„Kaip anyta nusprendė, kad jei žmona turi paveldėjimą ir pinigų, ji privalo nupirkti butą vyro seseriai, o sulaukė uždarytų durų prieš nosį“
Ksenija nervingai tampė servetėlės kraštą, sėdėdama prie stalo erdvioje anytos virtuvėje. Sekmadienio pietūs ėjo į pabaigą, ir jos liko dviese. Jegoras išėjo į garažą pas tėvą – aiškintis dėl automobilio.
— Ksiuša, brangioji, – ištarė Galina Pavlovna, įsipildama arbatos. – Kaip sekasi darbe? Ar esi patenkinta alga?
— Viskas gerai, – atsargiai atsakė Ksenija. – Nesiskundžiu.
Anytos akys sužibo smalsumu, ji pasilenkė arčiau. Raukšlės aplink lūpas pagilėjo, suformuodamos pažįstamą klastingą šypseną.
— O kiek tiksliai uždirbi? Jei ne paslaptis, žinoma.
Ksenija sustingo su puodeliu rankose. Klausimo tiesmukiškumas ją užklupo netikėtai: paprastai Galina Pavlovna veikdavo subtiliau, aplink keliais.
— Apie šimtą dvidešimt tūkstančių, – lėtai ištarė ji.
— Oho! – anyta suplojo rankomis. – Šaunuolė! Puikus atlyginimas tokio amžiaus mergaitei.
Ksenija padėjo puodelį ant stalo aštriau, nei ketino. Porceliano skambesys nuaidėjo virtuvėje.
— Man jau dvidešimt aštuoneri, Galina Pavlovna.
— Žinoma, saulute, – numojo ranka anyta. – Su tokia alga gali net paskolą butui išlaikyti.
Ksenijos skrandis susitraukė. Neramus nuojautos šešėlis ėmė graužti vidų, bet ji stengėsi vyti šalin nemalonias mintis.
— Aš jokios paskolos neturiu, – trumpai atsakė.
— Kaip tai? – Galina Pavlovna palinko į priekį, parėmusi smakrą ranka. – O iš kur tada butas?
— Paveldėjau, – Ksenija nejaukiai pasimuistė ant kėdės. – Iš palikimo.
Virtuvėje oras sustingęs tapo tarsi tirštas. Anyta kelis kartus sumirksėjo, lyg nebūtų supratusi.
— Iš palikimo? – lėtai perklausė. – Iš ko?
— Iš močiutės, – patvirtino Ksenija ir tuoj pat gailėjosi savo žodžių.
— Bet kaip gi… – anytos balsas pritilo. – Juk Jegoras sakė, kad tai jūsų butas… bendras…
Ksenija pakilo ir priėjo prie lango. Kieme matėsi vyro siluetas, palinkęs prie automobilio kapoto. Rankos drebėjo, bet ji jas stipriai suspaudė į kumščius.
— Aš jo nepirkau, – pasakė, neatsisukdama. – Gavau dar iki vestuvių.
— Bet Jegoras juk…
— Jegoras čia ne prie ko, – staigiai atsigręžė Ksenija. – Tai mano butas. Mano paveldėtas turtas. Jokios paskolos. Bet dabar tai ir Jegoro namai.
Anytos veidas pabalo. Pirštai nervingai barbeno į stalviršį.
— Vadinasi, jūs gyvenate tavo bute? – tyliai paklausė.
— Taip, – trumpai atsakė Ksenija.
— O Jegoras žino?
— Apie ką tiksliai?
— Kad butą paveldėjai. Kad už jį nė kapeikos nemokėjai?
Ksenija grįžo prie stalo ir atsisėdo priešais anytą. Širdis daužėsi, bet balsas skambėjo ramiai.
— Žinoma, žino. Mes juk šeima.
— Supratau, – ištarė Galina Pavlovna. – Ir seniai jis tau priklauso?
— Jau penkerius metus. Dar prieš mums susipažįstant pradėjau ten gyventi.
— Vadinasi, tu iš viso nemoki už būstą? – anytos balse suskambo keistas tonas.
— Tik už komunalinius, – patvirtino Ksenija.
Nutilo. Galina Pavlovna lėtai baigė arbatą, nenukreipdama akių nuo marčios. Ksenija stengėsi nerodyti nerimo, bet mintys sukosi viena po kitos. Kam anytai prireikė šių duomenų? Kodėl tiek klausimų būtent dabar?
Sugirgždėjo durys. Į virtuvę įėjo Jegoras, šluostydamas rankas rankšluosčiu.
— Na, kaip mano merginos? – nusišypsojo jis. – Apie ką šnekėjotės?
Ksenija susitiko žvilgsniu su anyta. Galinos Pavlovnos akyse sužibo kažkas nemalonaus.
— Ai, šiaip, – ištarė anyta. – Apie darbą kalbėjom, apie atlyginimus.
Jegoras linktelėjo ir nuėjo prie šaldytuvo. Ksenija jį palydėjo žvilgsniu, bandydama nuslopinti kylantį nerimą. Pokalbis su Galina Pavlovna paliko nemalonų prieskonį.
Praėjo du mėnesiai. Ksenija pirmą kartą per daugelį metų mėgavosi laisve.
Ji visiškai grąžino kreditą, kurį buvo paėmusi buitinės technikos atnaujinimui bute. Sąskaitoje liko gerokai daugiau pinigų. Atsirado finansinio stabilumo jausmas.
— Ksiuša, – vieną vakarą, vartydamas telefone naujienas, tarė Jegoras. – Neblogai būtų nusipirkti automobilį.
Ksenija pakėlė akis nuo knygos. Vyras sėdėjo fotelyje, ištiesęs kojas, atrodė patenkintas gyvenimu.
— Automobilį? – atsargiai perklausė.
— Na taip, – Jegoras pakėlė akis. – Šeimai nepakenktų. Patogiau važinėti į darbą, į užmiestį.
Ksenija padėjo knygą ir susimąstė. Mintis buvo logiška. Viešasis transportas atimdavo daug laiko, ypač žiemą.
— Jei sudėtume abi mūsų algas, – lėtai linktelėjo, – greitai galėtume sutaupyti.
— Štai ir aš apie tai, – nudžiugo Jegoras. – Greitai surinksime sumą padoriam automobiliui.
Ksenija nusišypsojo. Planai ateičiai visada įkvėpdavo, ypač kai jie siejosi su šeima. Mintis apie nuosavą automobilį šildė sielą.
Po savaitės pietums atvažiavo Galina Pavlovna. Iš pradžių viskas klostėsi įprastai. Anyta gyrė naują Ksenijos patiekalą, domėjosi Jegoro darbu.
— Beje, – netikėtai ištarė, padėdama šakutę. – Lena vėl persikraustė.
Ksenija pakėlė antakius. Lena, jaunesnioji Jegoro sesuo, nuolat keisdavo nuomojamus butus. Dvidešimt ketverių metų mergina taip ir nerado pastovios vietos gyventi.
— Vėl? – nustebo Jegoras. – Kas šį kartą nutiko?
— Nuomojami butai nepatikimi, – atsiduso Galina Pavlovna. – Šeimininkai nuolat keičia sąlygas: tai nuoma pabrangsta, tai remontas reikalingas.
Ksenija linktelėjo su užuojauta. Nuomos problemos daugeliui jaunų žmonių gerai pažįstamos. Nestabilumas, susijęs su laikinu būstu, iš tiesų vargina.
— Vargšė Lenutė, — palingavo galvą Jegoras. — Reikia jai padėti susirasti ką nors pastovesnio.
— Žinoma, sūnau, — pritarė motina. — Tik dabar rasti gerą butą nėra paprasta.
Pokalbis pamažu nukrypo į kitas temas. Ksenija beveik pamiršo apie bėdas, su kuriomis susiduria brolienė.
Po trijų dienų anyta vėl pasirodė. Jegoro namuose nebuvo — jis užtruko darbe. Galina Pavlovna peržengė slenkstį ir nuo pat durų įspraudė Ksenijai į rankas storą dokumentų pluoštą.
— Kas čia? — sutrikusi paklausė Ksenija, vartydama popierius.
Akys slydo eilutėmis su vieno kambario butų pardavimo skelbimais. Kainos, adresai, aprašymai — viskas susimaišė galvoje.
— Čia dėl Lenos, — paaiškino Galina Pavlovna, nusivilkdama paltą. — Visą dieną rinkau informaciją.
Ksenija nuėjo į svetainę, vis dar laikydama dokumentus. Anyta sekė iš paskos, akyse degė ryžtas.
— Galina Pavlovna, aš nesuprantu, — lėtai tarė Ksenija. — Kam jūs man tai atnešėte?
— Kaip kam? — nustebo anyta. — Tu juk jau turi butą! Dabar padėk mano dukrai su paskola!
Oro kambaryje tapo tiršta. Ksenija sustingo, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo. Dokumentai iškrito iš rankų ir pabiro ant grindų.
— Kodėl turėčiau padėti Lenai su paskola? — lėtai ištarė Ksenija, žiūrėdama į išsibarčiusius lapus.
Galina Pavlovna išsitiesė visu ūgiu. Veidas įgavo valdantį išraišką, kurią Ksenija matė retai, bet visuomet bijojo.
— Kaip tai kodėl? — pasipiktino anyta. — Tu privalai padėti mano dukrai!
Ksenija pasilenkė ir ėmė rinkti popierius. Rankos drebėjo iš pasipiktinimo. Galinos Pavlovnos įžūlumas peržengė visas ribas.
— Kodėl privalau? — paklausė, nepakeldama akių. — Ji juk jūsų dukra, o ne mano.
— Todėl, kad tu jau turi būstą! Tu jį gavai veltui! — anytos balsas darėsi vis aštresnis. — O Lenutė kankinasi nuomojamuose kampuose!
Ksenija atsistojo, laikydama rankose surinktus lapus. Širdis daužėsi iš pykčio. Galinos Pavlovnos logika stebino savo absurdiškumu.
— Aš niekam nieko neskolinga, — tvirtai pasakė Ksenija.
— Kaip tai neskolinga? — suplojo rankomis anyta. — Mes juk šeima! Šeima turi padėti vieni kitiems!
— Tada padėkite dukrai pačios, — nukirto Ksenija. — Paimkite paskolą savo vardu.
Galinos Pavlovnos veidas paraudo. Akys sužibo pykčiu.
Anytos šūktelėjo:
— Mes neturime tokių pinigų! O tu turi! Tu juk tiek uždirbi!
Ksenija atsakė staigiai, šaltai:
— Mano pinigai — mano reikalas. Ir aš neketinu jų leisti svetimiems užgaidoms.
Galina Pavlovna sušuko:
— Svetimi užgaidos? Kaip tu drįsti! Lena — tavo vyro sesuo!
Ksenija priėjo prie durų ir plačiai jas atvėrė. Ji daugiau neketino taikstytis su šiomis išpuolėmis.
— Išeikite, — ramiai pasakė. — Tuoj pat.
— Ką? — sutriko anyta. — Tu mane varai lauk?
— Būtent, — linktelėjo Ksenija. — Ir daugiau neateikite su tokiais pasiūlymais.
Galina Pavlovna pagriebė paltą ir nužingsniavo prie išėjimo. Prie slenksčio atsisuko su grėsmingu žvilgsniu.
— Aš viską papasakosiu Jegorui! — sušnypštė pro dantis. — Pažiūrėsim, ką jis pasakys apie tavo elgesį!
— Pasakokite, — abejingai atsakė Ksenija ir uždarė duris.
Vakare grįžo Jegoras. Veidas buvo niūrus, judesiai aštrūs. Ksenija pasiruošė pokalbiui, bet nesitikėjo vyro matyti tokios būsenos.
Jis nusivilko striukę ir pavargęs tarė:
— Motina jau viską papasakojo. Telefonu man surengė priekaištų laviną.
Ksenija sustingo. Nejaugi Jegoras taip pat mano, kad žmona turi padėti jo seseriai?
— Ir ką tu manai? — atsargiai paklausė.
— Manau, kad motina visiškai įžūli, — ryžtingai atsakė Jegoras. — Visada labiau rūpinosi Lena nei manimi.
Palengvėjimas užliejo Kseniją. Vyras stojo teisybės pusėn.
— Todėl ir dabar nusprendė, kad gali reikalauti tokio dalyko, — tęsė Jegoras. — Bet aš jai viską pasakiau.
— Ką tiksliai? — susidomėjo Ksenija.
— Kad mūsų šeima — tai mes su tavimi, — tvirtai tarė vyras. — O ne ji su Lena.
Jegoras priėjo ir apkabino žmoną. Jo rankų šiluma ramino geriau nei bet kokie žodžiai.
— Pažadu, kad motina mūsų daugiau nebevargins, — sušnabždėjo į plaukus.
Kitomis dienomis Galina Pavlovna kelis kartus skambino Ksenijai. Reikalavo pinigų, grasino, bandė manipuliuoti. Ksenija užblokavo anytos numerį.
Bet ši nepasidavė. Rašė ilgas žinutes iš skirtingų numerių, bandė prisiskambinti per bendrus pažįstamus. Kiekvienoje žinutėje skambėjo tie patys reikalavimai — padėti vargšei Lenai su būstu. Ksenija trynė visas žinutes, neskaitė iki galo. Svetimos manipuliacijos daugiau neturėjo jos valdžios.
Netrukus sutuoktiniai nusipirko automobilį. Taupė kartu, rinkosi kartu, džiaugėsi pirkiniu kartu. Daugiau niekas nepretendavo nei į jų pinigus, nei į jų laimę.
