Atrakino uošvės buto duris savo raktu – ir sustingo nuo to, ką išgirdo…
Tatjana ir Borisas prieš savaitę pagaliau sugebėjo persikelti į savo butą. Susituokę prieš metus, jie gyveno pas uošvę, bet troško kuo greičiau išsikraustyti, ir štai – jiems pavyko gauti hipoteką palankiomis sąlygomis.
Šiek tiek paremontavę vieną kambarį, jie paskubėjo persikelti į savo būstą, nors dar ne visus daiktus buvo pasiėmę iš uošvės. Remontas po truputį buvo baigiamas. Butas buvo neblogas, bet norėjosi kai ką pakeisti pagal savo skonį.
Žinodama, kad Valentina Nikolajevna dirba, Tania nė kiek nesusimąsčiusi atrakino uošvės buto duris ir iškart nuėjo į kambarį. Ji pradėjo rinkti daiktus, kai iš svetainės pasigirdo telefono skambutis. Širdis kažkodėl neramiai suspurdėjo.
Tania buvo tikra, kad bute yra viena, tačiau išgirdo uošvės balsą ir pajuto, kaip veidus užliejo raudonis. Maža to, kad įėjo į svetimus namus, atrakindama duris savo raktu, dar ir nepasisveikino.
Tikriausiai ir Valentina Nikolajevna neišgirdo, kaip marčia įėjo. Paprastai Tatjana judėdavo tyliai – įprotis iš vaikystės. Ji nenorėjo apie tai net prisiminti, tačiau nenoromis atmintyje iškildavo padriki vaizdai, nuo kurių pasidarydavo nejauku. Tatjaną augino dėdė ir teta.
Motina mirė gimdydama, o apie tėvą mergina nieko nežinojo. Jei teta stengėsi apsupti dukterėčią rūpesčiu, tai dėdė buvo griežtas žmogus. Padaryk ką nors ne taip, sukelk bereikalingą garsą – laukdavo bausmė. Dažniausiai tai būdavo stovėjimas kampe ant kelių.
Prie tokių kankinimų dar pridėdavo ant grindų pabertų grikių, ir mergaitė gerai prisiminė tą skausmą. Ji nieko blogo nedarydavo, bet bet koks, net menkiausias nusižengimas buvo baudžiamas. Pažadinsi dėdę netyčia – stovėsi kampe kelias valandas.
Tania stengėsi neišeiti iš savo kambario, o kai paaugo, daugiau laiko leisdavo ne namie, prisidengdama būtinybe likti bibliotekoje, kad pagerintų žinias. Įstojusi į universitetą, ji iš karto išsiprašė kambarį bendrabutyje ir pabėgo.
Ji daugiau nebegalėjo pakęsti tokio elgesio su savimi. Dabar ji tik retkarčiais bendraudavo su teta, bet niekada jos nelankė, nes norėjo pamiršti savo praeitį ir daugiau apie ją nebegalvoti. Nusprendusi, kad reikia pasisveikinti su uošve ir atsiprašyti, jog iškart nepranešė apie savo atėjimą, Tania nuėjo svetainės link, bet sustojo koridoriuje.
— Oi, Nataša, viskas kaip buvę, jau net nežinau, ką daryti! Borisas juk dabar pats gailisi, kad tada su ja susidėjo, alkūnes graužia, bet kur gi dėsis? Kai mes pasakome savo nuomonę – blogi būname, mūsų vaikai nenori klausyti, o kai reikalai prispaudžia, patarimo prašo. Ką aš jam galiu patarti?
Kas gi atsitiko Borisui? Pastaruoju metu vyras iš tiesų atrodė labai keistai, dažnai nugrimzdęs į apmąstymus, o į žmonos klausimus atsakydavo suirzęs, kad su juo viskas gerai, ir jai nereikėtų būti tokiai priekabiai.
Ar iš tiesų kalta buvo ji? Moteris pabandė įsiklausyti į uošvės žodžius. Gal pavyks suprasti, kas vyksta su vyru? Negi jis gailisi, kad vedė ją? O gal susirado kitą?
Suklydo ir dabar gailisi? Širdis ėmė smarkiai plakti. Negražu klausytis svetimų pokalbių, bet kaip kitaip sužinoti tai, kas svarbu?
— Aš niekada nenorėjau, kad ji taptų mano marčia, apskritai, kad būtų šalia mano sūnaus. Jau nuo pat pradžių matėsi, kad šeimininkė iš jos jokios. Ji gi nė karto piršto prie piršto nepridėjo, bute nuolat buvo netvarka.
O kaip gamino – tai išvis kažkoks siaubas. Tokiais patiekalais net kiaulių nešersi. Dabar dar teises demonstruoja, vaidina kažin ką. Jau net nežinau, dėl ko mano sūnui taip nepasisekė.
Dar kai pamačiau ją, viskas buvo akivaizdu, pasakiau jam, kad net nebandytų su ja susitikinėti! O dabar prilipo kaip tikras vonios lapas. Štai tau ir meilė akis užtemdė. Jis juk iš pradžių kaip į ją žiūrėjo, prisimeni! Pasiruošęs buvo net su manimi susipykti, tik kad būtų kartu su ja, o dabar nežino, kaip atsikratyti.
O juk aš jam sakiau, kad nuo tokio žmogaus paskui bus nelengva atsiplėšti. Ji juk augo be motiniškos meilės, visai nebuvo švelni, bet išmoko vedžioti žmones už nosies ir naudotis jais savo tikslams. Net dabar mano vargšui sūneliui neaišku, kaip teisingai pasielgti, kad ją atbaidytų.
Gerklę užveržė stiprus mazgas. Tai apie ją taip blogai kalbėjo uošvė? Ji – bloga šeimininkė? Nepajėgė patenkinti vyro poreikių, ir jis jau nebėra patenkintas, kad ją vedė? Kodėl tada nepasakyti tiesiai į akis?
Kam kalbėti už nugaros? Jei kas nors nepatinka, ar ne paprasčiau tai ištaisyti? Tatjana juk nelaikė vyro pririšto. Ji visai nesuprato, kas ne taip. Jei jis pavargo ir suprato, kad šeimyninis gyvenimas ne jam, tai kodėl tylėjo?
— Žodžiu, nežinau, ką man daryti šioje situacijoje. Jau taip save slegi, kad nebėra jėgų. Apie jos ištikimybę net nekalbu. Ragus jam uždeda, o paskui iki mirties meilę prisiekia. Na, ar tu supranti, Nataša? Kaip tik liežuvis apsiverčia taip kalbėti?
Ragai?.. Tatjanai visiškai pasidarė bloga. Ji niekada net nežiūrėjo į kitus vyrus. Kai tik pradėjo susitikinėti su Borisu, iškart nusprendė visą save skirti jam. Kam jai to reikėtų? Jai vos užteko laiko vyrui, tad apie kokius kitus vyrus galėjo būti kalba? Nuo įžeidimo akyse ėmė degti ašaros.
Ji nenorėjo, kad uošvė sužinotų, jog Tania klausėsi jų pokalbio. Moteris nusprendė tyliai išeiti iš jos buto ir nieko neparodyti, o ten jau nuspręs, kaip elgtis. Jei vyrui iš tiesų taip nemalonu su ja gyventi, geriau išsiskirti dabar.
— Jau pagalvojau pasiūlyti jai pinigų, kad paliktų jį ramybėje ir išnyktų iš mano sūnaus gyvenimo. Gana jau jį nuodyti ir neleist nė žingsnio ramiai žengti. Juk jis irgi žmogus, nervai ne geležiniai. Jei nesusitvardys, bijau net pagalvoti, kuo viskas baigsis. Matyt, taip ir padarysiu: nuvažiuosiu ir pasiūlysiu jai pinigų. Pažiūrėsime, ką ji atsakys.
Jie su vyru nesipykdavo, Tatjana niekada nesikišo ir nebardavo jo. Kuo jau ji taip neįtiko, kad dabar uošvė skundžiasi apie ją savo draugei, buvo visai neaišku. Reikėjo atvirai pasikalbėti su Borisu ir paklausti, kas jam nepatinka. Jei jis tikrai nori išsiskirti, tebūnie taip.
Kol kas jie buvo šiek tiek sumokėję už hipoteką, vaikų neturėjo. Galėjo viską išspręsti taikiai. Vis dėlto kaip ką nors spręsti, kai širdis plyšta iš skausmo, o nuo įžeidimo norisi garsiai verkti? Tatjana mylėjo savo vyrą. Jai skaudėjo, kad šis jausmas nebuvo abipusis, o uošvė…
…Tania juk laikė šią moterį motina. Ji pasitikėjo ja, džiaugėsi, kad uošvė priėmė ir visur palaikė. Moteris net nepagalvojo, kad iš tikrųjų uošvė už jos nugaros kalbės tokius dalykus.
Giliai širdyje ji tikėjosi, kad rado tikrą šeimą, kur ją myli, bet dabar visos tos mintys išsisklaidė. Ar galima kalbėti apie šeimos santykius tokioje situacijoje?
Tyliai išėjusi iš uošvės buto, visai pamiršusi apie daiktus, kuriuos planavo pasiimti, Tatjana išvyko namo. Tačiau dabar ji suabejojo – ar gali vadinti šį butą namais? Jei vyras skundžiasi motinai dėl jos, vadinasi, jis jau svarsto, kaip atsikratyti žmonos. Tatjanai tereikėjo tiesiog pasiruošti neišvengiamam.
Kai Borisas grįžo iš darbo, moteris paskubėjo paklausti, kaip jam sekėsi diena, ar viskas gerai, bet vyras tik numojo ranka, pasiskundė nuovargiu ir pasakė, kad nori miego.
— Vadinasi, štai kaip? Nusprendei atsiriboti nuo manęs? – sušnibždėjo Tatjana…
Geriau jau vyras būtų pasakęs jai tiesiai, nei žaidęs tylos žaidimą. Ryte moteris paruošė pusryčius. Ji nusprendė pasikalbėti su mylimuoju, tiesiai paklausti – kas būtent jam nepatinka jų santykiuose.
— Ką tu čia kalbi? Kada aš tau sakiau, kad man kas nors nepatinka? Viskas gerai. Man viskas patinka. Liaukis jau pati nesąmones prisigalvoti ir suversti kaltę ant nekalto. Aš niekada anksčiau už tavęs tokio elgesio nepastebėjau. Tu mane dabar nemaloniai nustebinai, — suirzęs tarė Borisas, pašokdamas nuo stalo.
Vakare vyras atnešė gėlių ir atsiprašė žmonos. Jis pasakė, kad jeigu savo elgesiu privertė ją manyti, jog kažkas jį netenkina, norėtų išpirkti savo kaltę. Tatjana paprašė vyro būti su ja atviram, spręsti visas problemas, kurios kyla tarp jų, šeimoje, o ne įtraukti į tai uošvę.
— Negi mama jau spėjo tau ką nors prikalbėti? Atrodo, juk nesiskundžiau tavimi. Keista. Paklausiu jos, ką ji ten prisigalvojo.
— Nereikia, — pertraukė vyrą Tatjana. – Tiesiog būk su manimi atviras. Jei pavargsi nuo santykių, taip ir pasakyk. Nereikėtų laikyti savyje ir kaupti. Apie visus nepasitenkinimus reikia kalbėti atvirai, kad santuoka nevirstų kankinančiu išbandymu.
Borisas pažadėjo, kad su žmona bus atviras, tačiau Tatjanai vis tiek buvo neramu, nes jis elgėsi keistai: kartais su kažkuo kalbėdavo telefonu, o paskui atrodydavo susierzinęs. Be to, iš galvos niekaip neišėjo tas Valentinos Nikolajevnos pokalbis su drauge. Ji tikrai skundėsi savo marčia. Iš konteksto žodžių neišmesi. Ir juk nesiskundė be pagrindo. Tatjana nerado sau vietos, nes jai nebuvo nieko blogiau už nežinią. Kai nežinai, kaip situacija pasisuks rytoj, net kvėpuoti tampa sunkiau. Vyras vis kartojo savo – sakė, kad myli žmoną ir jam viskas visiškai tinka, bet jo nervinga būsena niekaip nepaleido. Tatjana vis mąstė, su kuo tai susiję. Jei vyrą viskas tenkino, gal uošvė darė jam spaudimą ir vertė nusisukti nuo žmonos?
Kai Valentina Nikolajevna atvyko į svečius, Tatjana jau nebegalėjo susitvardyti ir tylėti. Pažvelgusi uošvei į akis, moteris tiesiai paklausė to, kas ją neramino pastarąsias kelias dienas:
— Jūs man atvežėte pinigų, kad palikčiau jūsų sūnų ramybėje?
— Pinigų? Kokius dar pinigus? Ir kas čia per kalbos? Kodėl turėčiau tau duoti pinigų, kad paliktum mano sūnų ramybėje?
Valentina Nikolajevna labai nustebo, lyg ne ji būtų kalbėjusi visus tuos žodžius telefonu, tačiau Tatjana pavargo tylėti. Ji suprato, kad jei dar kurį laiką laikys viską savyje, bus tik blogiau.
— Štai ir aš norėjau jums užduoti tą patį klausimą. Nebėra jėgų tylėti, nes suprantu, kad kuo ilgiau viską slepiu, tuo blogiau darosi. Aš girdėjau jūsų telefoninį pokalbį. Tada atėjau pasiimti kai kurių daiktų, galvojau, kad jūs darbe ir visai nesitikėjau išgirsti to, ką išgirdau. Jūs kalbėjote, kaip blogai jūsų sūnui su tokia moterimi kaip aš, norėjote pasiūlyti pinigų, kad atsikratytumėte manęs. Todėl ir nusprendžiau pasitikslinti – būtent dėl to jūs dabar atėjote?
Valentina Nikolajevna palingavo galva ir nusišypsojo. Ji paėmė Tatjaną už rankų, prisėsdama šalia ant sofos.
— Ne apie tave aš visai kalbėjau. Kaip galėčiau? Aš tave myliu kaip tikrą dukrą. Juk tu puikiai žinai, kaip aš tave vertinu. Ir Borisas myli tave visa širdimi. Kalba ėjo apie kitą moterį. Jos vardas Marina. Vyras juk pasakojo tau, kad iki susitikimo su tavimi ruošėsi vesti, bet sužinojo, jog jo išrinktoji turi kitų vyrų, ir su ja išsiskyrė. Taip nutiko, kad dabar ji sugrįžo į miestą.
Tikriausiai ieško naujos aukos, o laikinai nusprendė vėl drumsti mano sūnui gyvenimą. Ji grasina, kad ras būdą susitikti su tavimi ir prikalbės tau visokių niekų, neleidžia jam ramiai gyventi, beveik kasdien pasirodo prie Boriso darbo, nors jis nekreipia į ją dėmesio. Prisikabino taip, kad neatsikratysi. Borisas pergyvena. Jis nenori, kad tu dėl niekų nerimautum, nenori, kad ši apsėsta moteris apskritai su tavimi susitiktų. Aš norėjau pasiūlyti jai pinigų, bet sūnus uždraudė. Jis sakė, kad kreipsis į policiją, jei ji jo nepaleis.
Tatjana su palengvėjimu atsiduso. Ji buvo tiek visko prigalvojusi, jau ruošėsi net skirtis su vyru, galvojo, kaip gyvens be jo, o pasirodė, kad viskas visiškai ne taip, kaip ji buvo prisifantazavusi.
Išsiaiškinusi viską su uošve ir atsiprašiusi, kad iš nuotrupų padarė klaidingas išvadas ir blogai pagalvojo apie Valentiną Nikolajevną, Tatjana pažadėjo, kad ateityje viskas bus kitaip. Jei tik kils kokių nors nutylėjimų, ji kalbės tiesiai, o ne laikys juos savyje.
Tatjana pasikalbėjo su vyru ir pasakė, kad viską sužinojo apie jo buvusios pasirodymą. Ji paskubėjo nuraminti vyrą ir patikinti, kad jokie tos moters žodžiai jos neišgąsdins ir neprivers suabejoti savo vyru. Borisui vis dėlto teko kreiptis į policiją, kad atsikratytų įkyruolės ir jos grasinimų – tos, kurią jis jau seniai buvo palikęs praeityje ir pamiršęs. Marina išvyko į kitą miestą ir daugiau nekėlė problemų, o sutuoktinių santuoka sustiprėjo. Išmokusi pamoką, Tatjana dabar visus klausimus sprendė iš anksto, neleisdama abejonėms apsigyventi savo širdyje.
