Pasiėmusi pūgoje drebantį senutę, milijonieriaus žmona nė neįtarė, kas jos laukia namuose…
Už langų siautėjo stichija — ne šiaip pūga, o tikras žiemos apokalipsės siautulys. Vėjas, lyg apsėstas dvasios, staugė, riaumojo, daužėsi į langus, tarsi reikalautų įleisti. Sniego sūkuriai šoko pašėlusį šokį, apgaubdami pasaulį baltu tyliuoju šydu. Tokia naktis galėjo pražudyti net pačią drąsiausią sielą. Bet būtent tą akimirką, pro sniego uždangą, Marina Sazonova — gležna, išdailinta, su akimis, kuriose seniai buvo užgesęs vilties žiburėlis — pamatė ją.
Pakelėje, apsnigta tarsi užmiršta lėlė, stovėjo senutė. Ji svyravo, lyg vėjas galėtų ją bet kada nublokšti. Veidą raižė gilios raukšlės, tačiau akyse — tamsiose, tarytum laiko šuliniuose — degė keistas, neraminantis sąmoningumas. Marina staiga nuspaudė stabdžius. Širdis susitraukė. „Jei būčiau pravažiavusi… ji tiesiog išnyktų. Sušaltų. Virstų ledo statula tarp pusnynų. Kaip pamirštos kančios simbolis…“
Ji iššoko iš automobilio, apsivyniojusi kailiniu šaliku, ir, drebėdama ne tik nuo šalčio, bet ir nuo kažko daugiau — nuojautos, — paėmė senutę už parankės. Ši nesipriešino. Pirštai buvo lediniai, bet juose jautėsi keista, beveik magnetinė jėga.
Namai — didžiulis neoklasikinio stiliaus dvaras su kolonomis, židiniais ir šešėliais, šokančiais sienomis, — pasitiko juos tyla. Marina pasodino viešnią prie židinio, pati įpylė mėtų arbatos, liepė tarnaitėi atnešti šiltą pledą. Viskas kaip pridera. Bet ore tvyrojo kažkas… ne taip.
Ant stalo, tarp krištolinių vazų ir senovinių knygų, gulėjo vokas. Baltas. Paprastas. Ir vis dėlto — tarytum peilis, įsmeigtas į širdį. Marina iš karto atpažino raštą. Anyta. Jelena Sazonova. Mirusi. Prieš dvidešimt metų.
„Brangioji, užėjau — tavęs nebuvo. Nusprendžiau palikti raštu. Glebas žino. Aptarsime rytoj.“
Kiekvienas žodis verė tarsi ledo skeveldra. „Žino?“ — ataidėjo galvoje. „Ką žino?“
Glebas, jos vyras — oligarchas, kurio akys šaltos kaip deimantas, o žodžiai pjauna aštriau nei peilis, — jau savaitę buvo komandiruotėje. O anyta… Ji juk seniai mirusi. Bet gandai sklandė. Šeimos ratelyje tylūs šnabždesiai: „Marina negali pagimdyti įpėdinio… Glebas nusivylęs… Kita žmona bus stipresnė…“ Ir kaskart viena iš jų dingdavo. Tai liga, tai nelaimingas atsitikimas. O Glebas? Jis visada gedėjo… bet pernelyg greitai atrasdavo naująją.
Iš svetainės pasigirdo kosulys. Gilus, kimus, tarytum iš kapo. Marina atsisuko — ir sustingo. Senutė stovėjo prie lentynos su šeimos nuotraukomis. Jos pirštai lietė rėmelius. Ji žiūrėjo į juos… su smalsumu. Pernelyg pažįstamu. Pernelyg asmenišku.
— Močiute, jums cukraus į arbatą? — Marinos balsas sudrebėjo kaip styga vėjyje.
Senutė lėtai atsisuko. Nusišypsojo. Šypsena buvo šilta… bet joje nebuvo šilumos.
— Ačiū, dukrele. Bet aš, turbūt, eisiu… Manęs laukia.
Ir išnyko prieškambaryje, lyg šešėlis, ištirpęs tamsoje. Paliko ant sofos tik sausą nosinaitę. Paprastą. Baltą. Bet kai Marina ją pakėlė, širdis sustojo.
Ant kampučio — išsiuvinėtos raidės: „E. S.“
Jelena Sazonova.
Anyta.
Ta pati, kuri mirė prieš dvidešimt metų…
Telefonas suvirpėjo. Ekranas užšvito. Skambino Glebas. O po vardu – žinutė:
„Rytoj viskas paaiškės. Mama teisus.“
Marina sušalo. „Mama? Kokia mama? Ta, kuri mirusi? Ta, kurios laiškas guli ant stalo?“
Už lango pūga staiga nurimo. Įsivyravusioje tyloje pasigirdo garsas – tylus, bet sielą stingdantis: supamasis krėslas. Tas pats, kuris stovėjo svetainėje. Tuščias. Bet jis linguodavo. Lyg kas tik ką atsistojo. Lyg kas nors buvo čia.
Marina sustingo kaip statula. Pirštai suspaudė nosinaitę – ji degė kaip įkaitusi anglis. Glebas… Jis neturėjo būti namuose. Jis Londone. Ar Dubajuje. Ar kur nors toli. O ši žinutė… Ji buvo tarsi nuosprendis.
— Gleba… — sušnibždėjo ji, žiūrėdama į ekraną.
Tuo metu telefonas užgeso. Namas taip pat paniro į tamsą. Absoliučią, visišką. Tik paskutinės židinio anglių žarijos metė ant sienų šešėlius, lyg šokančias sielas.
Viršuje – durys sučiuožė. Lėtai. Tyčia.
— Kas… kas čia? — Marinos balsas drebėjo, tarsi lapas vėjyje.
Atsakymo nebuvo. Tik šnabždesys, vos girdimas, tarsi vėjas neštų žodžius per sienas:
„Nebijok… Tu juk pati mane įleidei…“
Širdis plakė taip, tarsi norėtų iššokti iš krūtinės. Marina puolė prie jungiklio, bet užkliuvo. Nukrito ant kelių. Po rankomis – audinys. Nosinaitė. Dar viena. Ir dar. Jos buvo išmėtytos ant grindų, tarsi pėdsakai vedantys į koridorių. Ten, kur kabėjo anytos portretas – griežtas, su peršviečiančiu žvilgsniu.
Ekrano blyksnis – ir akimirkai viskas užšvito.
Portreto akys žiūrėjo į ją.
O drobės kampe – tamsus, drėgnas plotas. Lyg dažai nutekėjo. Ar tai buvo kraujas?
BUM!
Garsus beldimas į duris. Marina sušuko.
— Marina! Atidaryk! — Glebo balsas. Pažįstamas. Bet…
Jis neturėjo būti čia.
Ji puolė prie durų. Ranką jau laikė ant rankenos. Bet staiga sustojo.
O jei tai ne jis?
Už durų – juokas. Plonas. Senatviškas. Pažįstamas.
— Dukrele… — praskriejo balsas, kurį ji girdėjo svetainėje. — Tu juk pati mane įleidei…
Ji atsitraukė, lyg gautų elektros smūgį.
Telefonas užsidegė. Nauja žinutė:
„Netikėk jam. Aš atvažiuoju. Degtukai spintoje. Sudegink laišką.“
Siuntėjas: Jelena Sazonova.
Data: 2003 m. vasario 18 d.
Prieš dvidešimt metų iki šiandienos.
Marina suspaudė telefoną. Kūną sudrebėjo šiurpas. Tai neįmanoma. Tai beprotystė. Bet data… Ji negalėjo būti atsitiktinė. Tai diena, kai Jelena Sazonova buvo rasta mirusi šiame pačiame name. Oficialiai – širdies priepuolis. Bet gandai sklido… „Ji bandė sustabdyti sūnų…“
„Sudegink laišką…“
Ji puolė prie stalo. Supjaustė voką. Viduje – pageltęs lapas, rašytas drebėjusiu raštu:
„Marina, jei tai skaitai, reiškia, Glebas nusprendė pakartoti scenarijų. Jis tiki, kad tik nauja žmona jam pagimdys įpėdinį. Bet tai melas. Visos jo žmonos mirė gimdymo metu – per patogu, tiesa? Patikrink seifą jo kabinete. Ten draudimai. Ir mano dienoraštis – po grindimis prie lango. Atsiprašau, kad neįspėjau anksčiau. Tik aš galėjau tave išgelbėti… iš kapo.“
Grindys pasigužėjo.
Ji atsisuko.
— Radai? — Glebo balsas pasigirdo tiesiai už nugaros.
Ji neturėjo laiko sušukti. Stipri ranka griebė ją už plaukų ir įspraudė veidą į stalą. Kraujas tekėjo iš sutraiškytos lūpos.
— Aš įspėjau motiną, kad nesikištų, — šnypštė jis, ištraukdams švirkštą. — Tu tik dar viena nesėkminga bandymas.
Iš koridoriaus – lūžtančios medienos garsas. Prieškambario durys atsidaro su tokia jėga, kad nuo sienų nukrito rėmeliai. Stiklas skamba kaip sielos klyksmas.
Ir angos viduryje – ji.
Mėlynoje suknelėje. Toje pačioje, kuria ją laidojo.
Jelena Sazonova.
— Tu… negalėjai… — sušnibždėjo Glebas, atsitraukdamas.
— Aš aplankiau kiekvieną, — jos pirštai, balti kaip marmuras, įsirėžė į jo pečius. — Bet tu taip ir neišmokai bijoti.
Marina, prarandanti sąmonę, išgirdo paskutinius žodžius:
„Ačiū, kad paėmei mane pūgoje… Dabar tu laisva.“
Epiloogas: Metai po įvykių
Rytas. Šaltas, pilkas. Jauna moteris juodu paltu stovi prie šviežios kapo duobės. Ant akmens – vardas: Jelena Sazonova. Šalia – baltų lelijų puokštė. Ir vokas.
— Aš įvykdžiau pažadą, — šnibždėjo ji. — Visi draudimai perregistruoti. Jūsų moterų pagalbos fondas veiks. Glebas nepaliko įpėdinių. O jūs… jūs palikote mane.
Vėjas paliečia jos petį – tarsi nematoma, bet šilta ranka.
Ji išeina.
Paskutinį kartą atsisuka.
Ant akmens – du žodžiai, kurių prieš sekundę nebuvo:
„MANO GERAS“
O dvare, kuris dabar tuščias ir tylus, ant židinio lentynos stovi arbatos puodelis. Naujas. Kas vakarą.
Jei pūgoje vėl pasirodys senutė…
Kuri daugiau nebeieško įleidimo.
Bet kurios niekada nepamirš.
