Šuo, vardu Miška, jau 11 metų gyvena prie kelio pakelės. Per šį laiką jis spėjo susipažinti su visais vietiniais gyventojais ir priprasti prie jų.
Žmonės net pastatė Miškai šunų namelį, kuriame jis slepiasi nuo lietaus ir šalčio. Prie kelio Miška laukia savo šeimininko sugrįžimo.
Prieš 11 metų vyrą partrenkė automobilis, jo jau nebėra, bet šuo vis dar tiki, kad anksčiau ar vėliau jo draugas pasirodys, todėl atsisako palikti savo vietą.
Šuo jau tapo įprasta vietinių gyventojų peizažo dalimi, tačiau žmonės negali priprasti prie jo liūdno žvilgsnio, nukreipto į kelią.
Kelis kartus gailestingi gyventojai pasiimdavo šunį pas save namo, bet Miška visada rasdavo būdą pabėgti ir neišvengiamai sugrįždavo į savo vietą prie kelio, ištikimai laukdamas šeimininko.
Šuniui padeda ir vairuotojai, važiuojantys pro šalį. Žmonės dažnai sustoja, pabarsto maisto šuniui, bando su juo pasikalbėti ir paglostyti.
Miška ima maistą, bet žmonių truputį vengia, stengiasi neprisiliesti prie jų pernelyg arti, tarsi svetimų meilumas jam reikštų išdavystę mylimam šeimininkui.
Apie šunų ištikimybę sklando legendos, o Miška yra gyvas įrodymas, kad ištikimybė gyvūnams nėra tuščias žodis.
Šunys sunkiai išgyvena išsiskyrimą su tais, kuriuos spėjo mylėti, kartais jie taip ir nesusitaiko su netektimi ir laukia iki paskutinio atodūsio, kad jų šeimininkas sugrįš.
Toks šunų ištikimybė užkrauna ir atsakomybę šeimininkams — rodydami meilę gyvūnui, gausite nepaprastą atsidavimą, tačiau jei kada nors išduosite, daugiau nebesulauksite atleidimo.
