lin priėjo arčiau jų ir ramiai tarė:
„Dabar paimkite semtuvus ir sutvarkykite viską, ką pridarėte.“
Moterys norėjo ginčytis, tačiau susidūrusios su šaltu jos žvilgsniu, tyliai atsistojo ir pradėjo rinkti ryžius.
Tą pačią akimirką į virtuvę įėjo kalėjimo direktorius kartu su keliais sargybiniais.
Jis iš karto suprato, kas įvyko.
Išklausęs liudininkus, direktorius įsakė abiem kalinėms išvalyti virtuvę iki visiško blizgesio, o tada paskelbė jų bausmę.
„Ateinančias tris dienas negausite jokio papildomo maisto. Tik minimalią nustatytą dienos normą. Ir pamirškite darbą virtuvėje.“
Moterys tyliai nuleido galvas.
Kai jos išėjo, vienas iš sargybinių nustebęs pažvelgė į Lin.
„Kur išmokai taip kovoti?“
Jauna moteris tik ramiai nusišypsojo.
„Kartais užtenka vienos geros pamokos, kad žmonės visam gyvenimui prisimintų, jog niekada nereikia skriausti tų, kurie atrodo silpnesni.“
Nuo tos dienos niekas daugiau nedrįso trukdyti naujajai virėjai. Net pačios maištingiausios kalinės mieliau laikėsi nuo jos atokiau.
