Kelias dienas iš eilės ūkininkas girdėjo tylų miauksėjimą, sklindantį iš vištidės. Vyras ne kartą kruopščiai apžiūrėjo patalpą, tačiau nei katės, nei kačiukų ten nerado. Vos tik žmogus pasirodydavo vištidėje, garsas pradingdavo – tarsi mažyliai nustotų verkti iš baimės prieš žmogų.
Galiausiai Goranui pavyko surasti garso šaltinį. Kačiukai slėpėsi labai neįprastoje vietoje: po baltos vištos sparnais.
Vyras buvo įsitikinęs, kad višta peri kiaušinius, tačiau, kai nusprendė patikrinti, paaiškėjo, jog višta šildė tris kačiukus.
Greičiausiai kačiukai atsitiktinai atsidūrė šalia vištos – galbūt jie slapta įslinko į vištidę, kad sušiltų, arba tiesiog iš smalsumo.
Višta sujaudino mažylius ir nusprendė juos sušildyti. Maitinti savo įvaikintus vaikus ji negalėjo – šią užduotį prisiėmė ūkininkas, tačiau ji toliau šildė mažylius.
Ūkininkas perkėlė neįprastą šeimynėlę iš vištidės į atskirą patalpą, kad kitos paukščiai netrukdytų kačiukams ir naujajai mamai. Kas nutiko tikrajai mažylių mamai – niekas nežino.
