Man buvo septyniolika, kai sužinojau, kad esu nėščia. Buvo paskutinieji metai mokykloje Voroneže, ir viskas, ko aš norėjau – baigti mokslus ir svajoti apie geresnį gyvenimą.
Jis sėdėjo šalia manęs prie vieno suolo: Nikolajus Orlovas. Linksmas, visada kalbus, turtingos šeimos sūnus. Aš, bato siuvėjo ir obuolių pardavėjos dukra turguje, vos drįsdavau į jį pažvelgti.
Tą dieną, kai pasakiau jam, kad esu nėščia, jis tylėjo.
– AR TU TIKRA? – paklausė drebančiu balsu.
– Kitų nebuvo, Nikolajau. Tai tavo vaikas.
Daugiau jis su manimi nebendravo. Po kelių dienų sužinojau, kad tėvai išsiuntė jį mokytis į Angliją. Vieną rytą mama rado mano kuprinėje gydytojo pažymą.
– Nori mus pažeminti? Ieškok savo vaiko tėvo! – rėkė ji pykčiu.
– Mama, man nėra kur eiti…
– Tuomet pasišalink. Čia nusidėjėliams nėra vietos.
Aš likau viena su augančiu pilvu ir viduje graužiantį baimę. Miegojau nebaigtuose namuose, skalbiau svetimus rūbus ir pardavinėjau apelsinus turguje, kad išgyvenčiau. Kai atėjo laikas, pagimdžiau po sena obelimi už akušerės tetos Stelos namo.
„Laikykis, mažyte, beveik viskas“, – ji sakė, nušluostydama man prakaitą nuo kaktos.
Vaikas gimė tyliai, kumšteliais sukąstomis rankomis.
– Kaip jį pavadinsi?
– Kirilas. Nes tai, kas Dievo numatyta, niekas neištrins.
Gyvenimas buvo kova. Aš ir Kirilas dalinomės svetimais čiužiniais, šaltomis naktimis ir alkanomis dienomis. Kai jam sukako šešeri, jis paklausė:
– Mama, o kur mano tėtis?
– Jis išvyko toli, sūnau. Kartą jis sugrįš.
– O kodėl jis nebeskambina?
– Galbūt jis pasiklydo.
Jis taip ir nerado kelio.
Kai Kirilui buvo devyneri, jis susirgo. Karščiavimas, kosulys, silpnumas. Gydytojas pasakė:
– Tai paprasta operacija, bet kainuoja šešiasdešimt tūkstančių rublių.
Man jų nebuvo. Skolinau, pardaviau žiedą, radijo imtuvą, bet to neužteko.
Aš vieną palaidojau sūnų, su suplėšyta jo tėvo nuotrauka ir mėlynu pledeliu.
– Atsiprašau, sūnau. Nepajėgiau tavęs išgelbėti.
Persikėliau į Maskvą ieškodama naujo gyvenimo. Įsidarbinau valytoja „G4 Holding“ – technologijų kompanijoje Maskva-City.
– Jūsų uniforma ruda, darbo grafikas naktinis. Su vadovybe nesikalbėti. Tiesiog valykite, – nurodė man pamainos viršininkas.
Septintame aukšte buvo kabinetas su auksuotomis rankenėlėmis ir storu kilimu. Ant lentelės buvo užrašyta: „Nikolajus Orlovas, generalinis direktorius“.
Jaučiau, kaip mano pasaulis griūva.
– Negali būti… – sumurmėjau, stipriau sugniaužusi šluotą.
Nikolajus pasikeitė. Aukštesnis, tvirtesnis, dėvintis brangų kostiumą ir kvepiantis importiniu kvepalų kvapu. Bet jo žvilgsnis liko tas pats: aštrus, išdidus, tarsi visas pasaulis jam būtų skolingas.
Aš valiau jo kabinetą kiekvieną naktį. Tvarkiau jo dokumentus, poliravau stiklinį stalą, ištuštindavau šiukšliadėžę.
Jis manęs taip ir nesužinojo.
Kartą dieną, kai valiau jo stalą, mano pažymėjimas su vardu „Anna“ nukrito ant grindų.
– Jūsų vardas kažkur pažįstamas, – pasakė jis, žiūrėdamas į mane. – Anksčiau dirbote Voroneže?
Aš silpnai nusišypsojau.
– Ne, pone.
Jis nesipriešino. Grįžo prie savo nešiojamojo kompiuterio, tarsi aš buvau nematoma.
Tą naktį, kai valiau grindis konferencijų salėje, išgirdau, kaip jis juokiasi su kolegomis.
– Kartą vyresnėse klasėse apvaisinau vieną mergaitę, – juokėsi jis. – Ji sakė, kad vaikas mano. Bet jūs žinote tas skurdžias, jos pasakys bet ką.
Visi juokėsi.
Aš numečiau šluotą, nubėgau į tualetą ir verkiau valandą.
– Už ką, Viešpatie? Kodėl aš?
Mano kantrybė trūko. Drebėdama rankomis parašiau laišką: „Aš tave prisimenu, nors tu manęs ir nepameni. Mačiau, kaip mūsų sūnus kovojo už kiekvieną įkvėpimą. Tu taip ir negrįžai. Bet aš kiekvieną dieną valiau tavo purvą – ir gyvenime, ir tavo grindyse.“
Aš sulankstiau laišką ir padėjau jį po taure ant jo stalo.
Kitą dieną paprašiau perskyrimo. Nebegalėjau jo matyti.
Po dviejų savaičių pas mane namuose apsilankė moteris. Elegantiška, baltais drabužiais, su geresne šypsena nei Nikolajus.
– Ar jūs Anna?
– Taip, pone.
– Aš esu Nikolajaus vyresnioji sesuo.
Aš negalėjau ištarti nė žodžio.
– Jūsų laiškas priverte jį verkti. Jis nežinojo. Tėvai viską slėpė. Jis galvojo, kad jūs padarėte abortą.
– Ne, Kirilas gyveno devynerius metus. Jis laukė savo tėčio.
Ji nušluostė akis skarele.
– Nikolajus lankėsi kapinėse. Jis surado jūsų sūnaus kapą. Jis nori susitikti su jumis. Ne atsiprašyti, bet išpirkti savo kaltę.
Aš sutikau. Susitikome prie tos senos obels kapinėse, po kuria palaidojau Kirilą.
Nikolajus priėjo tylėdamas, nuleistais pečiais.
– Anna…
– Nieko nesakyk.
Jis atsiklaupė prie kapo ir verkė kaip vaikas.
– Atleisk man, sūnau. Tu niekuo nekaltas.
Pasodinome mažą medelį šalia antkapio.
– Koks turėjo būti Kirilas? – su susigraudintu balsu paklausė jis.
– Geras žmogus. Tu dar gali juo tapti.
Po to Nikolajus pasikeitė. Jis finansavo mokyklą nėščioms paauglėms, kurias išmetė iš namų. Jis pavadino ją „Kirilų namais“.
„Nė viena mergina neturėtų pereiti to, ką praėjai tu“, – sakė jis, kviesdamas mane į mokyklą.
Paprastas pastatas pilnas juoko. Ant sienos freska – moteris, keldama savo vaiką į dangų.
Nikolajus kas mėnesį siunčia man pinigų. Aš niekada apie tai neprašiau.
„Anna, tai ne labdara. Tai teisingumas.“
Gyvenu kukliai. Gaminu, valau, skalbiu. Bet dabar miegu ramiau.
Aš pasidalinau savo istorija. Pagaliau kažkas išgirdo.
Einant mokyklos kiemu ir matant merginas pamokose, suprantu, kokį ilgą kelią nuėjau. Viena iš jų, su ilgomis kasomis ir drovia šypsena, priėjo prie manęs:
– Ar jūs Kirilo mama?
– Taip, kodėl klausi?
– Noriu būti tokia stipri kaip jūs, net kai man baisu.
Aš apkabinau ją.
– Tu jau esi stipri – tiesiog patikėk tuo.
Kartais Nikolajus skambina aptarti mokyklos reikalų. Jis kalba mažiau, klauso daugiau.
„Ačiū, Anna, – sako jis. – Kad suteikei man antrą šansą būti tėvu, nors ir kitų vaikų.“
Pagrindiniame holly kabėjo lentelė:
„Kirilų namai. Kad nė viena mama nejaustų vienatvės ir nei vienas vaikas nebūtų nematomas.“
Mano atleidimas gal niekada nebus pilnas. Bet aš žinau, kad daugiau nebebus tylos.
Dabar su pasididžiavimu šluoju kiemą.
Kartais dulkės, kurias valai, yra tos pačios dulkės, kurias praryji, kad išgyventum.
Bet kai pasakoji savo istoriją, dulkės virsta sėkla.
Ir iš jos užauga medžiai, po kurių pavėsiu gali pasislėpti kiti.
