– Sumokėsiu tau dešimt tūkstančių, jei sugebėsi tai atidaryti.
– Duosiu tau dešimt tūkstančių, jei sugebėsi tai atidaryti, – kreivai šyptelėjęs tarė jis.
Minia prapliupo juoktis. Telefonai akimirksniu pakilo filmuoti.
Berniukas – vos aštuonerių, apsivilkęs rudą tvido švarką, neįprastai ramus – nieko neatsakė. Jis tik priėjo prie seifo.
Juokas pamažu pritilo. Kamera priartėjo, kai jis mažais pirštais palietė šaltą auksinį metalą… lyg būtų jį pažinojęs.
Jis priglaudė ausį prie spynos ir įsiklausė. Tada šiek tiek pasuko galvą į turtingą vyrą.
– Ar esi tikras?
Per svečius nuvilnijo tylūs šnabždesiai.
Turtingas vyras trumpai nusijuokė.
– Atidaryk.
Berniukas suėmė ratą ir lėtai jį pasuko.
KLIK.
Visa salė sustingo.
Turtingo vyro šypsena akimirksniu dingo. Jis žengė arčiau.
– Kas tave to išmokė?
Berniukas toliau suko ratą. Iš vidaus pasigirdo dar vienas gilus metalinis trakštelėjimas.
Be jokios emocijos jis atsakė:
– Mano tėvas pagamino šį seifą.
Per pokylių salę nuvilnijo nuostabos banga. Tyla prarijo kiekvieną garsą.
Turtingas vyras puolė pirmyn ir griebė berniukui už rankos.
– Sustok.
Berniukas ramiai pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Kodėl? Ar tavo vardas vis dar ten viduje?
Turtingas vyras mirtinai išblyško. Svečiai sulaikė kvapą.
Tada iš vidaus nugriaudėjo paskutinis sunkus SPYNOS KLIK.
Kamera staigiai priartėjo prie persigandusio vyro veido.
Tačiau berniukas nesustojo.
Jis lėtai patraukė rankeną.
Seifo durys prasivėrė per siaurą plyšį. Iš vidaus tvokstelėjo šalto oro gūsis.
Minia stumtelėjo į priekį, trokšdama pamatyti, kas slepiasi viduje.
Turtingas vyras stipriau įsikibo į berniuką.
– Uždaryk jį! – suriko jis.
Berniukas išlaisvino ranką ir plačiau atvėrė duris.
Viduje nebuvo nei pinigų, nei brangenybių. Tik viena odinė byla, išblukusi nuotrauka ir sidabrinis kišeninis laikrodis, garsiai tiksintis tamsoje.
Pirmiausia berniukas paėmė nuotrauką.
Stambiu planu matėsi jaunesnis turtingas vyras… šalia kito vyro, kurio akys buvo tokios pačios kaip berniuko.
– Ne… – sušnabždėjo turtingas vyras.
Berniukas pakėlė nuotrauką, kad visi matytų.
– Mano tėvas, – tyliai ištarė jis.
Salėje nuaidėjo sukrėsti aiktelėjimai.
Tada jis pakėlė odinę bylą su įmonės herbu.
– Jis sakė, kad paslėpsi sutartis ten, kur jas girdės tik kaltė ir laikrodžio tiksėjimas.
Turtingas vyras svirduliuodamas atsitraukė.
– Apsauga! – suriko lūžtančiu balsu.
Tačiau niekas nepajudėjo.
Berniukas atvertė bylą, peržvelgė vieną puslapį ir pakėlė akis.
– Tu pavogei viską… – tarė jis.
Stojo ilga pauzė.
– …net mane.
