Žmona skundėsi, kad jų šuo be jokios priežasties nuolat ją puola: vyras ja netikėjo ir nusprendė įrengti kamerą, kad stebėtų savo žmoną ir šunį, bet tai, ką jis pamatė ekrane, jį sukrėtė.
Vieną rytą žmona išėjo iš miegamojo akivaizdžiai įsižeidusi. Ji priėjo prie vyro, pasiraitojo rankovę ir parodė melsvai rausvą žymę ant rankos.
„Šitą laukinį šunį reikia atiduoti į prieglaudą,“ – virpančiu balsu tarė ji.
„Kas nutiko?“ – suraukęs antakius paklausė vyras.
„Ji šiandien mane įkando. Ir tai ne pirmas kartas. Ji vis puola mane. Aš bijau… man baisu. Turime jos atsikratyti.“
„Ne, tai neįmanoma. Mes su ja gyvename dešimt metų. Aš šį šunį pažįstu ilgiau nei tave. Ji visada buvo rami ir švelni.“
„Tai tu manai, kad meluoju? Pažiūrėk į žymes ant rankų. Ji mane įkando. Ji išprotėjusi.“
„Ne, gal tu ją kažkaip išprovokavai. Gal netyčia užmynei jai ant uodegos ar panašiai.“
„Ne, ji tiesiog pikta, štai ir viskas.“
Vyras negalėjo suprasti, kodėl šuo staiga ėmė taip keistai elgtis. Jis ją pažinojo visą gyvenimą – ji buvo pasitikinti, rami, ištikima.
Tačiau visiškai atmesti žmonos žodžių jis taip pat negalėjo – žymės ant odos buvo tikros. Vis dėlto viduje kirbėjo nerimas. Žmona pernelyg atkakliai reikalavo atsikratyti šuns. Ir tai kartojosi vėl ir vėl.
Visą dieną jis galvojo apie šį pokalbį ir vis stipriau jautė, kad žmona kažką slepia. Norėdamas suprasti, kas iš tiesų vyksta, jis nusprendė virtuvėje įrengti kamerą. Būtent ten šuo praleisdavo didžiąją dienos dalį.
Vakare, grįžęs iš darbo, jis paklausė:
„Ji vėl tave užpuolė šiandien?“
„Taip, kaip ir visą savaitę. Rytoj nuvežkime šunį į prieglaudą.“
„Gerai… pagalvosiu.“
Jis nuėjo į miegamąjį, uždarė duris, atsisėdo ant lovos krašto ir atsidarė kameros programėlę. Įsijungė įrašas, ekranas trumpam sublyksėjo.
Pirmosiomis sekundėmis jis pamatė tai, kas perbėgo jam per nugarą šaltu šiurpu. Vaizdo įraše šuo iš tiesų puolė jo žmoną – lodamas, griebdamas jai už rankovės, tampydamas ir kandžiodamas.
Tačiau kai jis peršoko šiek tiek į priekį, jam užėmė kvapą. Šuo jos nepuolė be priežasties…
Žmona stovėjo prie viryklės, priešais ją – vyro lėkštė.
Ji vis dairėsi aplink, kas kelias sekundes nervingai krūpčiodama.
Tada, tarsi nenorėdama būti pastebėta, ji iš kišenės išsitraukė mažą buteliuką ir kelis kartus jį supurtė.
Šuo tuoj pat pribėgo, urzgdamas ir bandydamas grybštelėti jos ranką, kad ši nepasilenktų prie maisto.
Žmona koja nustūmė šunį šalin ir šnypštė:
– Dink iš čia!
Tačiau šuo, jau šlubuodamas, vėl metėsi į priekį, dantimis sugriebė jos rankovę ir desperatiškai tempė ją tolyn nuo lėkštės.
Įraše viskas buvo aiškiai matyti: žmona bandė kažką įberti į savo vyro maistą.
Vyras sėdėjo nejudėdamas. Širdis daužėsi taip, lyg tuoj iššoks iš krūtinės. Dabar viskas tapo aišku. Šuo nepuolė — jis ją stabdė. Jis jį saugojo.
Ir žmona tai žinojo. Būtent todėl ji taip beviltiškai norėjo atsikratyti to „laukinio“ šuns.
