Iš pradžių Genkai atrodė, kad mama tiesiog priaugo svorio. Bet kažkaip keistai.

Iš pradžių Genkai atrodė, kad mama tiesiog priaugo svorio. Bet kažkaip keistai.

Jos talija netikėtai suapvalėjo, o šiaip ji liko tokia pat, kaip visada.

Klausti buvo nejauku – o jei mama įsižeis? Tėtis tylėjo, švelniai žiūrėdamas į mamą, ir Genka apsimetė, kad nieko nepastebi.

Tačiau netrukus pilvas akivaizdžiai padidėjo. Kartą, eidamas pro tėvų kambarį, Genka atsitiktinai pamatė, kaip tėtis glosto mamai pilvą ir kažką švelniai jai kužda.

Mama šypsojosi patenkinta veidu. Vaizdas sukėlė nejaukumą, ir jis skubiai pasišalino.

„Mama laukiasi vaiko“, – staiga suprato Genka. Ši mintis ne tiek nustebino, kiek sukrėtė.

Mama, žinoma, buvo graži ir atrodė geriau nei daugelis klasiokų mamų, bet vis dėlto nėštumas tokiame jos amžiuje jam kėlė atmetimo jausmą. Net galvoti apie tai buvo nejauku.

Iš kur atsiranda vaikai, Genka jau seniai žinojo, daug ką nujautė, bet įsivaizduoti, kad tuo užsiima jo tėvai, buvo neįmanoma. Vis dėlto juk tai ne kažkas, o jo mama ir tėtis.

– Tėti, mama laukiasi? – kartą paklausė jis tėvo.
Keista, bet su juo apie tai buvo lengviau kalbėti.

– Taip. Mama svajoja apie dukrą. Gal kvaila tavęs klausti, ko labiau norėtum – brolio ar sesutės.

– Ar tokiame amžiuje gimdo?
– Kokiam tokiame? Mamai tik trisdešimt šešeri, o man keturiasdešimt vieneri. O tu ką, prieš?

– O kas manęs klausė? – šiurkščiai atkirto Genka.
Tėtis įdėmiai į jį pažvelgė.

– Tikiuosi, esi pakankamai suaugęs, kad mus suprastum. Mama jau seniai norėjo dukros. Kai gimei tu, gyvenome nuomojamame bute. Mama sėdėjo su tavimi namuose, dirbau tik aš vienas, pinigų vos užteko būtiniausiems dalykams.

Todėl nusprendėme neskubėti su antru vaiku. Paskui mirė močiutė, ir jos butą tėvai atidavė mums. Atsimeni močiutę?

Genka gūžtelėjo pečiais.
– Padarėme šiokį tokį remontą ir persikėlėme. Kai tu paaugai ir mama išėjo į darbą, su pinigais pasidarė lengviau, aš nusipirkau pirmąją mašiną.

Dukrą vis atidėliojome, sakėme, kad dar suspėsime. O paskui tiesiog nepavyko. Ir štai, kai jau buvome praradę viltį…

– Tikiuosi, kad bus dukra, kaip mama nori. Žinoma, mūsų mama jauna, bet jau ne mergaitė. Todėl pasistenk bent jau jos neerzinti, kad ji nesijaudintų.

Pagalvok, prieš grubiai atsakydamas ar pasakydamas ką nors nereikalingo. Jei ką – sakyk man. Sutarta?…

— Supratau, tėti.

Vėliau jie sužinojo, kad tikrai bus mergaitė. Namuose pradėjo rastis rožiniai vaikiški daiktai. Genkai jie atrodė menkučiukai, lyg lėlių.

Atsirado ir vaikiška lovytė. Mama dažnai nutildavo vidury pokalbio, sėdėdavo tarsi atitrūkusi nuo visko, lyg klausydamasi savęs. Tada tėtis su nerimu klausdavo, ar viskas gerai. Ir ta tėčio nerimastinga nuotaika persiduodavo Genkai.

Asmeniškai jam vaikas buvo nė motais, ypač sesuo. Kam jam tie snargliai ir vystykai? Jam reikėjo tik Julios Fetisovos. Jei tėvai nori dar vieno vaiko – tai jų reikalas. Jam kas iš to? Netgi gerai. Užsiims tik ja, mažiau priekabiaus prie jo. Bent kokia nauda iš būsimos sesers.

— O tai pavojinga? Na, gimdyti tokiame amžiuje? — pasidomėjo Genka.

— Rizika yra bet kokiame amžiuje. Žinoma, mamai dabar sunkiau, nei kai laukė tavęs. Juk buvo trylika metų jaunesnė. Bet juk mes gyvename ne miške, ne kaime, o dideliame mieste, kur yra gerai įrengtos ligoninės ir gydytojai… Viskas bus gerai, — pavargusiu balsu pridūrė tėtis.

— O kada? Po kiek laiko?

— Ką? Pagimdys? Po dviejų mėnesių.

Bet mama pagimdė mėnesiu anksčiau. Genką pažadino triukšmas. Jis išgirdo aimaną ir bėgiojimą už sienos. Atsikėlė ir, mieguistas prisimerkęs, nuėjo pas tėvus.

Mama sėdėjo ant sujauktos lovos, susidėjusi rankas ant nugaros, siūbavo pirmyn atgal kaip švytuoklė ir dejavo. Tėtis nervingai lakstė po kambarį, rinkdamas kažkokius daiktus.

— Svarbiausia – nepamiršk aplanko su dokumentais, — išspaudė mama, užmerkusi akis.

— Mama, — pašaukė Genka, tuojau pat prabudęs ir pasidalinęs bendru nerimu.

— Atleisk, pažadinom tave. Čia toks reikalas… Kur gi ta greitoji? – paklausė tėtis į niekur.

Ir niekur atsakė durų skambutis. Tėtis puolė atidaryti. Genka nesuprato, ar rengtis, ar likti su mama. Bet tuo metu įėjo vyras ir moteris su greitosios pagalbos uniformomis, iškart priėjo prie mamos ir ėmė klausinėti keistų dalykų:

— Kada prasidėjo sąrėmiai? Kokiu dažnumu? Vandenys nubėgo? — Kai mamą apėmė naujas sąrėmis, už ją atsakinėjo tėtis.

Į Genką niekas nekreipė dėmesio, ir jis išsliūkino iš kambario. Grįžęs jau apsirengęs, pamatė, kad tėtis su mama išeina iš buto. Mama ėjo tiesiai su chalatu ir šlepetėmis. Tėtis, stovėdamas tarpdury, atsigręžė:

— Aš greit grįšiu, o tu čia truputį sutvarkyk. – Jis dar norėjo ką nors pridurti, bet mama subliovė ir sukniubo ant jo rankos.

Genka dar kurį laiką stovėjo, klausydamasis neįprastos tylos. Paskui grįžo į kambarį, pažiūrėjo į laikrodį. Dar buvo galima dvi valandas pamiegoti. Jis tvarkingai sudėjo sofą, surinko išmėtytus daiktus ir nuėjo į virtuvę. Tėtis grįžo, kai Genka jau rengėsi į mokyklą.

— Na, pagimdė? – paklausė jis, bandydamas atspėti iš tėčio veido.

— Dar ne. Manęs neįleido. Užpilk arbatos.

Genka pastatė prieš tėvą puodelį arbatos, padarė sumuštinių.

— Galiu eiti? – paklausė jis.

— Eik. Aš paskambinsiu, kai bus naujienų, — pažadėjo tėtis.

Į mokyklą Genka pavėlavo.

— Karoškinas pagaliau malonėjo pradžiuginti mus savo pasirodymu. Kodėl pavėlavai? – paklausė matematikos mokytojas.

— Mamai greitąją kvietė, į ligoninę išvežė.
— Atsiprašau, sėskis, — sušvelnėjo mokytojas.

— Jo mama gimdo! – sušuko Fjodorovas, o klasėje pasigirdo pašaipus juokas. Genka staiga atsisuko į bendraklasį.

— Taip, ramiai! Karoškinai, sėskis jau. Ir kas čia juokingo?

Tėtis paskambino per paskutinę pamoką.

— Galiu išeiti? – pakėlė ranką Genka.

— Prispyrė? Iki pamokos pabaigos liko dvidešimt minučių, pakentėsi. Ir padėk telefoną, — tarė rusų kalbos mokytoja.

— Jo mama gimdymo namuose, — vėl šūktelėjo Fjodorovas, bet šį kartą niekas neprunkštelėjo.

— Gerai, eik, — leido mokytoja.

— Na, tėti? – paklausė Genka, išėjęs į koridorių.

— Mergaitė! Trys kilogramai šimtas gramų! Uff, – palengvėjusiai sušuko tėtis į ragelį.

— Na kaip? – paklausė rusų kalbos mokytoja, kai jis grįžo į klasę.

— Viskas gerai, mergaitė, — atsakė Genka automatiškai.

— Dabar Karoškinas taps aukle, – vėl nusikvatojo Fjodorovas. Ir klasė sprogo juoku, užgoždamas skambutį.

Firsova jį pavijo gatvėje ir ėjo šalia.

— O kiek tavo mamai metų? – paklausė ji.

— Trisdešimt šešeri.

— Tik nepagalvok, aš džiaugiuosi už tave, už jus. Sesutė – tai juk puiku. O aš viena. Mano tėvai daugiau vaikų nenorėjo… — Jie ėjo ir kalbėjosi, ir Genka pirmą kartą pajuto, kad džiaugiasi turįs sesę.

Po trijų dienų mamą išrašė iš gimdymo namų.

— Kokia gražuolė! — tarė tėtis, apžiūrinėdamas dukrą.

Genka nieko gražaus nematė. Mažas susiraukšlėjęs kūnelis, raudonas veidas, lūpos lanku, nosis – sagutė.

Jam grožio etalonas buvo Firsova. Paskui sesuo prasižiojo bedančiu burnyte ir suskimbčiojo. Ir tuoj pat paraudo kaip pomidoras. Mama glaudžiai priglaudė ją prie savęs ir ėmė supuoti, vis kartodama: „Šš-šš-šš…“ Buvo neįprasta suvokti, kad jo mama tapo mama dar kažkam.

— Kaip pavadinsim? – paklausė tėtis.

— Vasilisa, — atsakė mama.

— Kažkoks kačių vardas. Mokykloje ją Vasia vadins, — suraukęs nosį tarstelėjo Genka.

— Tada Maša, močiutės garbei, — pasiūlė tėtis.

Dabar visas gyvenimas sukosi aplink Mašenytę, kaip ją meiliai vadino mama, ir jos poreikius. Į Genką niekas beveik nekreipė dėmesio – tik prašydavo nubėgti į parduotuvę, išnešti šiukšles, ištraukti skalbinius iš skalbimo mašinos ir pakabinti vonioje. Genka mielai padėdavo.

Bet kai mama kartą paprašė pavedžioti vežimėlį, kol ji išplaus grindis, Genka užsispyrė. Geriau tegu pati mama eina pasivaikščioti, juk jai irgi naudinga pakvėpuoti grynu oru, o jis jau išplaus grindis.

— Neisiu, dar pamatys berniukai, iš manęs juoksis, — sumurmėjo jis.

— Aš ją jau aprengiau, perkais. Ir pats šilčiau apsirenk, lauke šalta. Jei peršalsi, gali užkrėsti Mašenytę, o ji dar per maža ir silpna, kad sirgtų, — pasakė mama.

Genka su vežimėliu sukosi kieme, kai pamatė Firsovą. Anksčiau ji būtų praėjusi pro šalį, apsimetusi, kad jo nepastebėjo, o dabar iškart priėjo prie jo.

— Mašenytė! Kokio grožio, — susižavėjusi tarė Firsova ir nuėjo šalia jo. Kaimynai, juos sutikę, šypsojosi, o Genka nežinojo, kur dėtis iš gėdos.

Vakare mama supo Mašką ir dainavo jai lopšinę. Genka klausėsi ir nepastebimai užmigo.

Bet vis dėlto Mašenytė susirgo. Naktį pakilo aukšta temperatūra. Mixtūra ją kiek numušė. Mama su tėčiu visą naktį paeiliui ją nešiojo ant rankų. Ryte temperatūra vėl pakilo, niekuo nepavyko jos sumažinti. Mašenytė sunkiai ir dažnai kvėpavo. Tėtis iškvietė greitąją.

Niekas jo niekuo nekaltino, bet Genka jautėsi kaltas. Iš savo kambario beveik neišeidavo.

— Gerai ji mus pamokė, — pasakė tėtis, užėjęs į jo kambarį, kai mamą su Mašenytę išvežė greitoji.

— O ji pasveiks? – nedrąsiai paklausė Genka.

— Tikiuosi. Žinoma, pasveiks. Dabar yra gerų vaistų, antibiotikų…

Genka nė nemanė, kad taip jaudinsis. Mokykloje atsakinėjo bet kaip, gavo trejetą, nors dalyką mokėjo atmintinai. Kai grįžo iš mokyklos, tėtis sėdėjo virtuvėje ir žiūrėjo į vieną tašką. Širdyje suvirpėjo nerimas.

— Tėti, kodėl tu namie? Susirgai? – paklausė Genka.
Tėtis ilgai tylėjo.

— Nebėra mūsų Mašenytės, — atsidusęs pasakė jis.

Genka pamanė, kad tėtis kliedi, bet paskui suprato pasakytų žodžių prasmę.

— Taip greitai viskas įvyko… Nieko negalėjome padaryti… — Tėtis paslėpė veidą delnuose ir ėmė arba riaumoti, arba raudoti.

— Tėti… — Genka priėjo, nežinodamas, ką pasakyti.
Tėtis apkabino jį, ir Genka pirmą kartą pamatė, kaip jis verkia. Jis ir pats pravirko kaip mažas vaikas.

Jam norėjosi išnykti. Tegul būtų jis miręs, o ne Maška. Paskui iš ligoninės grįžo mama. Genka vos ją pažino. Ji buvo tapusi savo pačios šešėliu. Butą apgaubė tyla ir tamsa, nors už lango švietė diena. Genkos širdis plyšo iš skausmo dėl mamos, dėl Mašenytės ir dėl kaltės jausmo.

Po laidotuvių mama valandų valandas sėdėdavo prie tuščios lovelės. Naktį pašokdavo ir bėgdavo prie jos. Jai sapnuodavosi, kad girdi Mašenytės verksmą. Tėtis vos įtikindavo ją grįžti miegoti. Taip praėjo savaitė, paskui antra, paskui mėnuo. Atėjo pavasaris. Atrodė, kad džiaugsmas ir juokas iš jų namų dingo visiems laikams.

— Klausyk, kol keliai dar visai neprasmegę, reikia lovelę ir daiktus išvežti į sodą, kitaip mama tikrai iš proto išeis, — pasakė tėtis šeštadienį. – Aš išardysiu lovelę, o tu surink visus daiktus ir žaislus. Maišai ten.

— O mama? – paklausė Genka.

— Išėjo pas tetą Valę. Jai nereikia to matyti.

Už miesto, palei kelią, dar gulėjo sniegas. Pro pilkus tankius debesis švystelėjo saulė. Genka staiga pagalvojo, kad Mašenytė niekada nepamatys pavasario, nesumerks akių nuo saulės spindulių, neišgirs griaustinio… Akys prisipildė ašarų, ir jis sudrebėjo tylioje raudoje. Staiga tėtis sustabdė mašiną šalikelėje.

— Tu pasėdėk, o aš nueisiu, pažiūrėsiu, gal reikia pagalbos.

Tik dabar Genka pastebėjo priekyje kelias mašinas ir būrelį policininkų. Jis išlipo iš automobilio ir pats nuėjo prie jų. Į akis krito raudonas sulankstytas automobilis. Sunkvežimio durys buvo atidarytos, ant laiptelio sėdėjo vyras ir kartojo: „Tik akimirkai užsimerkiau…“ Vienas policininkas rankose laikė automobilinę kėdutę. Joje gulėjo kažkas rožinio. Genka priėjo arčiau. Ten miegojo mergaitė, maždaug Mašenytės amžiaus.

— Įsivaizduok, tėvai žuvo, o jai nė menkiausio įbrėžimo, — tarė jaunas policininkas.
Staiga iš tolo pasigirdo sirenos kauksmas. Mergaitė pabudo ir pravirko – visai kaip Mašenytė. Policininkas sutriko ir bejėgiškai į ją spoksojo.

— Duokite man. Aš turėjau mažą sesutę… — Genka užsikirto.
Policininkas su abejone pažvelgė į jį, bet vis dėlto padavė kėdutę. Genka ištraukė mergaitę ir priglaudė prie savęs. Ir ji, o stebukle, nutilo!

— Kaip tau tai pavyko, berniuk? – nustebo policininkas.

— Mergaitė iš automobilio? Eime, — priėjo kitas policininkas ir pakvietė Genką prie greitosios.

— Brolis? – paklausė Genkos gydytojas. — Duok mergaitę. – Bet Genka žengė žingsnį atgal.

— Jūs ją į ligoninę vešit? – paklausė jis.

— Taip, ten apžiūrės, paskui į kūdikių namus ar vaikų namus išveš.

— Tėti… — Genka su priekaištu pažvelgė į priėjusį tėvą. Ir tas viską suprato.

— O gal mes ją paimtume? Su ja juk viskas gerai. Suprantate, mes neseniai netekome vaiko, maždaug tokio pat amžiaus. Mano žmona labai kenčia. Ši mergaitė jai būtų išsigelbėjimas, — pradėjo tėtis.

— Taigi, Dievo valia. Eikite į globą, rašykite pareiškimą. Jei giminaičių neras arba jie atsisakys imti vaiką, tada ir pasiimsite sau. Reikia oficialiai sutvarkyti. Na, berniuk, nedelsk.

Genka nenoriai atidavė mergaitę gydytojui.

— O kaip ji vadinasi? – paklausė jis.

— Pagal dokumentus jos vardas – Vasilisa.

Jie su tėčiu greitai susižvalgė.

— Gerai, važiuojam, — pirmas link mašinos nuėjo tėtis.

— Į sodą? – paklausė Genka, įsitaisydamas priekinėje sėdynėje.

— Į namus. Nėra ko mums sode veikti. Daiktai dar pravers.
Ir Genka nusiramino. Pats stebėjosi, kad taip susijaudino dėl svetimo vaiko.

— Tėti, o jeigu mama nesutiks priimti Vasilisos?

Mama sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo į tuščią kampą, kur anksčiau stovėjo lovelė.

— Sugrįžote? Nepravažiuoti? — paklausė ji abejingai.

— Mama, supranti, mes sutikome Vasilisą, — skubėdamas, vos tramdydamas džiaugsmą, pasakė Genka.

— Ką?

— Vasilisą. – Ir jie su tėčiu ėmė pasakoti apie avariją.

Mama ilgai tylėjo. Paskui tarė, kad rytoj važiuos į ligoninę ir viską išsiaiškins.

— Valio! – sušuko Genka su tėčiu…

«— Liūdna visa tai… — Katia nuleido galvą. Kokia vaikystė be tėvų?
… Kiek ji bebūtų bandžiusi įtikinti save, kad vaikų namai — tai priverstinė būtinybė, patikėti tokiu pasaulio tvarkymu negalėjo.

Buvo keista, kad dauguma žmonių nejaučia to siaubo, persismelkusio įstaiginiu kvapu. Jie gali ramiai čia ateiti į darbą, atlikti kažkokius reikalus ir nepastebėti rėkiančių vaikų žvilgsnių: „Pasiimkite mane namo“.

…Kiekvienas suaugęs žmogus, skirtingai nei vaikas, turi pasirinkimą. Ir tas pasirinkimas niekada nebūna lengvas, jis visada sudėtingas, kankinantis ir kupinas abejonių. Bet jis gali suteikti vilties.»