Kaimo pakrašty, su tyliais žagsėjimais ir šnarėjančiu vėju, vyko laidotuvės. Poliruotas medinis karstas stovėjo prie ką tik iškastos kapo duobės, žemė dar buvo drėgna. Keletas vyrų meldėsi, kiti stovėjo tylėdami, lenktais galvomis. Atmosfera buvo sunki ir liūdna.
Staiga – tarsi žaibas iš giedro dangaus – tylą sudrumstė kanopų garsas. Visi atsisuko.
Iš miško pasirodė arklys. Grakštus, stiprus, blizgančiu kastaniniu kailiu ir baltu ženkleliu ant kaktos. Jis tiesiai bėgo prie žmonių, akys nukreiptos į priekį. Įsiplieskė panika. Kas nors sušuko, kiti pasklido. Galvojo, kad tai laukinis arba išsigandęs gyvūnas – gal net pasiutęs. Kas nors šaukė, jog jis gali sutraiškyti kapą arba sužeisti ką nors – arklys lėkė visu greičiu.
Tačiau nepaisydamas šūksnių ir sumaišties, arklys toliau bėgo – ir staiga staigiai sustojo tiesiai priešais karstą. Nežengė nė žingsnio arčiau.
Arklys stovėjo nekvėpuodamas, tarsi akmeninis, nemirksėjo ir nejudėjo. Žmonės pamažu pradėjo grįžti atgal, bet niekas nedrįso prieiti per arti – gyvūno elgesys buvo nenuspėjamas. Bandė jį išbaidyti – balsais, rankomis, gestais. Bet arklys tarsi nematė nieko kito, tik karstą. Nenorėjo niekur eiti.
Kai atėjo laikas pasakyti paskutinį atsisveikinimą, arklys padarė tai, kas visus sustingdė siaubo apimtuose veiduose 😱😱
Jis nuleido galvą, tyliai, skausmingai prunkštelėjo – lyg ilgu, liūdnu šauksmu. Tada pakėlė vieną priekinę kanopą ir švelniai pabeldė į karsto dangtį.
Vieną kartą. Tada dar kartą. Žmonės stovėjo be žado. Gyvūnas pakartojo judesį – lyg bandydamas „pažadinti“ tą, kuris gulėjo viduje.
Jis šaukė. Jis gedėjo.
Kažkas sušnibždėjo: „Tai buvo jo arklys.“ Vienintelis tikras „draugas“, kurį jis turėjo – užaugintas nuo kumeliuko. Jie buvo kartu visą gyvenimą – vyras jį šėrė, prižiūrėjo, gydė, vedžiojo net per baisiausią orą.
Staiga viskas tapo aišku.
Arklys neatėjo atsitiktinai. Jis tai pajuto. Ir atėjo… atsisveikinti.
Tačiau labiausiai visus sujaudino tai, kad net ir pasibaigus ceremonijai, kai visi išėjo, arklys liko šalia karsto. Tylus, nuleidęs galvą. Niekas jo neišvedė. Jis taip ir neišėjo.
