Per mūsų dešimtąsias metines uždaviau Deividui klausimą, kurį, mano manymu, po kartu praleisto dešimtmečio turėjau teisę užduoti.
Visi aplinkiniai jau seniai laikė mus vyru ir žmona. Turėjome bendrą namą, dalijomės banko sąskaita, slaptažodžiais ir kartu auginome šunį. Draugai pristatydavo Deividą kaip mano vyrą, o jis jų niekada nepataisydavo.
Apie santuoką buvau užsiminusi ir anksčiau, visada ramiai ir atsargiai. Niekada nereikalavau prabangių vestuvių ir nekėliau ultimatumų.
Tačiau Deividas visuomet išsisukdavo nuo tiesaus atsakymo. Jis juokaudavo apie vestuvių kainas, sakydavo, kad esame labiau atsidavę vienas kitam nei daugelis susituokusių porų, arba klausdavo, kodėl man taip svarbūs oficialūs pavadinimai.
Todėl, kai mūsų metinių proga jis rezervavo staliuką nuostabiame restorane, leidau sau tikėtis.
Vakarienė buvo jauki ir maloni. Tada pasakiau, kad norėčiau visai nedidelės šventės — civilinės ceremonijos, kiemo, tik artimiausių šeimos narių.
Man nerūpėjo iškilmingumas. Po dešimties metų tiesiog norėjau oficialiai įtvirtinti mūsų ryšį.
Jo veidas akimirksniu pasikeitė.
Jis atsilošė kėdėje ir šaltai nusijuokė.
– Santuoka tėra bevertis popiergalis, – pasakė jis. – Ji nieko nekeičia. Jeigu tau reikia teisinės sutarties, kad jaustumeisi saugi, tai tavo problema, ne mano.
Jo panieka skaudino labiau nei pats atsisakymas.
Maniau, kad pravirksiu. Tačiau tik pažvelgiau į jį ir pasakiau:
– Gerai.
Mano ramybę jis palaikė pasidavimu.
Grįžęs namo Deividas iškart nuėjo miegoti. Aš likau virtuvėje, atsiverčiau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau tikrinti mūsų sąskaitas, būsto paskolos dokumentus, draudimo sutartis ir viską, ko galėtų prireikti, jei mūsų santykiai nutrūktų.
Tuomet prisiminiau, ką kartą buvo pasakiusi jo motina Eleina:
– Kai būsi pasiruošusi, suteik Deividui galimybę viską įteisinti.
Paskambinau jai. Išgirdusi, ką Deividas man pasakė, Eleina ilgam nutilo. Tada ji atskleidė, kad savo šeimai jis pasakojo visai kitokią istoriją: esą aš bijau santuokos, o jis kantriai laukia, kol būsiu pasirengusi.
Staiga daugybė keistų pastabų, girdėtų per visus tuos metus, įgavo prasmę.
Tačiau Eleina papasakojo dar kai ką, daug skaudesnio. Prieš trejus metus Deividas paprašė savo močiutės žiedo ir pareiškė ketinantis man pasipiršti per mūsų kelionę į Meiną.
Eleina pasirūpino, kad žiedas būtų nuvalytas ir įvertintas, o tada perdavė jį sūnui. Kai piršlybų taip ir neįvyko, Deividas visiems paaiškino, kad aš išsigandau ir maldavau jo palaukti.
Tą melą jis kartojo daugelį metų.
Eleina atvyko dar prieš aušrą. Kai Deividas įėjo į virtuvę, pamatė mus sėdinčias šalia finansinių dokumentų ir žiedo vertinimo kvito.
– Kur žiedas? – paklausiau.
Jis mėgino mus abi nutildyti ir apsimesti, kad visa tai nesvarbu, tačiau Eleina pareikalavo grąžinti šeimos relikviją.
Galiausiai Deividas sugrįžo nešinas pigia juoda papuošalų dėžute. Viduje gulėjo nepaliestas paveldėtas žiedas.
Jis slėpė jį visus tuos metus ir leido visiems kaltinti mane.
Tą akimirką pagaliau viską supratau. Draugų akivaizdoje Deividas vaizdavo, kad esame beveik susituokę ir pernelyg šiuolaikiški, kad mums reikėtų oficialių dokumentų.
Savo šeimai jis pasakojo esąs atsidavęs vyras, kantriai laukiantis išsigandusios moters.
Abiejose istorijose jis atrodė kilnus. Tačiau nė vienoje iš jų aš nežinojau tiesos.
Susikroviau krepšį, pasiėmiau šunį ir išvažiavau pas seserį.
Po šešių dienų Deividas pasirodė prie jos namų durų, rankoje laikydamas žiedą. Jis prisipažino, kad jam patiko mūsų gyvenimas toks, koks buvo, todėl jis vengė duoti man atvirą atsakymą. Tada atsiklaupė ant vieno kelio.
– Tai ne pasipiršimas, – pasakiau. – Tai tik bandymas suvaldyti pasekmes.
Jis paklausė, ką galėtų padaryti.
– Pasakyk tiesą visiems, kuriems melavai, – atsakiau. – Ne tam, kad mane susigrąžintum. O todėl, kad tai tiesa.
Per kitus kelis mėnesius jis ištaisė savo pasakojimą artimiesiems ir draugams. Prisipažino, kad būtent aš norėjau santuokos, o jis leido kitiems mane kaltinti, nes taip buvo lengviau, nei prisiimti atsakomybę už savo paties pasirinkimą.
Vis dėlto pas jį negrįžau.
Išsinuomojau nedidelį butą su šviesiais virtuvės langais ir parku netoliese, kad turėčiau kur vedžioti šunį.
Finansinius reikalus pasidalijome sąžiningai. Pakeičiau visus slaptažodžius ir supratau, kokia rami gali būti erdvė, kai joje niekas neslepia tiesos.
Po kelių mėnesių Eleina pakvietė mane pietų ir padėjo žiedo dėžutę ant stalo. Deividas buvo ją grąžinęs, o šeima nusprendė, kad žiedas turėtų atitekti man.
– Jis turėtų likti jūsų šeimoje, – pasakiau.
– Dešimt metų tu buvai mano šeima, – atsakė ji. – Jeigu Deividas kada nors ves kitą moterį, tegu pats išsirenka žiedą ir šįkart tai padaro sąžiningai.
Po mėnesio paprašiau juvelyro žiedo akmenis perdėti į paprastą pakabutį.
Daugelį metų tas žiedas simbolizavo pažadą, kurio Deividas taip ir nedavė, ir melą, kurį pati to nežinodama nešiojausi.
Dabar jis priklausė man ne todėl, kad Deividas pagaliau mane pasirinko, o todėl, kad aš pati pasirinkau, kuo jis taps.
