Beveik metus mes su kaimyne Denise buvome įklimpusios į vis labiau bjūrėjantį konfliktą.
Kol viskas dar nebuvo nuėję per toli, bendravome normaliai.
Susitikusios prie pašto dėžutės pamodavome viena kitai, persimesdavome keliais žodžiais apie orą ir iš esmės nesikišdavome į viena kitos gyvenimą. Tačiau tada jos šuo pamėgo mano gėlynus.
Pirmą kartą pamaniau, kad tai tiesiog atsitiktinumas. Antrą kartą jau susierzinau. Trečią kartą buvo suniokota visa mano sodo dalis.
Su Denise apie tai jau buvau kalbėjusi du kartus, tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
„Jis šuo. Šunys kasa.“
Todėl kreipiausi į mūsų gyvenamojo rajono namų savininkų asociaciją ir paprašiau priminti jai, kad jos šuo negali niokoti svetimo turto.
Matyt, nuo tos akimirkos tapau jos prieše.
Netrukus pradėjo dėtis keisti dalykai. Beveik kiekvieną šiukšlių išvežimo dieną rasdavau apverstus konteinerius.
Mano sodo žarna vieną dieną dingo, o po savaitės atsirado perpjauta pusiau. Įtariau Denise, tačiau neturėjau jokių įrodymų.
O prieš dvi savaites viskas peržengė visas ribas.
Vieną rytą išėjusi į lauką pamačiau, kad visas mano automobilis padengtas ryškiai rožiniais dažais. Stogas, durelės, langai, veidrodėliai, priekiniai žibintai – viskas.
Iškviečiau policiją, tačiau be kamerų įrašų, liudininkų ar kitokių įrodymų pareigūnai negalėjo susieti vandalizmo su jokiu konkrečiu žmogumi.
Vėliau papasakojau Denise, kas nutiko. Ji apsimetė šokiruota.
„Kaip siaubinga“, – pasakė ji.
„Iškviečiau policiją.“
„Gerai. Tikiuosi, jie suras, kas tai padarė.“
Tada ji nusišypsojo ir nuėjo į namus.
Tą pačią dieną užsisakiau apsaugos kameras.
Vakar ryte kažkas ėmė įnirtingai daužyti į mano lauko duris.
„Christine!“
Atidariau ir pamačiau Denise. Ji stovėjo su chalatu ir tiesiog virė iš pykčio.
„TAI TU PADAREI?!“
Ji parodė į savo įvažiavimą.
Jos automobilis buvo visas padengtas baltais dažais.
Vaizdas atrodė beveik lygiai taip pat, kaip prieš dvi savaites atrodė mano automobilis.
„Tu tai padarei!“ – rėkė ji.
„Aš miegojau.“
Tada pastebėjau kai ką keisto. Jos įvažiavime vis dar mėtėsi dažų kibirai, padėklai ir voleliai. Tas, kas buvo nudažęs mano automobilį, po savęs viską kruopščiai sutvarkė.
Ir tada prisiminiau savo naująsias kameras.
Kol Denise stovėjo šalia, atsidariau įrašus.
2 valandą 14 minučių nakties prie jos namo sustojo pikapas. Iš jo išlipo du vyrai ir pradėjo traukti dažų kibirus bei volelius.
Jie greitai padengė Denise automobilį baltais dažais.
Tada iš automobilio išlipo trečias žmogus.
Moteris.
Gatvės žibinto šviesoje kamera aiškiai užfiksavo jos veidą.
Denise aiktelėjo.
„O Dieve.“
„Kas ji?“
Denise akimirką dvejojo.
„Mano sesuo. Sabrina.“
Įraše matėsi, kaip Sabrina filmuoja vyrus, dažančius Denise automobilį. Po to ji nuėjo mano įvažiavimo link, parodė į mano sugadintą rožinį automobilį ir piktai mostelėjo atgal į Denise namus.
Sustabdžiau įrašą.
„Ką tavo sesuo turi bendro su mano automobiliu?“
Denise pagaliau atsisėdo.
„Aš buvau pasiskolinusi jos pikapą.“
„Kada?“
Ji neatsakė.
„Prieš dvi savaites?“
Ji užsimerkė.
Staiga viską supratau.
„Tu nudažei mano automobilį.“
„Buvau supykusi“, – prisipažino ji.
„Tu sugadinai mano automobilį vien todėl, kad pasiskundžiau dėl tavo šuns?“
„Ne tik dėl to. Tu mane pažeminai, pranešdama apie mane asociacijai.“
„Tavo šuo tris kartus suniokojo mano sodą.“
Denise nusuko žvilgsnį.
Tada ji prisipažino, kad Sabrina ant jos drabužių buvo pastebėjusi rožinių dažų. Denise bandė nuslėpti, ką padarė, tačiau vėliau Sabrina pamatė mano automobilį ir pati viską suprato.
„Ji vakar vakare man paskambino“, – pasakė Denise. – „Pasakė, kad jei noriu elgtis kaip vaikas, ji pasirūpins, kad suprasčiau, ką reiškia atsidurti kito žmogaus vietoje.“
Taigi būtent Sabrina suorganizavo, kad Denise automobilio laukė toks pats likimas.
Vis tiek iškviečiau policiją.
Šį kartą Denise man netrukdė.
Galiausiai Sabrina prisipažino suorganizavusi kerštą baltais dažais, o Denise pagaliau prisipažino sugadinusi mano automobilį.
Buvo surinkti parodymai, į procesą įsitraukė draudimo bendrovės, o remonto sąmatos pradėjo kauptis viena po kitos.
Po kelių dienų Denise vėl pasirodė prie mano durų.
Ji padavė man voką su čekiu, kurio suma atitiko pirmąją automobilio remonto sąmatą.
„Padengsiu viską, ko neapmokės draudimas“, – pasakė ji.
„Kodėl?“
„Nes esu tau skolinga.“
Prieš išeidama ji tyliai pridūrė:
„Kad ir kiek tai dabar reikštų… atsiprašau.“
Aš ja patikėjau.
Tai neištrynė to, ką ji padarė, ir tikrai nepavertė mūsų draugėmis.
Tačiau nuo tada jos šuo nė karto nebuvo įžengęs į mano kiemą. Mano šiukšlių konteineriai lieka stovėti savo vietose. Niekas nebedingsta.
Dabar, kai mes su Denise pamatome viena kitą lauke, nebemojuojame ir nesišypsome.
Tiesiog paliekame viena kitą ramybėje.
Po visko, kas nutiko, man tai atrodo kaip tikras pagerėjimas.
Beveik metus maniau, kad Denise gali be galo mane kankinti, jei tik nepaliks jokių įrodymų.
Galiausiai ją pričiupti pavyko ne man.
Tai padarė jos pačios sesuo.
