Maniau, kad įvykdyti paskutinį savo vyro norą bus sunkiausias dalykas, kurį man kada nors teks padaryti.
Tačiau tada sužinojau, kad jis buvo pasiruošęs tam, ko aš visiškai nesitikėjau.
Markas mirė, kai buvau aštuntą mėnesį nėščia su mūsų dukra Cecilija. Vos prieš du mėnesius sėdėjome verandoje ir juokaudami ginčijomės, kokį vardą jai išrinkti.
Vaiko troškome daugybę metų, tačiau kai buvau šeštą mėnesį nėščia, Markas sunkiai susirgo. Gydytojai sakė, kad jam tikriausiai liko gyventi mažiau nei trys mėnesiai.
Vieną vakarą, kai Cecilija spardėsi po jo delnu, Markas pasakė, jog po mirties nori paaukoti viską, ką dar būtų galima panaudoti medicinoje.
– Jei negalėsiu matyti, kaip ji auga, gal bent kažkas kitas gaus daugiau laiko su savo šeima, – pasakė jis.
Nekenčiau kalbų apie jo mirtį, tačiau pažadėjau gerbti jo sprendimą.
Markui vis silpstant, jis prisipažino, kad jo motina Violeta nepritaria donorystei. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, jog jos sūnaus kūno dalys gali atitekti nepažįstamiems žmonėms.
Markas perspėjo mane neprisiimti atsakomybės už jos sielvartą. Netrukus jis pradėjo privačiai kalbėtis su daktaru Riversu. Kai paklausiau, ką jis planuoja, Markas tik paprašė manęs juo pasitikėti.
Markas mirė lietingą antradienį, laikydamas mano ranką.
Po jo mirties pasirašiau donorystės dokumentus ir ne kartą patvirtinau, kad būtent to jis norėjo.
Prieš man išeinant iš ligoninės, daktaras Riversas padavė voką, kurį Markas jam buvo palikęs prieš kelias savaites.
Viduje buvo USB atmintinė ir raštelis:
„Nežiūrėk to vien todėl, kad manęs pasiilgai. Pažiūrėk, jei kas nors privers tave suabejoti manimi – arba savimi.“
Padėjau ją į šalį.
Po dviejų dienų Violeta atėjo į mano namus ir ėmė abejoti donorystės sprendimu. Su kartėliu kalbėjo apie tai, kad Marko širdis, oda ir ragenos audiniai atiteks svetimiems žmonėms. Tada pažvelgė į mano nėščią pilvą.
– Tau vis tiek lieka dalelė jo.
Nedelsdama pasakiau jai nevelti Cecilijos į savo sielvartą.
Per Marko atminimo ceremoniją viskas tik pablogėjo. Violeta viešai suabejojo, ar Markas apskritai buvo pakankamai sąmoningas, kad galėtų priimti sprendimą dėl donorystės.
Netrukus ir kiti giminaičiai pradėjo klausinėti, ar vaistai nepaveikė jo gebėjimo blaiviai mąstyti ir ar aš nebuvau padariusi jam įtakos.
Tą vakarą pagaliau peržiūrėjau vaizdo įrašą.
Ekrane pasirodė Markas – sulysęs ir išsekęs.
Jis paaiškino, kad Violeta ne kartą prašė jo atsisakyti donorystės ir vis klausinėjo, ar tai iš tiesų jo, o ne mano sprendimas.
– Tai buvo mano sprendimas, – tvirtai pasakė jis.
Tada pažvelgė tiesiai į kamerą.
– Neleisk, kad sielvartas paverstų tave kaltininke. Neleisk Cecilijai užaugti manant, kad jos tėvas buvo per silpnas pats priimti savo sprendimus.
Pajutau palengvėjimą, tačiau kartu ir pyktį, nes Markas akivaizdžiai nujautė, kad taip gali nutikti, bet man apie tai nieko nepasakė.
Po dviejų savaičių gimė Cecilija. Kai Violeta pirmą kartą ją pamatė, prieš paimdama ant rankų paprašė leidimo. Trumpą akimirką atrodė, kad mūsų sielvartas pagaliau nustojo mus supriešinti.
Tačiau po kelių savaičių išgirdau, kaip Violeta Marko tetai sakė, jog paskutinėmis gyvenimo dienomis Markas „nebebuvo savimi“, o sprendimą dėl donorystės iš tikrųjų kontroliavau aš.
Tai sakydama ji laikė Ceciliją ant rankų.
Paėmiau dukrą ir pasakiau Violetai, kad ji daugiau niekada nekalbės taip Cecilijos akivaizdoje.
– Ji dar tik kūdikis, – prieštaravo Violeta.
– Bet ne visada tokia bus.
Violeta palūžo.
– Tu kiekvieną rytą atsibundi ir matai jį joje. O ką turiu aš?
– Mane, – atsakiau. – Tu turėjai mane.
Pasakiau, kad ir aš ją mylėjau, tačiau ji pavertė mane prieše vien todėl, kad kaltinti mane buvo lengviau, nei susitaikyti su sprendimu, kurį Markas priėmė pats.
Tada parodžiau jai vaizdo įrašą.
Kambarį pripildė įrašytas Marko balsas.
– Donorystė buvo mano pasirinkimas. Mama, tai, kad mane myli, nereiškia, jog gali spręsti, kurie mano sprendimai iš tiesų priklausė man.
Neversk Sally įrodinėti, kad ji mane mylėjo, vien todėl, kad nesutinka su tavimi. Ir nevelk Cecilijos į šį konfliktą. Ji nėra kažkas, ką aš palikau po savęs. Ji turi teisę tapti savimi.
Violeta pravirko.
Pasakiau jai, kad noriu, jog Cecilija pažinotų savo močiutę, tačiau ji niekada nebegalės kaltinti manęs dėl Marko sprendimo ar versti Cecilijos atsakyti už jos sielvartą.
Po šešių mėnesių mūsų santykiai pamažu pradėjo taisytis.
Violeta prieš atvykdama visada atsiklausdavo, taip pat paprašydavo leidimo prieš paimdama Ceciliją ant rankų. Kai pasiilgdavo Marko, ji tiesiog pasakydavo, kad jo ilgisi.
Vieną popietę Cecilija stipriai sugniaužė medinę kaladėlę.
– Visai kaip Markas, – pasakiau.
Violeta pažvelgė į jos rankytę, paskui papurtė galvą.
– Ne, – tyliai tarė ji. – Tai jos.
Pirmą kartą nuo Marko mirties nė vienai iš mūsų nebereikėjo, kad Cecilija būtų įrodymas, jog jis vis dar čia.
Galėjome jo ilgėtis.
Galėjome jį mylėti.
O Cecilija galėjo tapti visiškai savimi.
