Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mano 35-asis gimtadienis taps pačia košmariškiausia diena mano gyvenime.
Paprastai iš šios dienos nedarydavau didelio įvykio, bet šį kartą labai norėjosi šilumos, jaukumo ir bendravimo.
Nusprendžiau švęsti namuose: padengti stalą, pagaminti savo firminius patiekalus, pakviesti pačius artimiausius žmones — tuos, su kuriais perėjau ugnį, vandenį ir bemieges naktis.
Sutarėme susitikti pas mane šeštą valandą vakaro. Visą dieną sukęjausi — nusipirkau šviežių produktų, marinuoju mėsą, išviriau sriubą, iškepiau pyragą, gražiai padengiau stalą. Viskas atrodė idealiai: žvakės, muzika, taurės, servetėlės, serviravimas. Net šiek tiek jaudinausi — maloniai, kaip prieš pirmą pasimatymą.
Lygiai šeštą jau stovėjau prie lango ir žiūrėjau į kelią. Tyla. Nė vieno žmogaus.
„Vėluoja“, — pagalvojau, įsipildamas vyno taurę. Žinojau, kad kai kurie iš jų dažnai vėluoja. Tai normalu. Palaukiau dar. Praėjo pusvalandis. Nė vieno.
Pradėjau jausti nerimą. Su kiekviena minute jis vis sunkėjo. Tikrinau telefoną — nei žinučių, nei skambučių. Parašiau į bendrą pokalbį: „Kur jūs?“ Tyla. Nulis.
Galvoje pradėjo suktis mintys: „Gal pamiršo?“, „Gal supainiojo dieną?“, „Gal ką nors ne taip pasakiau ar padariau?“ Su kiekvienu vyno gurkšniu gerklėje kilo gumulas. Skaudu. Vieną po kito rinkau jų numerius — niekas nekėlė ragelio. Visiškai niekas.
Praėjo valanda. Paskui dar viena.
Sėdėjau prie paruošto stalo, priešais tuščias lėkštes ir žiūrėjau į jas, lyg jos galėtų pateikti atsakymą. Staiga pasijutau mažas ir niekam nereikalingas. Grojant linksmai muzikai iš kolonėlių, atrodė, kad esu kažkokio žiauraus pokšto dalyvis.
Dešimtą vakaro atsistojau. Tyliai. Pradėjau po truputį tvarkyti patiekalus. Vis dar vildamasis, kad kažkas įeis ir sušuks: „Siurprizas! Mes tik pajuokavom!“ Bet to neįvyko. O vėliau sužinojau, kodėl nė vienas jų nepasirodė – ir buvau tiesiog priblokštas 😢
Aš jau ruošiausi eiti miegoti, kai atėjo žinutė iš sesers:
„Ar matei naujienas? Atsiprašau, nežinojau, kaip pasakyti… Įvyko avarija. Jų mašina… jie važiavo pas tave.“
Sustingau. Įsijungiau internetą. Pirmieji antraštės naujienų sraute: „Susidūrimas magistralėje… žuvo trys žmonės…“
Toliau viskas susisuko prieš akis.
Tai buvo jie. Mano draugai. Jie tikrai važiavo pas mane. Vienu automobiliu.
Tą naktį aš daugiau neverkiau — tiesiog sėdėjau tamsoje ir klausiau, kaip laša vanduo iš čiaupo. Vynas liko nepaliestas. O lėkščių daugiau nebedėjau į šalį. Žiūrėjau į jas kaip į paskutinį bandymą visus suvienyti.
O aš, egoistas, maniau, kad jie pamiršo, ir net nepagalvojau, kad su jais galėjo nutikti kas blogo.
