Kelionės metu automobilyje mano šuo į mane įdėmiai žiūrėjo ir garsiai lojosi, o tada pastebėjau, kad ji žiūri į kažką kita ir baisaus
Rytas prasidėjo ramiai. Užvedžiau variklį, patikrinau veidrodėlius ir pažvelgiau į savo aukso spalvos gražuolę, sėdinčią keleivio sėdynėje. Bella visada mėgo važinėti automobiliu — sėdėdavo tyliai, žiūrėdavo pro langą, kartais padėdavo galvą ant kelių. Paklusni, protinga, niekada nesukeldavo problemų.
– Na, Bella, važiuojam į reikalus? – šyptelėjau, užvedinėdamas mašiną.
Ji atsakė uodega, tačiau vietoj to, kad pasuktų žvilgsnį pro langą, tiesiog žiūrėjo į mane.
Po maždaug penkių minučių jos žvilgsnis tapo beveik skvarbus. Ji sėdėjo, kiek pasisukusi galvą, ir nenutraukdama žiūrėjo į mano akis, tarsi bandydama ką nors pasakyti.
– Ei, kas tau? – šyptelėjau. – Ar aš pamiršau įjungti posūkį?
Ji ėmė lojančiai atsakyti. Ne trumpu įspėjamuoju „gav“, o garsiai, atkakliai, tarsi ginčydamasi su manimi.
– Ramiau, Bella, – paprašiau, greitai pažvelgdamas į kelią. – Kodėl pradėjai?
Bet ji nesiliovė. Lojimas tapo dažnesnis, garsesnis, ir aš jau pradėjau nervintis. Paprastai automobilyje ji tyli, o čia… tarsi nervinosi.
– Gal tu išalkai? – bandžiau spėti, – ar tiesiog nori miego?
Bella nereagavo į žodžius. Ji tik šiek tiek pasilenkė į priekį, ir toliau tiesiai į mane žiūrėjo. Ir jos žvilgsnyje buvo kažkas, kas man kėlė nerimą.
– Klausyk, tu mane jau baugini… – pasakiau ir, neatitraukdamas rankos nuo vairo, švelniai perbraukiau per jos snukutį.
Ir tada aš pastebėjau. Jos akys žiūrėjo ne tik į mane… Ji žiūrėjo į kažką kita ir labai baisaus. Staiga sustojau ir pamačiau tai… 😱😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Atsargiai ranką grąžinau ant vairo, bet nerimas nesitraukė. Bella sėdėjo kaip įkalinta, nekameravo akių, tai žiūrėjo į mane, tai staiga nukreipdavo žvilgsnį žemyn, link pedalų.
– Kas ten? – mechaniniu judesiu pažvelgiau žemyn, nors iš mano vietos beveik nieko nesimatė.
Ji vėl garsiai lojosi, tada nukreipė žvilgsnį į kelią priešais, tarsi skubindama mane priimti sprendimą. Pirmą kartą mačiau ją tokia atkaklia.
– Gerai, gerai, – murmėjau ir atsargiai nusukau į kelkraštį.
Sustojęs išlipau iš mašinos ir atidaręs variklio dangtį, bet pirmu žvilgsniu viskas atrodė tvarkoje. Tada pažvelgiau po dugnu. Ten, po priekiniais ratais, ant asfalto lėtai lašėjo drumzlinas skystis.
– Stabdžių… – atsiduso.
Prisėdau, pirštais palietęs lašelį – kvapas patvirtino mano baimes. Vienas stabdžių žarnų buvo plyšęs, ir skystis bėgo tiesiai ant kelio.
Mintis prabėgo galvoje: jeigu būčiau važiavęs toliau, ypač greitkelyje, stabdžiai galėjo visiškai sugesti.
Pakėliau galvą ir pažvelgiau į Bellą. Ji sėdėjo keleivio sėdynėje, šiek tiek išsitiesusi mano link, ramiai, bet atidžiai stebėjo mane.
– Na, mergyte, šiandien tu mano angelas sargas, – pasakiau, paglostydamas ją per galvą.
Ir tik tada supratau, kad tas keistas lojimas ir žvilgsnis visai nebuvo kaprizas – ji tiesiog gelbėjo mūsų gyvybę.
