Ramiame gatvės kampe netoli skvero praeiviai atkreipė dėmesį į keistą vaizdą: šaligatvio krašte sukinėjosi vokiečių aviganis. Jis ne tik lojė – jo lojimas buvo įkyrus, skausmingas, lyg bandytų kviesti pagalbą.
Šuo uostė metalinį liuką, kartais sustodavo, paskui staiga puolė į šoną, o vėl sugrįždavo prie liuko. Kartais kasė letenomis dangtį, šokinėjo ant jo, tada pradėdavo kaukti. Jo nerimas buvo toks akivaizdus, kad tai jau nebeatrodė kaip įprastas gatvės šuns elgesys.
Iš pradžių praeiviai nekreipė dėmesio.
– Greičiausiai rado maisto, – kalbėjo vieni.
– O gal apačioje jaučia pelių, – spėliojo kiti.
Tačiau šuo nesitraukė. Jis vėl ir vėl sugrįždavo prie liuko, bėgiojo ratu, garsiai lojė ir žiūrėjo į žmones – tiesiai, prašančiai.
Galiausiai vienas vyras nebeištvėrė. Priėjo arčiau, atsiklaupė prie liuko, nušvietė vidų žibintuvėliu. Ir tą pačią akimirką jo veidas pašviesėjo nuo to, ką pamatė. Jis nesitikėjo, kad liuke bus toks…
— Ten šuniukas… — ištarė jis atsidusdamas.
Kiti praeiviai priėjo prie jo. Pažvelgę į liuką sustingo. Purvinoje vandenyje, šiukšlių krūvoje gulėjo mažytis šuniukas. Jis vos gyvas — drebėjo, niūniavo, o viena letenėlė buvo nenatūraliai iškrypusi. Vaizdas buvo baisus.
— Jis ten būtų numiręs… — tyliai tarė kažkas.
Kas nors nusileido į liuką, atsargiai ištraukė šuniuką ir suvyniojo jį į striukę. Jį nuvežė į artimiausią veterinarijos kliniką.
Ir tik tada aviganis nurimo. Atsisėdo šalia, linguodamas uodega, tarsi įsitikinęs, kad dabar viskas gerai. Jis nerodė jokių nerimo ženklų, nesisekė paskui žmones.
— Ne jo šuniukas, — tarė kažkas. — Tiesiog… negalėjo praeiti pro šalį.
Šuo dar truputį pasėdėjo prie liuko, tada atsistojo ir tyliai, ramiai nuėjo – tarsi atliko savo pareigą. Tokie stebuklingi gyvūnai yra.
