„Už šį žirgą sumokėjau dešimt milijonų dolerių, tačiau jis atsisako man paklusti ir nuolat mane puola. Jei sugebėsi jį prijaukinti, aš tave vesiu“, – tarė šeichas jaunai moteriai, nė nenutuokdamas, kuo visa tai baigsis…
Pastarąsias kelias savaites visi rūmuose kalbėjo tik apie šį žirgą.
Šeichas jį buvo įsigijęs iš labai turtingo veisėjo. Tai buvo nepaprastai retas eržilas, laikytas tikru lobiu. Už jį šeichas sumokėjo beveik dešimt milijonų dolerių ir buvo įsitikinęs, kad tapo įspūdingiausio žirgo visame regione savininku.
Tačiau viskas klostėsi visiškai ne taip, kaip jis tikėjosi.
Nuo pat pirmos dienos eržilas atsisakė pripažinti savo naująjį šeimininką.
Kiekvieną kartą, kai šeichas bandydavo prie jo prieiti, žirgas prispausdavo ausis, garsiai šnarpšdavo ir kanopomis pradėdavo daužyti žemę. Kelis kartus jis mėgino įkąsti, o sykį net išmušė iš šeicho rankų brangius kamanų pavadžius.
Kuo labiau šeichas stengėsi parodyti savo viršenybę, tuo agresyvesnis tapdavo eržilas.
Praėjo kelios savaitės.
Žirgas beveik nustojo ėsti, nuolat buvo įsitempęs, puldinėjo žmones ir ne kartą išsilaisvino iš pančių. Arklidžių darbuotojai bijojo net įžengti į jo gardą.
Vieną rytą vienas iš darbininkų pabandė pastatyti kibirą vandens priešais eržilą.
Staiga žirgas smogė galingu spyrimu.
Vyras buvo išvežtas į ligoninę su sunkia trauma.
Po šio įvykio rūmuose kilo tikra panika.
Vieni siūlė eržilą parduoti. Kiti ragino jį užmigdyti.
Pats šeichas buvo taip įniršęs, kad rimtai svarstė atsikratyti gyvūno.
Būtent tada jis pastebėjo kai ką neįprasto. Netoli aptvaro stovėjo jauna moteris, vardu Leila. Ji dirbo rūmuose padėjėja ir dažnai padėdavo arklidėse.
Kol visi kiti vengė eržilo, mergina žvelgė į jį su savotišku susižavėjimu.
Šeichas tai iškart pastebėjo ir susiraukė.
– Kaip drįsti taip žiūrėti į tai, kas priklauso man?
Jauna moteris ramiai nukreipė žvilgsnį į jį.
– Žirgas gali priklausyti jums, bet jis jums nepaklūsta.
Keli netoliese stovėję žmonės sustingo. Dar niekas nebuvo kalbėjęs su šeichu tokiu tonu. Jo veidas akimirksniu aptemo.
– Tavo liežuvis išties aštrus.
– Aš tik pasakiau tiesą.
Šeichas žengė arčiau.
– Gerai. O ar tas aštrus liežuvis sugeba prijaukinti žirgą, ar esi drąsi tik žodžiais?
Mergina nieko neatsakė.
– Kas nutiko? Išsigandai?
Leila tylėjo.
– Jei sugebėsi jį prijaukinti, duosiu tau dešimt tūkstančių dolerių.
– Manęs nedomina pinigai.
Šeichas pašaipiai šyptelėjo.
– Tuomet ko tu nori?
Jauna moteris pažvelgė jam tiesiai į akis.
– Tapti jūsų žmona.
Kelioms sekundėms aplink įsivyravo visiška tyla. Tuomet šeichas prapliupo juoktis. Prie jo prisidėjo sargybiniai ir arklidžių darbuotojai.
– Vadinasi, esi tokia savimi pasitikinti?
– Taip.
– O aš esu tikras, kad būsi kita, kuri atsidurs ligoninėje. Bet tebūnie. Jei tau taip patinka svajoti, sutinku.
Leila tik linktelėjo.
Tą akimirką šeichas nė neįsivaizdavo, kas nutiks jau kitą dieną.
Kitą dieną prie didžiojo aptvaro susirinko visi rūmų gyventojai.
Žmonės atėjo pažiūrėti, kaip ši, jų manymu, pamišusi mergina žengs tiesiai į nesėkmę.
Vos tik eržilas pamatė besiartinančią minią, jis susijaudino. Kanopomis daužė žemę, garsiai žvengė ir lakstė po aptvarą. Šeichas stovėjo nuošalyje ir stebėjo.
Jo veide jau buvo pasirodžiusi patenkinta šypsena. Leila lėtai įėjo į aptvarą. Be virvių. Be jokių įrankių.
Eržilas tuoj pat puolė jos link. Minia sulaikė kvapą.
Keli žmonės net žengė žingsnį atgal.
Tačiau, užuot bėgusi, jauna moteris sustojo. Žirgas taip pat netikėtai sustojo vos už kelių žingsnių nuo jos. Visi sustingo.
Eržilas sunkiai kvėpavo ir įdėmiai žiūrėjo į merginą. Tuomet nutiko kai kas netikėto.
Leila lėtai pakėlė ranką ir ėmė tyliai su juo kalbėtis.
Niekas negalėjo suprasti jos žodžių.
Praėjo minutė. Pamažu eržilas liovėsi nervintis. Jo kvėpavimas tapo ramesnis. Ausys nebebuvo prispaustos.
Šeicho šypsena išnyko.
Po kelių minučių didžiulis žirgas jau ramiai stovėjo šalia jaunos moters.
Leila švelniai glostė jo kaklą. Eržilas net užsimerkė.
Per minią nuvilnijo nustebimo šurmulys. Tačiau didžiausias sukrėtimas dar laukė priešakyje.
Leila paprašė atidaryti vartus. Tuomet, be balno ir niekieno pagalbos, lengvai užšoko eržilui ant nugaros.
Visi tikėjosi dar vieno įniršio protrūkio.
Tačiau nieko panašaus neįvyko. Žirgas ramiai pajudėjo į priekį, tarsi būtų pažinojęs ją visą gyvenimą.
Šeichas negalėjo patikėti savo akimis.
Kai Leila grįžo, jis priėjo prie jos.
– Kaip tau tai pavyko?
– Nepadariau nieko ypatingo.
– Tuomet kodėl jis klauso tavęs, o ne manęs?
Jauna moteris akimirką patylėjo.
Tuomet pažvelgė į eržilą.
– Todėl, kad jūs jį nusipirkote kaip brangų daiktą. O aš pamačiau gyvą būtybę.
Šeichas suraukė antakius.
Leila tęsė:
– Kai pirmą kartą jį pamačiau, iškart supratau, kad jis išsigandęs.
Paaiškėjo, kad ankstesnis savininkas kelias dienas gabeno jį nesuteikdamas pakankamai poilsio ir vandens. Gyvūnas buvo visiškai išsekęs ir patyręs stiprų stresą. O kai jis atsidūrė čia, visi tik mėgino jį priversti paklusti.
Po kelių mėnesių eržilas tapo ramiausiu ir gražiausiu žirgu visose arklidėse.
O dar po kurio laiko šeichas prisiminė savo pažadą.
Jis pakvietė Leilą pasikalbėti.
– Žinai, tuomet buvau visiškai įsitikinęs, kad tau nepasiseks.
– O aš buvau įsitikinusi, kad žirgui tiesiog reikėjo žmogaus, kuris jį suprastų.
Šeichas nusišypsojo.
– Manau, pasirodei esanti išmintingesnė už mane.
Po metų rūmuose įvyko vestuvės, apie kurias kalbėjo visa šalis.
