— Tavo gražuolė ir be tavęs atšvęs gimtadienį, o tu važiuok ir pasitik Julę! – išgirdo anytos žodžius ir net sustingo…
Tvarkydamasi prieškambaryje, Milana išgirdo anytos balsą ir pažvelgė pro langą. Vyras sėdėjo ant namo laiptelių ir kalbėjosi su mama vaizdo ryšiu. Moteris vėl ėmėsi tvarkyti batus, nusprendusi neklausytis, bet Nina Jevgenjevna kalbėjo pakankamai garsiai – neįmanoma buvo neišgirsti, net jei labai norėtum.
— Aš juk tau jau sakiau, kad atvyksta Julė Smoljakova. Kaip ji pagražėjo! Natalija atsiuntė man jos nuotraukas. Ne mergina, o tikra svajonė. Beje, įsidarbino geroje įmonėje. Ji tokia šaunuolė. Ir vis dar neištekėjusi. Supranti, apie ką kalbu?
— Mama, kokia man skirtumas – graži ji ar ne? Ką tu? Man Milanka pati gražiausia. Jokia Julė neprilygs. Ir kodėl man turėtų rūpėti, ar ji ištekėjusi, ar ne? Tai jos reikalas. Kuo aš čia dėtas?
Milana nenoromis nusišypsojo. Buvo malonu girdėti tokius žodžius iš mylimo vyro. Ji apsidžiaugė, kad sutuoktinis taip švelniai su ja elgiasi. Jie buvo kartu jau trejus metus, iš jų pusantrų – susituokę.
Anyta žentės visiškai nemėgo, bet Milana dėl to nesisielojo – juk ji ištekėjo už Antono, o ne už jo motinos. Su anyta galima bendrauti iš tolo. Taip net geriau – nereikės klausytis jos patarimų, kurių dažniausiai nė neprašei.
— Ne, tik pažiūrėkit į jį! Jam jokio skirtumo! Prisimenu, kadaise tu buvai įsimylėjęs ją, bet Julė atsisakė su tavimi susitikinėti. Tada ji galvojo tik apie mokslus ir karjerą, bet dabar daug kas pasikeitė, be to, ir tu tapai gražuoliu.
— Tai buvo pernelyg seniai, kad dabar prisiminčiau. Atsisakė – ir gerai. Reiškia, mums nebuvo lemta kurti santykius, – atsakė Antonas.
— Lemta ar ne – ne tau spręsti. Mūsų likimai danguje užrašyti. Gal dabar susitiksit, ir širdyje vėl kažkas suvirpės? Aš, žinoma, neprimygtinauju. Gal taip ir nebus, bet tu nedrįsk atsisakyti! Galiausiai, mes skolingi jų šeimai!
Milanai pasidarė nemalonu, kad anyta taip įkyriai brukte bruka sūnui kitą moterį, nors jo žmona šalia. Kam ji taip elgiasi? Juk žinojo, kad jie myli vienas kitą. Nejau tikėjosi, kad sūnų suvilios merginos iš praeities grožis ir jis išsiskirs? Sunkiai atsidususi, moteris surinko likusias šiukšles ir ketino išeiti, bet akimirką stabtelėjo.
— Tavo gražuolė ir be tavęs atšvęs gimtadienį, o tu važiuok ir pasitik Julę. Ne kasdien ji atskrenda į gimtąjį miestą. Atsiveši ją pas mane, o aš priimsiu kaip dera. Galiausiai, tavo Milanai liūdėti nereikės – jos tėvai organizuoja pokylį. Julės nėra kam pasitikti, todėl tu privalai tuo pasirūpinti ir viską suorganizuoti.
Širdis smarkiai suplakė. Kaip galima versti sūnų taip elgtis? Anyta norėjo, kad jis sutiktų kitą moterį užuot buvęs žmonos gimtadienyje. Kur tai matyta? Kodėl būtent taip?
Klausytis pokalbio toliau ji nebenorėjo. Dar ko – tik save kankinti ir paskui nervintis. Geriau tiesiog nekreipti dėmesio. Milana buvo tikra, kad vyras taip nepasielgs. Tikriausiai jis sugebės motinai atsakyti taip, kad jos neįžeistų, bet ir vietą parodytų.
Praėjo kelios dienos. Apie pokalbį su mama Antonas net neužsiminė, tačiau prieš žmonos gimtadienį pareiškė, kad negalės dalyvauti šventėje, nes atsirado kažkokių reikalų.
Kokių būtent – nepasakė, švelniai apeidamas aštrius kampus, bet Milana buvo visiškai tikra. Jai buvo skaudu iki ašarų. Kodėl jis taip padarė? Kam sutiko? Nejau ta mergina jam brangesnė už žmoną?
Visai nesinorėjo švęsti gimtadienio, bet tėvai stengėsi, ruošė šventę, gamino. Milana negalėjo jų įžeisti ir atsisakyti atvykti.
Ji nuliūdo ir būtų norėjusi tiesiai pasakyti vyrui, kad žino, kuo jis ketina užsiimti ir kokie tie „svarbūs“ reikalai, bet nusprendė nesipykti, kad dar labiau nesugadintų nuotaikos. Antonas juk suaugęs žmogus. Jei jis taip elgiasi, tam tikriausiai yra priežastis. Greičiausiai.
— Kodėl tavo vyras neatvyko? – paklausė mama, kai Milana atėjo viena.
— Jis darbe. Užtruks šiandien, todėl negalėjo, – pamelavo moteris, nors apsimesti buvo labai sunku.
Ji norėjo papasakoti tiesą ir paprašyti patarimo, bet juk pati nežinojo visos esmės. Tikriausiai jai reikėjo iškart pasikalbėti su vyru ir paklausti, kodėl jis priėmė būtent tokį sprendimą. Anyta taip pat atsisakė atvykti, pasveikino marčią telefonu ir pasakė, kad prastai jaučiasi, todėl negalės asmeniškai dalyvauti šventėje.
— Aš paruošiau tau dovaną, atiduosiu, kai tik susitiksime, — pasakė Nina Jevgenjevna klastingu balsu.
Ar tik ne šį Julės atvykimą ji laikė dovana?
Milana žinojo, kad kažkada Julės šeima labai padėjo jos anytai. Likusi be vyro paramos, moteris vos sudurdavo galą su galu, o draugė padėjo jai išsilaikyti sunkioje situacijoje.
Buvo dar vienas atvejis, apie kurį kažkada pasakojo Antonas. Kai jam buvo dvylika, jis su berniukais nuėjo maudytis prie upės, bet koją sutraukė mėšlungis, ir jis pradėjo skęsti.
Būtent Julės tėvas tada išgelbėjo jam gyvybę. Antonas sakė, kad yra dėkingas tam vyrui ir jaučiasi jam skolingas. Gal reikėjo tada anksčiau laikytis savo? Vesti Julę, o ne Milaną?
Gerklę spaudė kartėlis, o nuoskauda temdė sąmonę. Ką dabar jaučia vyras tai merginai?
Atrodė, ji buvo jo pirmoji meilė, o ir anyta sakė, kad Julė dar labiau pražydo. Kaip praeis jų susitikimas? Ar Antonas nenorės išsiskirti ir pradėti rūpintis mergina iš praeities?
Gražiai jis kalbėjo, kai atsakė motinai, bet taip ir nesugebėjo atsisakyti važiuoti pasitikti Julės. Nejau dėl buvusių jausmų jai?
— Tu kažkokia labai išsiblaškiusi. Jei kas nutiko, taip ir pasakyk, netylėk. Mes juk su tėvu nerimaujam, matom, kad kažkas ne taip.
Antonui neatvažiavus, ar jūs susipykot? Jei jis išdrįso sugadinti mūsų jubiliatės nuotaiką, taip lengvai jam to neatleisiu! – griežtai pasakė motina.
Sunku viską laikyti savyje, bet dar seniai Milana suprato vieną paprastą tiesą – su vyru jie gali išspręsti problemas, susitaikyti, o štai tėvų nuoskauda niekur nedingsta.
Neverta į tai dar įtraukti jų, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Jei viskas klostysis ne taip, kaip norėtųsi, tada ir pasakys tiesą.
— Aš tiesiog labai pavargau, o jis tikrai turi neatidėliotinų reikalų. Aš nemeluoju. Mes nesipykome. Jis ryte man padovanojo puokštę ir štai šį apyrankę.
Milana parodė motinai auksinę apyrankę, bet džiaugsmo dėl gautos dovanos ji visai nejautė. Nes vyras buvo ne šalia jos, o skubėjo į oro uostą pasitikti kitos merginos. Pagalvojusi, kad šiandien nenori grįžti namo, Milana nusprendė nakvoti pas tėvus.
Ji ilgai nenorėjo skambinti vyrui ir apie tai kalbėti. Bijojosi išgirsti jo džiaugsmingą, laukto susitikimo sužadintą balsą. Tačiau tiesiog neparvykti namo ji negalėjo. Tai būtų neteisinga, ne žmogiška…
— Kaip tai tu liksi pas tėvus? Aš planavau užsukti tavęs pasiimti. Blogai jautiesi? – sunerimo Antonas.
Akimirkai Milanai pasidarė gera, kad jis rūpinasi ja ir nori, kad žmona grįžtų, bet tas jausmas greitai išnyko. Ar reikėjo taip džiaugtis? Gal vyras tiesiog jautė kaltę ir norėjo ją kažkaip išpirkti?
— Ne. Jaučiuosi normaliai, tiesiog pagalvojau…
— Nereikia taip manęs gąsdinti, ir šiaip galvoti be reikalo taip pat neverta. Atvažiuosiu tavęs pasiimti jau po pusvalandžio. Ruoškis. Tikiuosi, tėvai neįsižeis, kad pavogsiu tave iš šventės šiek tiek anksčiau? Labai pasiilgau.
Milana nežinojo, ar jai džiaugtis. Ji vis dar buvo įsižeidusi ant vyro. Nevažiavo kartu su ja į šventę, privertė ją kankintis, sutiko Julę, o paskui nusprendė atskubėti?
Antonas atvyko, kaip žadėjo. Pasveikinęs žmonos tėvus, jis atsiprašė, kad nepavyko anksčiau ištrūkti, ir paprašė nepykti. Jis elgėsi taip, tarsi jokios kitos moters nė nebūtų, ir tikrai būtų buvęs užsiėmęs kažkokiais svarbiais darbo reikalais. Jis šypsojosi, glaudė prie savęs žmoną, o Milana jautėsi sutrikusi.
— Kur mes važiuojame? – paklausė moteris, pastebėjusi, kad vyras pasuko ne į tą kelią, kuriuo reikėtų važiuoti namo.
— Tai staigmena. Noriu tave su kažkuo supažindinti.
Milana užvirė iš pasipiktinimo. Kaip jis drįsta vežti ją susitikti su ta mergina? Dar ir tokią dieną!.. Ir tegu, kad diena jau beveik baigėsi.
— Aš nesiruošiu su ja susipažinti, – išspaudė Milana, vos suvaldydama ją užplūdusį įniršį.
— Su ja? Nežinau, ką tu pagalvojai, bet esu tikras, kad tau patiks tai, ką paruošiau. Tiesiog truputį palauk, pati viską suprasi.
— Aš viską girdėjau! – išsprūdo Milanai ir ji akimirksniu sukando liežuvį.
— Ką girdėjai? Apie ką tu?
— Apie tavo pokalbį su mama. Žinau, kad negalėjai kartu su manimi atvykti į šventę, nes važiavai į oro uostą pasitikti savo pirmosios meilės. Reikėjo man iškart pasakyti, kad išvengtume šito apsimetinėjimo.
— Pirmosios meilės? Taip, šiandien tikrai važiavau į oro uostą, bet ne tam, kad ją sutikčiau. Iš karto pasakiau mamai, kad ieškotų kito žmogaus arba važiuotų pati. Kam man to reikia? Žinoma, mes skolingi jų šeimai, bet nuo oro uosto iki viešbučio kiekvienas gali nuvažiuoti pats.
Milana tyliai kramtė lūpas. Ji nežinojo, ar gali tikėti vyro žodžiais. Ką dar jis galėjo ten sutikti?
— Tas žmogus atskrido kelioms dienoms. Man pavyko jį pasitikti oro uoste ir susitarti dėl susitikimo su tavimi. Tai staigmena, todėl tiesiog luktelk. Prisiekiau tau, kad net nesiruošiau sutikti Julės.
Visą dieną užsiėmiau dovanos paruošimu, ir man šiek tiek apmaudu, kad tu man nepasitiki.
Milana sunkiai atsiduso ir nusuko žvilgsnį į šalį. Ji tiek visko buvo prigalvojusi, kad vis dar negalėjo patikėti vyro žodžiais. Tačiau, kai jie privažiavo prie prieplaukos, visi klausimai savaime išnyko.
Vasaros terasoje mažame restoranėlyje, kur jie kažkada susipažino, viskas buvo papuošta gėlėmis, o ant stalo laukė šventinė vakarienė. Scenoje sėdėjo kompozitorius, kurio kūrybą Milana taip mėgo. Jis grojo fortepijonu, o muzika, gimstanti iš švelnių jo pirštų judesių, glostė klausą.
Į akis prisirito ašaros, kai kompozitorius prisijungė prie jų prie stalo, kad susipažintų su Milana. Jis pasirašė jai autografą ir padovanojo diską su savo nauju albumu. Ilgiau pasilikti jis negalėjo, bet šis susitikimas paliko neišdildomą įspūdį.
— Žinojau, kad norėjai gauti jo autografą ir susitikti asmeniškai, o kai man pasakė, kad jis atskrenda į mūsų miestą, puoliau ieškoti galimybės su juo susitikti ir paprašyti šitos dovanos. Pasiekė sėkmė, kad jis pasirodė esąs geras žmogus ir sutiko, kitaip visos mano pastangos būtų buvusios veltui.
Milana nesusilaikė – ašaros nuriedėjo jos skruostais. Ji paprašė vyro atleidimo, kad prisikūrė minčių ir blogai apie jį galvojo. Net spėjo įsivaizduoti, kad jie išsiskirs.
— Kvailiukė! Kad ir kokia antgamtiška gražuolė pasirodytų šalia manęs, net jei visas pasaulis dėl jos išprotėtų, aš net nepažvelgčiau jos pusėn. Myliu būtent tave. Už tai, kokia esi, ne tik už grožį ar gerumą.
Tu – mano žmona. Argi galiu galvoti apie kitas moteris? Daugiau net nedrįsk savęs graužti ir tylėti. Jei kažkas neramina – pasakyk iškart. Tokius klausimus reikia spręsti tuoj pat, o ne kaupti nuoskaudą. O jei aš tikrai būčiau turėjęs reikalų? Tu jau rytoj būtum padavusi skyrybų prašymą, nepasiaiškinusi?
Milana nubraukė ašaras ir nusišypsojo. Ji pažadėjo daugiau neskubėti daryti išvadų ir būtinai viską aptarti su vyru.
Kai kitą dieną anyta paskambino Antonui ir paprašė atvykti, jis jau žinojo, kad ši vėl nori surengti jo susitikimą su Jule, ir paprašė motinos daugiau nesikišti į jo asmeninį gyvenimą.
Antonas tiesiai pasakė Ninai Jevgenjevnai, kad nustos bendrauti su ja, jei ši nesiliaus mėginusi išskirti jį su žmona, nes tai jo sąmoningas pasirinkimas, ir jis neleis niekam skaudinti Milanos ar bandyti pastumti ją į antrą planą.
