Kurjeris jau ėjo atgal prie savo furgono, kai jį pašaukiau.
– Ar tikrai šios gėlės skirtos man?
Jis patikrino etiketę.
– Mary?
– Taip.
– Tuomet jos jūsų, ponia.
Nusinešiau didžiulę puokštę į virtuvę. Dešimtys geltonų rožių pripildė visą kambarį savo aromato. Kažkas jose man pasirodė keista, todėl jas suskaičiavau.
Penkiasdešimt šešios.
Šiandien būtų buvusios mūsų penkiasdešimt šeštosios vestuvių metinės.
Mano vyras Jamesas dingo užsienyje praėjus vos kelioms savaitėms po mūsų vestuvių. Po vieno išpuolio jis buvo paskelbtas dingusiu be žinios, o vėliau – laikomas žuvusiu.
Pradėjau merkti rožes, kai kažkas įbrėžė man nykštį. Tarp šviežių žiedų buvo paslėpta sena, nevykusiai sulankstyta geltona popierinė rožė.
Prie jos kotelio vos matėsi pieštuku parašyta raidė.
J.
Rašyseną atpažinau iš karto.
Jamesas.
Man sudrebėjo rankos.
Tada po kaspinu radau voką.
Viduje buvo atvirukas.
„Brangioji, tu nepatikėsi, kodėl turėjau dingti. Adrianas tau melavo. Elkis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Jei vis dar turi geltoną suknelę, pasiimk ją. Atnešk rožes į senąją stotį vienuoliktą valandą.“
Adrianas buvo artimiausias Jameso draugas. Jis grįžo iš karo ir man pasakė, kad Jamesas beveik neabejotinai žuvo per sprogimą.
Keturiasdešimt tris minutes leidau sau tikėti, kad Jamesas galbūt vis dar gyvas.
Savo seną geltoną vestuvinę suknelę radau kedro skrynioje. Jamesas ją dievino. Kartą jis pasakė, kad vilkėdama ją atrodau tarsi saulės spindulys.
Prieš išvykdamas į karą jis pažadėjo:
– Per kitas mūsų metines nupirksiu tau didžiausią geltonų rožių puokštę, kokią tik rasiu.
Vienuoliktą valandą atvykau į apleistą geležinkelio stotį, nešina rožėmis.
Nuo suoliuko pakilo senyvas vyras.
Tai buvo Adrianas.
Rankoje jis laikė seną Jameso karinį kelioninį krepšį.
– Kur Jamesas? – pareikalavau atsakymo.
Adrianas nuleido akis.
– Jo nebėra tarp gyvųjų, Mary.
Viltis, kurią nešiojausi mažiau nei valandą, subyrėjo į šipulius.
Parodžiau jam atviruką.
– Tu tai parašei?
– Taip.
– Kodėl?
– Nes nebūtum atėjusi, jei būtum žinojusi, kad tai aš.
Tuomet parodžiau jam popierinę rožę.
Adrianas į ją įsistebeilijo.
– Ją padarė Jamesas.
Pagaliau jis man papasakojo tiesą.
Jamesas per sprogimą nežuvo.
Jis ir Adrianas pateko į nelaisvę.
Jamesas buvo sunkiai sužeistas, tačiau išgyveno dar kelias savaites. Būdamas kalinamas jis rado gabalėlį geltono popieriaus ir iš jo sulankstė kreivą gėlę.
– Jis pasakė: „Pažadėjau jai geltonų rožių. Geriau jau nesugebėsiu.“
Mano akys prisipildė ašarų.
Adrianas paaiškino, kad iš pradžių Jamesas paprašė jo pasakyti man, jog žuvo iš karto, nes nenorėjo, kad įsivaizduočiau jo kančias.
Tačiau artėjant pabaigai Jamesas persigalvojo.
– Jis man pasakė: „Papasakok jai viską, Adrianai. Aš klydau. Ji stipresnė, nei maniau.“
Pažvelgiau į Adrianą.
– Tai kodėl nepapasakojai?
Jis prisipažino, kad grįžęs namo išsigando. Jis jau buvo mintinai pasiruošęs lengvesnę istoriją apie sprogimą. O ištarus pirmąjį melą, kiekvienais metais prisipažinti darėsi vis sunkiau.
– Tu manęs nesaugojai, – pasakiau.
– Ne.
– Tu saugojai save.
– Taip.
Tada paaiškėjo dar viena tiesa.
Adrianas žinojo, kur palaidotas Jamesas.
Jo palaikai galiausiai buvo atpažinti ir perkelti į karių kapines, esančias vos už kelių valandų kelio.
Dešimtmečius gyvenau net nežinodama, kad mano vyras turi kapą.
Adrianas nuvežė mane ten.
Kelionėje jis paaiškino, kodėl pagaliau ryžosi prisipažinti.
Jis sirgo pažengusios stadijos vėžiu.
– Turėjau tau pasakyti tada, kai dar buvo likę dešimtmečiai gyventi su savo poelgio pasekmėmis, – tarė jis. – Tai, kad sakau tau dabar, nėra drąsa. Tiesiog man nebeliko kelio, kuriuo galėčiau bėgti.
Kapinėse pagaliau pamačiau Jameso vardą, iškaltą baltame antkapyje.
Paprašiau Adriano palikti mane vieną.
Tada visas penkiasdešimt šešias geltonas rožes išdėliojau ant Jameso kapo.
Puokštę, kurią jis man buvo pažadėjęs.
Pavėlavusią daugiau nei pusę amžiaus.
Rankoje laikiau kreivą popierinę rožę.
– Kvaily tu, – sušnabždėjau pro ašaras. – Tai tikrai baisiausia gėlė, kokią esu mačiusi.
Pasakiau jam, kad norėjau, jog būtų manimi pasitikėjęs ir pasakęs tiesą. Nebūčiau galėjusi jo išgelbėti, tačiau būčiau galėjusi žinoti. Būčiau pasirinkusi skaudžią tiesą, o ne guodžiantį melą.
Papasakojau jam apie savo tėvus, savo namus, trisdešimt metų buhalterės darbo ir gyvenimą, kurį susikūriau be jo.
Pasakiau, kad niekada daugiau neištekėjau.
Kai išėjau, visos penkiasdešimt šešios šviežios rožės liko ant jo kapo.
Tačiau popierinę rožę pasiėmiau.
Tą vakarą įdėjau ją į krištolinę vazą, kurią buvome gavę vestuvių proga. Šalia pastačiau mūsų vestuvių nuotrauką – Jamesas su uniforma, aš su geltona suknele, abu jauni ir besijuokiantys.
Didžiulėje vazoje viena stovėjo trapi popierinė gėlė.
– Pavėlavai, – sušnabždėjau.
– Penkiasdešimt šešerius metus pavėlavai.
Tada pro ašaras nusišypsojau.
– Bet galiausiai ji mane pasiekė.
Po penkiasdešimt šešerių metų Jameso geltona rožė pagaliau sugrįžo namo.
