Šešis mėnesius mano trylikametis sūnus Evanas tvirtino, kad kiekvienas atlyginimas, kurį gaudavo už šeštadieniais dirbamą darbą, yra skirtas naudotam kalnų dviračiui, kurio jis taip troško. Tačiau dviračio vis nebuvo, o pats Evanas darėsi vis paslaptingesnis.
Sužinojau, kad jis susirado darbą šeštadieniais, kai vieną vakarą grįžo namo persismelkęs gruzdintų bulvyčių aliejaus ir citrinų muilo kvapu.
Jis paaiškino, kad ponas Alvarezas leido jam dirbti užkandinėje, nes Evanas norėjo pats užsidirbti dviračiui. Praėjus keliems mėnesiams jis vis dar kartojo, kad pinigų „jau beveik užtenka“.
Tačiau netrukus jo keistas elgesys dar labiau sustiprėjo. Pagavau jį slepiant grynuosius pinigus kuprinėje.
Vieną šeštadienį jis grįžo gerokai vėliau nei įprastai, sportbačiai buvo aplipę purvu, o rankovė suplėšyta.
Jis atkakliai tvirtino, kad tiesiog pargriuvo. Kai paklausiau apie atlyginimą, atsakė, kad pinigai esą „saugiai padėti“.
Viskas pasikeitė, kai man paskambino ponas Alvarezas.
„Ar žinote, ką Evanas daro su kiekvienu savo atlyginimu?“ – paklausė jis.
„Jis sako, kad taupo dviračiui.“
„Viskas, ką tas berniukas jums pasakoja, yra melas.“
Tą akimirką išgirdau Evaną šaukiant:
„Prašau! Tik nesakyk mamai!“
Kažkas garsiai sudužo.
„Atvažiuokite čia dabar“, – pasakė ponas Alvarezas. – „Jūsų sūnus ir vėl bandė tai padaryti.“
Kai skubiai įlėkiau į užkandinę, Evanas stovėjo šalia apvirtusio dėklo indams ir ginčijosi su darbuotoju vardu Kalas dėl balto voko.
„Kodėl jis laikė tavo atlyginimą?“ – pareikalavau atsakymo.
Kalas paaiškino, kad Evanas bandė atiduoti jam kiekvieną uždirbtą centą.
Galiausiai Evanas prisipažino:
„Nes buvau jam skolingas.“
Tuomet ponas Alvarezas atskleidė dar kai ką: per visus šešis mėnesius Evanas buvo pasilikęs sau tik vieną atlyginimą – patį pirmąjį.
Mane tai sukrėtė. Evanui buvo vos trylika, ir aš supratau, kad už viso to slypi kažkas daug rimtesnio.
Po jo tėvo Jeremy mirties Evanas beveik niekada nieko iš manęs neprašydavo. Jis net atsisakė mano pasiūlymo padėti nupirkti dviratį, nes norėjo pats jam užsidirbti.
Tada pastebėjau, kad jo kuprinė buvo prasivėrusi. Šalia jos gulėjo keli vokai ir sulankstytas miesto autobusų žemėlapis, nusėtas raudonais apskritimais bei įvairiomis pastabomis: „PADANGOS“, „PONAS T“, „KIRPYKLA“, „PARDUOTUVĖS PARDAVĖJA“. Prie kai kurių užrašų buvo nurodytos ir pinigų sumos.
„Tu jiems mokėjai?“ – paklausiau.
Evanas atkakliai tvirtino, kad čia nieko ypatingo.
Kalas papasakojo, kad buvo nusekęs Evaną iki padangų dirbtuvės Meisono gatvėje, nes anksčiau berniukas jau buvo bandęs jam atiduoti pinigų.
Aš iškart supratau, apie kurią vietą kalbama. Prieš kelerius metus, netrukus po Jeremy mirties, mano automobiliui reikėjo dviejų padangų.
Galėjau sumokėti tik už vieną, tačiau dirbtuvių savininkas pakeitė abi ir pasakė, kad už likusią dalį galėsiu sumokėti vėliau.
Nuvažiavome ten.
Savininkas mus prisiminė. Jis papasakojo, kad prieš kelis mėnesius Evanas buvo atėjęs su 180 dolerių ir sakęs, jog nori atsiskaityti už tas senas padangas. Vyras atsisakė paimti pinigus ir tiesiog pasiliko voką.
Ant jo, Evano ranka, buvo užrašyta:
„UŽ PADANGAS.“
Pagaliau supratau, kad raudoni apskritimai jo žemėlapyje nebuvo atsitiktiniai. Tai buvo žmonės ir vietos, kurios padėjo mums išgyventi laiką po Jeremy mirties.
„Tėtis būtų prisiminęs“, – tyliai ištarė Evanas.
Jis paaiškino, kad po tėvo mirties žmonės mums duodavo pavežėti, atnešdavo maisto, nukirpdavo plaukus ir tiesiog padėdavo, kai mums buvo sunku. Jeremy visada mokė sūnų, kad už pagalbą reikia atsilyginti.
Evanas buvo įsitikinęs, kad dabar jo pareiga – užbaigti tai, ko tėvas nebespėjo.
Paklausiau, kur jis buvo tą vakarą, kai grįžo purvinais drabužiais. Jis prisipažino, kad padėjo poniai Doneli sutvarkyti nuvirtusią tvorą.
Po Jeremy mirties ši moteris kelis mėnesius pasiimdavo Evaną iš mokyklos ir parveždavo namo.
Sėdėdama parke pasakiau Evanui tiesą: jo tėvas padėjo kitiems žmonėms, tačiau tie žmonės taip pat padėjo jam. Evanas paveldėjo iš tėvo meilę ir norą rūpintis kitais, bet ne neįvykdytas skolas.
Tai visiškai palaužė mano sūnų.
„Aš maniau, kad tau manęs reikia, mama.“
„Man reikėjo mano sūnaus“, – atsakiau. „Man nereikėjo dar vieno žmogaus, kuris mane prižiūrėtų.“
Vėliau grįžome į užkandinę. Kalas pajuokavo, kad jei Evanas dar kartą pabandys atiduoti jam savo atlyginimą, jis „išeis į pensiją antrą kartą“.
Pirmą kartą per ilgą laiką Evanas nusišypsojo ir pasiliko pinigus sau.
Po kelių mėnesių Evanas pagaliau nusipirko savo svajonių dviratį.
Vieną popietę jis sustojo padėti jaunesniam berniukui, kuriam buvo nukritusi dviračio grandinė. Kai berniuko tėtis paklausė, kiek jam skolingas, Evanas akimirką sudvejojo ir atsakė:
„Kai kitam bus sunku, padėk jam.“
Tada jis nuvažiavo.
Parke Evanas atidavė man savo senąjį autobusų žemėlapį. Kitoje jo pusėje jis buvo nupiešęs savo dviračių trasą ir užrašęs:
„GERIAUSIAS LAIKAS: 38 SEK.“
Pakėliau telefoną.
„Pirmyn!“
Ir mano sūnus toliau mynė savo dviračiu.
