1 DALIS: SKYRYBOS
Kitą rytą po Roberto laidotuvių moteris, kurią jis vedė praėjus vos kelioms savaitėms po mūsų skyrybų, pasirodė prie mano durų, rankoje laikydama jo mėlyną kaklaraištį.
Kaklaraištį atpažinau dar prieš gerai įsižiūrėdama į jos veidą. Buvau padovanojusi jį Robertui mūsų trisdešimt penktųjų vestuvių metinių proga.
Jis jį segėjo pasirašydamas mūsų skyrybų dokumentus, o vėliau ir tuokdamasis su Klere.
– Greta, – tarė ji, – Robertas privertė mane pažadėti neatskleisti tau tiesos, kol jis bus gyvas.
Stipriai įsikibau į duris.
– Tu praleidai keturis mėnesius su mano vyru. Kad ir kokią tiesą judu dalijotės, ji gali likti palaidota kartu su juo.
Jau ketinau užverti duris.
– Jis tavęs nepaliko todėl, kad mylėjo mane.
Šie žodžiai mane sustabdė.
Prieš keturis mėnesius mudu su Robertu grįžome iš ligoninės sužinoję, kad jo vėžys išplito. Ketvirta stadija.
Namuose sudėjau jo vaistus prie kriauklės, kaip per visus trisdešimt devynerius mūsų santuokos metus buvau tvarkiusi nesuskaičiuojamą daugybę smulkių reikalų.
– Mes tai įveiksime kartu, – pasakiau jam.
Robertas atsitraukė.
– Nenoriu, kad būtum šalia manęs, Greta.
Iš pradžių maniau, kad už jį kalba baimė. Tačiau tada jis pareikalavo skyrybų ir pareiškė, kad likusį laiką nori praleisti su Klere, bendradarbe, kurios beveik nepažinojau.
Kai atvyko mūsų vaikai Hana ir Stivenas, Robertas pasakė jiems, kad aš jį palieku.
Pavadinau tai melu, tačiau jis nuleido galvą ir leido jiems tuo patikėti. Stivenas tiesiai paklausė, ar būtent jis pareikalavo skyrybų.
Robertas nieko neatsakė.
Jo tyla turėjo išduoti tiesą. Tačiau mano vaikai nusprendė, kad esu tokia žiauri, jog galiu palikti mirštantį jų tėvą.
Po trijų savaičių pasirašiau skyrybų dokumentus.
Robertas paliko man namą, didžiąją dalį mūsų santaupų ir dalį savo verslo akcijų. Finansų konsultantas pavadino tokį susitarimą neįprastai dosniu.
– Kodėl atiduodi man beveik viską?
– Tau to reikės labiau nei man.
Tą dieną jis segėjo mėlyną kaklaraištį.
Lauke Hana ir Stivenas pasakė, kad Klere juo rūpinsis ir kad po trijų savaičių jie susituoks.
– Aš buvau pasirengusi likti, – tariau.
Hana šaltai pažvelgė į mane.
– Tuomet turėjai taip ir elgtis.
Per kitus keturis mėnesius mano vaikai su manimi beveik nebendravo. Apie Roberto mirtį sužinojau iš vidurnaktį gautos žinutės.
Kitą dieną Hana pasakė, kad laidotuvėse nesu laukiama.
– Jis buvo mano vyras trisdešimt devynerius metus.
– Jis nustojo būti tavo vyru.
Laidotuvių dieną praleidau viena.
Kitą rytą Klere pasirodė su kaklaraiščiu ir trimis dokumentais.
2 DALIS: TIESA, KURIĄ JIS SLĖPĖ
Įleidau Klerę į virtuvę.
– Turi penkias minutes.
Ji padėjo kaklaraištį ant stalo, o šalia jo – laišką, dokumentą, kuriuo Roberto verslo likutis buvo perleidžiamas man, ir seną banko išrašą su mano motinos vardu.
Kai mama mirė, ji paliko man nedidelį palikimą. Robertas pasakė, kad investicija žlugo, o tai, kas liko, jis perkėlė į mūsų bendrą taupomąją sąskaitą.
Tikėjau juo trisdešimt metų.
– Ši sąskaita buvo uždaryta, – pasakiau.
– Jis parodė tau suklastotus dokumentus, – atsakė Klere.
Prieš kelis dešimtmečius, kai Roberto verslas vos nežlugo, jis slapta panaudojo mano palikimą jam išgelbėti. Ketino pinigus grąžinti, tačiau verslui atsitiesus prisipažinti darėsi vis sunkiau.
– Vadinasi, jis ir toliau melavo.
– Taip.
Perleidimo dokumentas grąžino man kiekvieną centą iš likusios jo verslo dalies.
– Po trisdešimties metų sąžiningumas jam staiga tapo svarbus?
– Gavęs diagnozę jis suprato, kad laiko beveik nebeliko.
Pažvelgiau į neatplėštą laišką.
– Ar todėl jis su manimi išsiskyrė?
– Iš dalies.
Robertas manė, kad išleisčiau visas mūsų santaupas, įkeisčiau namą ir paaukočiau viską, kad tik gaučiau su juo dar šiek tiek laiko.
Jis norėjo užtikrinti man finansiškai saugią ateitį, todėl jėga nuo savęs atstūmė.
– Tai turėjo būti mano sprendimas.
– Aš jam tą sakiau.
– Tačiau vis tiek jam padėjai.
Klere buvo slaugiusi savo pirmąjį vyrą per ilgą ligą. Robertas tikėjo, kad ji sugebės pasirūpinti juo paskutiniais mėnesiais ir nesipriešins jo sumanymui.
Jų santuoka nebuvo tokia romantiška meilės istorija, kokią jis vaizdavo.
– Jis manė, kad vesdamas mane neleis tau sugrįžti, – paaiškino ji.
– O mano vaikai?
Klere atsisėdo.
Robertas tyčia pasakė Hanai ir Stivenui, kad aš jį palikau, nes žinojo, jog jų pyktis laikys mane atokiau.
– Jis apsaugojo mano pinigus atimdamas iš manęs šeimą.
– Įspėjau jį, kad jis tave skaudina.
– Bet vis tiek pasilikai.
– Maniau, kad mirštantis žmogus turi teisę pasirinkti, kaip praleisti paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Nesuvokiau, kad jis renkasi ir už tave.
Atplėšiau Roberto laišką.
Jis prisipažino panaudojęs mano palikimą, nes tikėjo, kad išsaugodamas verslą išsaugo ir mūsų šeimą. Taip pat pripažino mane atstūmęs, nes manė, jog apsaugoti mano ateitį svarbiau nei būti sąžiningam.
„Abu kartus sprendimą priėmiau vienas, – rašė jis. – Pavadinau tai meile, nes pripažinti baimę buvo sunkiau. Tu nusipelnei pasirinkimo, kurį iš tavęs atėmiau.“
Sulanksčiau laišką.
Klere paklausė, ar man viskas gerai.
– Ne.
Tada paėmiau telefoną.
– Kam skambini?
– Savo vaikams. Robertas sukūrė šį melą mano vardu. Aš tyliai jo netaisysiu.
3 DALIS: PASIRINKTI PAČIAI
Pirmoji atvyko Hana. Netrukus pasirodė ir Stivenas. Abu sustingo pamatę Klerę sėdinčią prie mano stalo.
– Sėskitės.
Hana ėmė prieštarauti, kad laidotuvės ir taip buvo sunkios.
– Sunku buvo ir būti į jas neįleistai todėl, kad jūs patikėjote melu.
Klere jiems papasakojo viską – apie pasisavintą palikimą, melagingą skyrybų istoriją, skubotą santuoką ir Roberto planą laikyti mane atokiau.
Hana papurtė galvą.
– Tėtis sakė, kad tu nepajėgei susitaikyti su jo liga.
– Dalyvavau kiekviename gydytojo vizite, kol jis mane išstūmė.
Stivenas paėmė banko išrašą.
– Jis paėmė močiutės pinigus?
– Taip.
– Bet jis juos grąžino.
– Pinigai svarbūs, bet tai ne blogiausia, ką jis iš manęs atėmė. Jis sunaikino jūsų pasitikėjimą manimi, o jūs abu jo atsisakėte neuždavę nė vieno nuoširdaus klausimo.
Hanos veidas persimainė.
– Maniau, kad jį saugau.
– Taip manė ir Robertas. Pažvelk, kiek mums kainavo tokia apsauga.
Ji ištiesė ranką link manosios, tačiau aš atsitraukiau.
– Aš tave myliu. Bet meilė neištrina to, kas nutiko.
Stivenas paklausė, ar įmanoma atitaisyti padarytą žalą.
– Pradėkite nuo to, kad paneigsite melą visur, kur jį kartojote.
Po savaitės mano vaikai pakvietė mane į nedidelį atminimo susibūrimą. Kai kažkas pagyrė Klerę už tai, kad ši liko su Robertu po to, kai aš neva jį palikau, Hana atsistojo.
– Buvo ne taip. Mūsų tėvas privertė mamą pasitraukti, o mudu su Stivenu juo patikėjome.
Stivenas taip pat atsistojo.
– Mūsų mama išbuvo šalia trisdešimt devynerius metus. Mes buvome tie, kurie ją paliko.
Tai neatkūrė visko, bet buvo pradžia.
Vėliau Klere dar kartą atsiprašė.
– Tikiu, kad gailiesi, – pasakiau jai. – Tačiau vis dar sprendžiu, ar galiu tau atleisti.
Tą vakarą Hana paklausė, ką darysiu su Roberto pinigais.
– Pasiliksiu tai, kas priklauso man.
– O visa kita?
– Nuspręsiu tada, kai būsiu pasirengusi.
Robertas daugelį metų painiojo kontrolę su meile. Jis be leidimo paėmė mano palikimą, o vėliau atėmė iš manęs vyrą, vaikus ir teisę pačiai nuspręsti, kaip pasitikti jo mirtį.
Galėjau suprasti jo baimę, tačiau neprivalėjau vadinti jo padarytos žalos kilniu poelgiu.
Kitą rytą įsipyliau kavos į savo puodelį.
Roberto puodelis liko spintelėje.
Trisdešimt devynerius metus jis sprendė, ką aš galiu ištverti.
Pagaliau pasirinkau pati.
