Mano anyta savo 40-ųjų vestuvių metinių šventei užsakė man suknelę, kuri buvo net keturiais dydžiais per maža, o kai pasakiau, kad jos net negaliu užsitempti per klubus, ji tik nusijuokė.
Mano dukrytei tuo metu buvo vos trys mėnesiai. Klara buvo liepusi man nepirkti suknelės, nes esą ji jau pasirūpino apranga man.
Kai atkeliavo siunta, tamsiai mėlyna atlasinė suknelė atrodė nuostabiai, tačiau buvo keturiais dydžiais mažesnė už tą, kurią dabar nešiojau. Jos nepavyko užsitempti net per klubus.
Paskambinau Klarai.
– Man atrodo, jie atsiuntė ne tą dydį.
Ji nusijuokė.
– Ne, mieloji. Būtent tokį dydį ir užsakiau.
– Bet aš jos net negaliu apsivilkti.
– Žinau. Iki vakarėlio dar dvi savaitės.
– Ir ką tai turėtų reikšti?
– Kad turi laiko šiek tiek numesti svorio.
Priminiau jai, kad vos prieš tris mėnesius pagimdžiau.
– Na ir kas? Gal tai tave pagaliau motyvuos.
Tada ji dar pridūrė, kad Simonas nusipelnė žmonos, kuri labiau stengtųsi dėl savo išvaizdos.
Padėjau ragelį.
Kai Simonas grįžo namo, papasakojau jam viską. Daugelį metų jis numodavo ranka į Klaros įžeidinėjimus sakydamas: „Na, tokia jau mama.“ Pasakiau, kad tos suknelės nevilkėsiu.
– Žinoma, kad nevilkėsi, – atsakė jis.
Po dviejų dienų jis išėjo apsipirkti kartu su manimi. Radau patogią mėlyną suknelę, kuri man puikiai tiko.
Per jubiliejaus vakarienę Klara ją pastebėjo iš karto.
– Čia NE ta suknelė, kurią užsakiau.
– Kita man netiko.
– Būtų tikusi, jeigu būtum manęs paklausiusi.
Tada pareiškė, kad mano naujoji suknelė atrodo pigiai.
Šįkart Simonas pagaliau įsikišo.
– Mama. Gana.
Klara pažvelgė tiesiai į mane.
– Mano sūnus nusipelnė patrauklesnės moters.
Apsisukau ir nuėjau.
Tualete netyčia nugirdau dviejų moterų pokalbį.
– O tavoji tiko?
– Galų gale taip. Klara liepė butikui pataisyti rankoves.
– Kodėl?
– Sakė, kad nuotraukose mano rankos atrodo negražiai.
Tą akimirką supratau, kad mano suknelė nebuvo pavienis įžeidimas. Klara specialiai keisdavo moterų drabužius, kad galėtų kontroliuoti, kaip jos atrodys.
Staiga iš salės pasigirdo garsūs balsai.
Grįžusi į valgomąjį pamačiau butiko darbuotoją, stovinčią šalia kelių drabužių maišų, o Klara vieną jų buvo stipriai sugriebusi.
– Aš už šias sukneles sumokėjau!
– Jūs sumokėjote tik avansus, – atsakė darbuotoja. – O likusius mokėjimus užginčijote, nors pareikalavote, kad drabužiai būtų pristatyti dar šį vakarą.
Ji turėjo visų Klaros patvirtintų pataisymų įrašus. Klara atsisakė grąžinti drabužius, todėl restorano vadovas iškvietė policiją. Pareigūnai patvirtino, kad suknelės vis dar priklausė butikui.
Tada darbuotoja parodė Simonui ir man mano užsakymą.
Pačiame viršuje buvo nurodytas teisingas mano dydis.
Žemiau buvo vėlesnis pakeitimas:
KETURIAIS DYDŽIAIS MAŽESNĖ.
Patvirtino Klara.
Šalia dar buvo parašyta:
NEKEISTI Į DIDESNĮ DYDĮ.
Paaiškėjo, kad Simonas anksčiau buvo paskambinęs į butiką, norėdamas pakeisti mano suknelę, ir tada sužinojo apie šiuos pakeitimus.
Tačiau tai dar nebuvo viskas.
Darbuotoja atidarė bylą, kurią Klara buvo pridėjusi prie užsakymų. Joje buvo schema pavadinimu „OFICIALI ŠEIMOS NUOTRAUKA“.
Kiekvienam giminaičiui buvo numatyta konkreti vieta. Prie kai kurių moterų vardų buvo parašytos pastabos:
ŠVARKAS UŽSEGTAS.
PALIKTI SĖDĖTI.
RANKOVĖS NULEISTOS.
Tada radau savo vardą:
JENNIFER – GALINIAME KRAŠTE. SIMONAS PRIEKYJE.
Klara ne tik norėjo, kad būčiau lieknesnė. Ji buvo suplanavusi mane tiesiog paslėpti, jeigu neatitikčiau jos standartų.
Simonas atsisuko į motiną.
– Tu norėjai, kad Jennifer numestų svorio, ar tiesiog norėjai, kad jos visai nesimatytų?
Klara sukryžiavo rankas.
– Aš tik stengiausi, kad nuotrauka gražiai atrodytų.
Simonas atsistojo šalia manęs.
– Nuo šiol tu nekomentuosi Jen kūno, nepirksi jai drabužių tam, kad pakeistum jos išvaizdą, ir nespręsi, kur ji turi stovėti šeimos nuotraukose. Jeigu negali to gerbti, mes tiesiog daugiau nebesilankysime tokiuose renginiuose.
Tada prabilo mano uošvis Deivas.
– Tai mūsų keturiasdešimtosios vestuvių metinės. Manau, nusipelniau bent vienos nuotraukos su tikra savo šeima, o ne su tavo kruopščiai surežisuota jos versija.
Kai fotografas paklausė, kaip visus sustatyti, Deivas atsakė:
– Paklauskite jų pačių.
Taigi visi atsistojo ten, kur norėjo.
Aš atsistojau šalia Simono.
– Ar gerai atrodau? – tyliai paklausiau.
– Ar tau patogu?
– Taip.
– Tuomet atrodai tobulai.
Vėliau butiko darbuotoja pasiūlė iš naujo užsakyti Klaros išrinktąją suknelę, tik šįkart mano tikrojo dydžio.
– Ne, ačiū, – atsakiau.
Vakarui artėjant prie pabaigos, kažkas parodė Klarai spontaniškai padarytą nuotrauką. Deivo kaklaraištis joje buvo kreivas, kažkas garsiai juokėsi, o aš rankoje laikiau šakutę su torto gabalėliu.
Joje niekas nebuvo tobula.
Klara ilgai žiūrėjo į nuotrauką.
– Ištrink…
Ji sustojo.
– …Ne. Atsiųsk man šitą.
Kitame salės gale atsikandau dar vieną torto kąsnį.
Klara tai pastebėjo.
Ir pirmą kartą savo nuomonę pasiliko sau.
