Mūsų nepagydomai sergantis sūnus Maikas ilgus mėnesius svajojo apie savo pirmąjį skrydį į Disneilendą. Kelionei įpusėjus, kapitonas paskelbė žinią, nuo kurios lėktuvo salone stojo visiška tyla, o mes sužinojome, kad Maiko gerumas nukeliavo kur kas toliau, nei galėjome įsivaizduoti.
Maikas įdėmiai tyrinėjo lėktuvo saugos instrukcijų kortelę, paskui persisvėrė per savo mamą Stelą ir pažvelgė pro langą.
– Mama, ar debesys būna šlapi, kai pro juos skrendame?
– Manau, kad taip, brangusis.
Daugybę mėnesių mūsų aštuonmetis klausinėjo apie vaistus ir kraujo tyrimų rezultatus. Išgirsti jį smalsaujant apie debesis buvo skaudžiai gražu.
Prieš aštuonis mėnesius, žaisdamas futbolą, Maikas staiga sustojo ir prispaudė ranką prie šono. Tą patį vakarą jam pakilo temperatūra. Po trijų dienų gydytojas pasakė, kad mūsų sūnus serga nepagydomu vėžiu.
Mūsų gyvenimas virto ligoninės apyrankėmis, gydymo grafikais ir bemiegėmis naktimis. Jo purvini futbolo bateliai taip ir liko stovėti prie galinių durų.
Vieną popietę fondo „Make-A-Wish“ savanorė paklausė Maiko, kur jis norėtų nukeliauti, jeigu galėtų pasirinkti bet kurią pasaulio vietą.
– Į Disneilendą, – atsakė jis.
– Kodėl?
– Nes ten niekam neleidžiama sirgti. Ten galima būti tik laimingam.
Po mėnesio jo noras buvo patvirtintas.
Kai lėktuvas pakilo, Maikas nusijuokė, matydamas, kaip žemė tolsta ir nyksta apačioje. Stela suspaudė mano ranką.
Tuomet per garsiakalbius pasigirdo kapitono Hariso balsas.
– Šiandien su mumis skrenda ypatingas svečias. Maikai, sėdintis 12A vietoje, tikiuosi, kad mėgaujiesi kelione.
Maikas sustingo, kai keleiviai atsisuko į mūsų pusę.
Kapitonas tęsė:
– Maikai, yra vienas dalykas, apie kurį nei tu, nei tavo tėvai nieko nežinote.
Jis paprašė visų keleivių pažvelgti po savo sėdynėmis. Kiekvienas rado sulankstytą popieriaus lapą, papuoštą vaikiškai nupieštu mėlynu lėktuvėliu ir užrašu: „ĮLAIPINIMO KORTELĖ Į GERESNĘ VIETĄ“.
Maikas pažvelgė į savo kortelę.
– Aš tokias dariau, – sušnibždėjo jis.
Kapitonas Harisas pradėjo pasakoti istoriją.
Prieš kelis mėnesius vaikų onkologijos skyriuje gulėjo berniukas vardu Nolanas. Jis buvo nustojęs kalbėti ir priešinosi gydymui.
Vieną dieną Maikas atsistūmė savo lašelinės stovą į Nolano palatą, atsisėdo ant grindų su kreidelėmis ir nupiešė du nelygius lėktuvėlius.
Vieną piešinį jis padavė Nolanui.
– Įsivaizduok, kad mes jau atostogaujame, – pasakė Maikas.
Tada jis paprasčiausiai paklausė, kur jie turėtų keliauti.
– Į Mėnulį, – atsakė Nolanas.
Tai buvo pirmieji jo žodžiai per tris dienas.
Netrukus įlaipinimo kortelių užsinorėjo ir kiti vaikai. Slaugytojos pradėjo laikyti kreideles savo poste.
Prieš skausmingas procedūras vaikai gaudavo bilietus į paplūdimius, pilis, dinozaurų parkus ir išgalvotas planetas. Šios kortelės padėdavo jiems bent mintimis persikelti kitur.
Istorija iš slaugytojų pasiekė savanorius, o vėliau – ir oro linijas, skraidinančias šeimas, kurių vaikų norus pildo fondas.
Ištisus mėnesius viena Maiko rankomis pagaminta kortelė keliavo kiekvieno programos skrydžio piloto kabinoje.
Skrydžio palydovė iškėlė laminuotą jo išblukusio mėlyno lėktuvėlio kopiją.
– Ji mums primena, kad viltis dažnai atsiranda dar prieš pakylant lėktuvui, – pasakė kapitonas Harisas.
Tuomet palydovė parodė nuotrauką, kurioje ligoninės skelbimų lenta buvo visa nukabinėta įlaipinimo kortelėmis. Pačiame centre stovėjo Nolanas, rankose laikydamas Maiko jam sukurtą bilietą į Mėnulį.
Aplink mus keleiviai tyliai verkė.
– Ar aš juos nuliūdinau? – paklausė Maikas.
– Ne, brangusis, – atsakė Stela.
– Tai kodėl jie verkia?
Kapitonas Harisas atsakė:
– Kartais žmonės verkia tada, kai supranta, kad pasaulis yra geresnis, nei jie manė.
Per lėktuvo saloną nuvilnijo švelnūs plojimai. Maikas pamojavo, o du šimtai nepažįstamųjų pamojavo jam atgal.
Tą akimirką nustojau vertinti Maiko gyvenimą tik pagal tai, ką iš jo atims liga. Jis buvo padovanojęs išsigandusiems vaikams vietą, į kurią jie galėjo nukeliauti, net kai jų kūnai negalėjo palikti ligoninės.
Disneilendas buvo toks, apie kokį jis svajojo. Tris dienas Maikas juokėsi daugiau nei per visus pastaruosius mėnesius.
Praėjus trims savaitėms po mūsų sugrįžimo, gavome prisiminimų albumą. Kiekvienas keleivis buvo sukūręs po puslapį su įlaipinimo kortele ir žinute. Paskutiniame puslapyje buvo įdėta originali Maiko kortelė Nolanui.
Po ja buvo parašyta:
„Kartais viltis atvyksta anksčiau už lėktuvą.“
Maikas pirštu perbraukė per piešinį.
– Maniau, kad tik padėjau Nolanui įsivaizduoti kelionę, – tyliai tarė jis. – Nežinojau, kad jis padėjo man patikėti, jog vieną dieną mes visi ten pateksime.
Maikas mirė tą žiemą, praėjus šešiems mėnesiams po mūsų skrydžio.
Paskutinę jo gyvenimo popietę sėdėjau prie lovos, rankose laikydamas kreidelėmis nupieštą kortelę.
– Kur mes keliaujame? – paklausiau.
Maikas vos pravėrė akis.
– Į geresnę vietą.
Įdėjau kortelę jam į ranką.
Paskutinis mano sūnaus skrydis baigėsi Kalifornijoje.
Tačiau tas, kurį jis padovanojo kitiems, vis dar kyla į dangų.
