– Brangioji, aš grįžau į miestą anksčiau – kaip staigmeną! Jau taksi, būsiu per dešimt minučių.
– Liud, tu supranti… – pradėjo Volodia. – Ne, aš tave myliu, bet jūs su ja taip panašios ir… Aš supainiojau.
Ji spėjo, kad jis gali ją apgaudinėti, bet net negalėjo įsivaizduoti, su kuo. Koks chaosas… Galvoje nesusideda.
– Nesiaiškink, – kažkodėl jai tapo vis vien, kas bus toliau. Ji negalėjo likti bute su dviem žmonėmis, kurie ją išdavė. – Aš ateisiu pasiimti daiktų vėliau, gerai? Man reikia pabūti viena.
– Kas sustingo? Ką darysime? Liudka netrukus atvažiuos, niekam nepasirodys mažai.
– O kaip aš turiu žinoti, ką daryti? Pirmiausia apsirengti!
Jie sumišę žiūrėjo vienas į kitą, stovėdami vidury buto, nežinodami, nuo ko pradėti. Pakloti lovą? Paslėpti romantiško vakaro pėdsakus? Surinkti daiktus, kurių čia neturėtų būti?
Beprasmiška. Dešimt minučių. Per tiek laiko pėdsakų nepavyks užglaistyti. Lieka tik oriai sutikti netikėtai sugrįžusią buto šeimininkę ir ramiai paaiškinti, kas vyksta. Bet pirmiausia vis dėlto apsirengti.
Prieš dvi savaites Liudmila pabučiavo vyrą ir išvyko atostogauti į Krymą aplankyti draugės. Ji laukė šilto jūros vandens, deginančios saulės, vaisių, ilgų vakaro pokalbių su drauge, kurių jai taip trūko nuo persikraustymo.
Ir tik viena tamsino jos gryną džiaugsmą: vyrui paskutinę akimirką paskyrė kažkokią staigią, labai skubią, bet labai pelningą projektą. Ji nesigilino į projekto esmę, bet jis neleido Volodai vykti su Liudmila.
Volodia ją guodė, sakė, kad galbūt spės per savaitę sutvarkyti skubiausius reikalus ir prisijungti prie jų atostogų. Liudmila norėjo tuo tikėti, bet… Kiekvieną kartą, kai skubūs darbai jo nelaikė Maskvoje, jis žadėjo pasivyti juos kuo greičiau, ir kiekvieną kartą ji galiausiai atostogaudavo viena.
Tai nebuvo didelė problema: Liuda – suaugusi, savarankiška moteris, ir niekada nebūdavo nuobodu net vienai. Visada turėdavo ką veikti. Be to, kompanija atostogoms jau buvo.
Tiesiog norėjosi dažniau būti su vyru. Bet ką padarysi, darbas. Galiausiai jie patys nusprendė, kad reikia nusipirkti didesnį butą, o tik tada susilaukti vaikų. Reikėjo uždirbti butui.
Nina pasitiko Liudą oro uoste su braškėmis ir džiugiu klegesiu. Pasišokusi, apkabinusios viena kitą, jos nuėjo link mašinos.
– Kur vėl tavo Vovka? Antrą kartą atvyksti be jo. Net pamiršau, kaip jis atrodo.
– Kaip visada, darbas.
Nina šyptelėjo:
– Jis visiškai nesirūpina savimi.
Liudmila liūdnai nusišypsojo. Ką čia dar pasakysi?
– Bet niekas netrukdys vakare plepėti. Girdėjai, Ženka vėl skiriasi, trečia žmona, o jam vis ne tas…
– Tikrai…
Pokalbis nepastebimai įtraukė Liudmilą, ir ji laikinai pamiršo, kad vėl teko atostogauti viena.
Saulėlydis prie jūros buvo nuostabus. Saulė nardė tiesiai į bangas ir jas tirpdė, užliejant auksu. Tokiais momentais Liuda gailėjo, kad netapo menininke. Būtų puiku viską nupiešti. Bet nei dažų, nei drobės… Lieka tik padaryti gražių nuotraukų.
Liuda ištraukė telefoną, įjungė kamerą ir pradėjo priderinti vaizdą. Ekrane vaizdas atrodė puikiai. Pirštas palietė baltą ratuką…
Peizažas užgožė vyrišką siluetą, beviltiškai sugadindamas nuotrauką.
– Gražuole, gal leistumėte nufotografuoti jus su saulėlydžiu fone?
Liudmila susierzinusi žiūrėjo į jauną vyrą, jos bendraamžį, gal trejais metais vyresnį. Tikriausiai jis netgi buvo simpatiškas, bet Liudai buvo labai gaila sugadintos nuotraukos. Ji nepatenkinta burbtelėjo: “Ne, ačiū” ir ėjo komponuoti naują kadrą.
– Kam tu taip? – paklausė Nina. – Tau jis tiesiog patinka, ir jis nežino, kaip atkreipti tavo dėmesį.
– Niekas, Ninok, niekas. Aš ištekėjusi.
– Primenu, tavo vyras vėl nevyko su tavimi, dirba, žinai. Ir ką dabar, turi grįžti į Maskvą nepailsėjusi.
– Aš neketinu apgaudinėti vyro! – tvirtai pareiškė Liudmila.
– Oi, kas tau sako apie apgavystę? Galima tiesiog smagiai praleisti laiką, pabendrauti su simpatišku vyru, sulaukti komplimentų ir grįžti į Maskvą pas vyrą, spindinčią nuo tų komplimentų kaip paslaptinga žvaigždė.
– Na, kažkaip nepatogu.
Visą vakarą Liudmila mąstė apie draugės žodžius. Gal tokio bendravimo iš tikrųjų nieko blogo nėra? Pabendrauti, kur nors kartu nueiti – juk tai ne išdavystė. Tiesiog nauja pažintis, malonus bendravimas.
Kitą dieną paplūdimyje jos vėl sutiko tą patį vyrą. Pamatęs jas, jis, regis, netgi apsidžiaugė. Bent jau jo šypsena tapo daug platesnė.
Po kurio laiko jis priėjo prie merginų su trimis stiklinėmis šalto limonado su ledu.
– Ar damos nenorėtų atsigaivinti?
– Norime! – atsakė už abi Nina ir pasitraukė taip, kad naujas pažįstamas galėtų atsisėsti tik tarp jų. – Aš Nina, o tai Liuda iš Maskvos, mano draugė. O jūs?
– O, maskvietė? Aš taip pat. Beveik. Iš Korolovo. Maksas.
Liuda susigėdo. Ji tikėjosi, kad jis pasakys, jog iš kažkur iš Sibiro ar Tolimųjų Rytų, ir net jei pažintis pasisuktų ne į tą pusę, po to jie išsiskirstytų po skirtingas šalies vietas ir tiesiog nepamirštų vienas kito. O dabar – galima sakyti, kaimynai.
Bet Nina jau kalbėjo su juo apie kažką nesvarbaus, reiškia, bendravimas bus.
– Aš programuotojas, dirbu Maskvoje. Į čia atvykau su broliu.
– O kur brolis? – sušuko Nina. – Nes dabar jūs su Liudka kalbatės apie programavimą, o man bus nuobodu.
– Jūs irgi programuotoja? – Maksas nuoširdžiai šyptelėjo. – O brolis ekskursijoje, jis nemėgsta paplūdimio poilsio. Sąžiningai, aš irgi su juo būčiau nuėjęs, bet tikėjausi sutikti jus paplūdimyje.
Nina žaviai nusišypsojo, Liuda vėl susigėdo. Nina skeptiškai pažvelgė į Liudmilą ir nusprendė imtis iniciatyvos.
– O kaip jis vadinasi?
– Andrej.
– O gal vakare pas mus užsuksite? – pasiūlė Nina Maksui. – Turiu savo namą netoli jūros, pavėsinę, kepsninę, kepame šašlykus. Susipažinsime geriau.
Vaikinai tikrai vakare atėjo pas Niną, atsinešė marinuotos mėsos, dešrelių, vaisių. Andrej iš karto sutelkė dėmesį į Niną, o Maksas sukiojosi aplink Liudą.
Tai ją glumino. Atrodė, kad ji jį apgaudinėja, pažada tai, ko duoti neketina. Vienu momentu ji nebeišlaikė:
– Maksimai, noriu būti sąžininga su tavimi: Maskvoje manęs laukia vyras, aš jį myliu ir neketinu apgaudinėti. Tu man įdomus, norėčiau tęsti bendravimą, bet tik draugiškai.
Maksas kurį laiką tylėjo, tada paslaptingai šyptelėjo:
– O tu dar geresnė, nei maniau. Sutinku, tegul bus tik draugiškas bendravimas.
Kitą savaitę prabėgo nepastebimai. Dienomis Nina organizavo visiems ekskursijas po miestą, vakare vaikinai vaišino merginas įvairiais skanumynais. Nina ir Andrej, regis, viskas klostėsi labai rimtai.
Liudai ir Maksui buvo kiek sudėtingiau. Jo akyse kasdien vis labiau degė susižavėjimas, Liuda vis labiau susigėdo. Nors Maksas jai, be abejo, patiko. Ir tai ją gąsdino labiau nei jo atvira simpatija.
Vienu momentu Maksas, jausmų apimtas, bandė ją pabučiuoti. Liuda atsitraukė, spruko už namo. Tada grįžo:
– Atrodė, susitarėme!
– Liuda, atsiprašau, Dieve, suprantu viską, bet negaliu savęs kontroliuoti. Man atrodo, aš tave myliu: tu šviesi, tyra, doros, protinga… Neįmanoma visko išvardyti. Nežinau, ką daryti. Kaip save sulaikyti. Gal net neturėtume daugiau bendrauti. Tiesiog noriu, kad žinotum, jog visada gali kreiptis į mane pagalbos.
Nesulaukęs atsakymo, Maksas išėjo.
Liudmila palydėjo jį žvilgsniu, tada pažvelgė į namą, kur sėdėjo Nina ir Andrej, ir, nežiūrėdama į juos, tarė:
– Man reikia pasivaikščioti!
Visą naktį ji klajojo prie jūros kranto, bandydama sutvarkyti savo jausmus. Pas draugę grįžo tik paryčiais. Nina išsigando:
– Kas su tavimi nutiko? Aš taip nerimavau! Jis tave įžeidė?
– Ne, ne… Jis prisipažino man meilėje.
– Na ką! Tai gi puiku.
– Kuo čia puiku? Aš ištekėjusi. Aš myliu vyrą, neketinu skirtis ar apgaudinėti. Gaunasi, kad aš Maksui susukau galvą, įsimylėjo mane, o duoti nieko negaliu.
– Na gerai, sutinku, tai ne visai puiku. Bet ir baisaus nieko nėra. Juk tu jam nieko nepažadai, priešingai, iš karto nustatei ribas.
– Man nuo to ne lengviau.
– Tik nepersistenk su savimi. Tu buvai sąžininga su visais, o kaip susiklostė, taip ir yra.
– Žinai, manau, rytoj važiuosiu namo. Vis tiek negalėsiu atsipalaiduoti.
– Įsitikinusi?
– Ne, niekuo nesu tikra. Bet nei jo, nei savęs kankinti nenoriu. Taigi – namo, pas vyrą, apkabinti jį ir viską pamiršti.
Ir štai ji išlipo iš lėktuvo Maskvoje, įsėdo į taksi ir važiavo namo. Viduje kunkuliavo tokia audra, kad ji net nesuvokė iš karto, jog neįspėjo vyro apie savo grįžimą. Bet jau artėdama prie namų, ji vis dėlto parašė jam SMS: “Brangioji, aš grįžau į miestą anksčiau – kaip staigmeną! Jau taksi, būsiu per dešimt minučių.” Ir būtent tuo momentu Liudmila staiga nurimo: ji buvo sąžininga su visais, niekam niekuo nebuvo kalta. Greitai ji pamatys vyrą. Viskas gerai.
Taksi sustojo prie namo. Liuda pasiėmė lagaminą ir tiesiog įsiveržė į laiptinę, sugniaužusi lifto mygtuką.
Butas atsidarė beveik anksčiau, nei ji paspaudė durų skambutį, lyg jos laukė. Na, žinoma, laukė. Juk ji įspėjo, nors ir ne labai iš anksto. Stumtelėjusi įėjimo duris, ji sušuko:
– Brangioji, aš namuose!
Pasiidėjo lagaminą kampelyje, nusimovė batus ir tik tada pakėlė akis.
– Mama?! Ką tu čia darai?
Liudmila įsiveržė į kambarį: lova skubotai paklota, ant žurnalinio staliuko likę salotų, užkandžių, užgesusios žvakės. Ji puolė į vonią. Ir čia nieko guodžiančio: stiklinėje ne jos šepetėlis, kurį pasiėmė su savimi, o mamos šepetėlis, ant lentynėlių krūvos kosmetikos 55+, ant kabliuko kabėjo tamsus šilkinis chalatas, ne jos. Mamos.
Liuda sugrįžo atgal. Jos vyras ir mama stovėjo kambario centre. Veidai kaltingi, žvilgsniai nukreipti į grindis. Liudmilos galvoje sukosi mintys, dėliojosi faktai: štai kodėl jis nevyko su ja atostogauti. Ne dėl darbo. Ne, ji kelis kartus pagalvojo, kad galbūt jis praleidžia laiką su kita, bet su jos motina? Koks chaosas… Galvoje nesusideda.
– Liud, tu supranti… – pradėjo Volodia. – Ne, aš tave myliu, bet jūs su ja taip panašios ir… Aš supainiojau.
– Nesiaiškink, – kažkodėl jai tapo vis vien, kas bus toliau. Ji negalėjo likti bute su dviem žmonėmis, kurie ją išdavė. – Aš ateisiu pasiimti daiktų vėliau, gerai? Man reikia pabūti viena.
Palikusi lagaminą koridoriuje, Liudmila išėjo iš buto. Kur eiti – ji nesuprato. Artimiausia draugė buvo Kryme, ir galėjo vėl ten nuskristi, bet kam? Be to, kiek galima suktis į tą pusę ir atgal. Kalbėtis su kažkuo kitu ji nebesinorėjo.
Kaip savaime iškilo paskutinis Maksimo sakytas sakinys: “Aš tik noriu, kad žinotum – visada gali kreiptis į mane pagalbos.”
Ranką pati pasuko link telefono. Skambinti? O ką jai jam pasakyti? Be to, jis, ko gero, vis dar Kryme. Gerai, tebūnie tiesiog žinutė: “Tu sakėi, kad galiu tikėtis tavo pagalbos.”
Atsakymą ji gavo beveik iš karto, tarsi jis laukė jos žinutės: “Taip, žinoma. Viso, ką galiu. Kas nutiko?”
“Grįžau namo ne laiku ir pamačiau tai, kas nebuvo skirta man.”
Atsakymas buvo itin lakoniškas:
“Išdavė?”
“Taip, su mano motina.”
Atsakymo teko laukti apie penkias minutes, bet jis vis dėlto atsakė:
“Aš pasiruošęs, galiu vykti. Kur dabar esi?”
Vyras ir mama laikėsi kelias dienas tylos, o paskui pradėjo skambinti ir rašyti Liudai, įkalbinėdami pasikalbėti. Bet jai jų jau nieko nereikėjo. Maksas tą naktį ją paėmė iš kažkokio kiemo, sekdamas pagal jos painius nurodymus, nuvežė pas save, pamaitino arbata ir paguldė miegoti.
Liudmila vėliau pati sau, ir jam, stebėjosi. Kas čia sudėtingo buvo ją tokiame stovyklyje įkalbėti bet kam, o jis nė žodžio nesakė, pirštu nepajudino. Ir labai jautriai rūpinosi, palaikė jos skyrybų su vyru metu.
Liudai atrodė, kad po to, kas įvyko, ji niekam ir niekada nebegalės pasitikėti, bet Maksas su laiku vis dėlto sugebėjo ją atšilti. Ir kai po pusmečio po šios istorijos jis staiga paklausė:
– Ar ištekėsi už manęs? – ji netikėtai sau sutikusi. Ir tai buvo teisingiausias jos gyvenimo sprendimas.
