Vyras paliko savo nėščią žmoną vieną miške, tikėdamasis jos atsikratyti ir pasiimti visus jos pinigus. Kai sutemo, iš giliausios miško dalies išniro milžiniškas vilkas, o tai, kas nutiko vėliau, buvo išties siaubinga…
— Prašau, nepalik manęs čia… Man skauda… Aš pati iš čia neišeisiu…
Nėščia Alina, abiem rankomis laikydamasi už didelio pilvo, sunkiai atsistojo nuo šlapios žemės ir nedrąsiai žengė kelis svyruojančius žingsnius automobilio link.
Jos veidas buvo išbalęs, skruostais riedėjo ašaros, o balsas taip stipriai drebėjo, kad žodžius buvo sunku suprasti.
Jos vyras net nepažvelgė jai į akis.
— Nustok vaidinti. Visa tai tik tavo kaltė. Pasėdėk čia kurį laiką, nusiramink, ir kažkaip pati rasi kelią atgal iki kelio.
— Čia miškas… Jau temsta… Prašau, nevažiuok…
Ji ištiesė į jį ranką, bet jis trenkė automobilio durelėmis. Po sekundės užriaumojo variklis, ratai aptaškė ją purvu, ir automobilis lėtai nuvažiavo.
Alina dar kelias sekundes bėgo paskui jį, kiek tik leido jos jėgos.
— Grįžk! Prašau! Dėl mūsų kūdikio!
Tačiau raudoni galiniai žibintai vis mažėjo ir mažėjo, kol galiausiai visiškai dingo už miško kelio posūkio.
Ji liko viena.
Aplink tvyranti tyla buvo tokia gili, kad ji girdėjo, kaip vėjas siūbuoja pušų viršūnes. Kažkur tolumoje sušuko paukštis, o tada vėl sugrįžo bauginanti tyla.
Moteris lėtai nusileido prie nuvirtusio medžio ir užsidengė veidą rankomis. Pagaliau ji suprato siaubingą tiesą.
Pastaruosius kelis mėnesius jos vyras nuolat klausinėjo apie jos dokumentus, domėjosi jos banko sąskaitomis, ragino ją pasirašyti įgaliojimą ir bandė įtikinti pervesti dalį paveldėjimo į bendrą sąskaitą.
Po tėvų mirties Alina paveldėjo didelę pinigų sumą ir didelį namą, o dabar viskas stojo į savo vietas.
Jis niekada neketino jos išgelbėti.
Jis tyčia atvežė ją į šią atokią laukinę vietą, tikėdamasis, kad niekas niekada nesužinos, kas čia nutiko.
Jeigu ji mirtų, jų kūdikis niekada neišvystų pasaulio, o jis taptų vieninteliu žmogumi, galinčiu pretenduoti į dalį jos turto.
Nuo šios minties jai sustingo kraujas gyslose.
Ji bandė paskambinti pagalbos tarnyboms, tačiau telefone pasirodė tik vienas užrašas: „Nėra ryšio“.
Tamsa greitai leidosi. Šaltis skverbėsi po drabužiais, jos kojos drebėjo nuo išsekimo, o vis dažniau pilvą surakindavo skausmingi spazmai.
Staiga kažkur tarp medžių trakštelėjo sausa šaka.
Alina staigiai pakėlė galvą. Ji sustingo. Tarp medžių kamienų pasirodė didžiulis tamsus siluetas. Tada dar vienas žingsnis. Ir dar vienas.
Iš miško tamsos lėtai išniro milžiniškas juodas vilkas.
Jis buvo daug didesnis už bet kurį vilką, kurį Alina kada nors buvo mačiusi nuotraukose. Jo tankus kailis atrodė beveik juodas, o gintarinės akys nė akimirkai neatsitraukė nuo moters.
Alina nustojo kvėpuoti.
Ji žinojo, kad neturėtų daryti staigių judesių, tačiau jos kūnas pradėjo nekontroliuojamai drebėti.
— Prašau… Neik arčiau… — vos girdimai sušnibždėjo ji.
Vilkas žengė dar vieną žingsnį. Tada dar vieną. Atstumas tarp jų vis mažėjo.
Moteris apsivijo rankomis pilvą, tarsi galėtų savo kūnu apsaugoti kūdikį.
Ašaros nekontroliuojamai tekėjo jos skruostais.
Tačiau staiga žvėris sustojo vos už kelių metrų nuo jos, ir tada nutiko kai kas iš tiesų siaubingo…
Vilkas pakėlė galvą, įdėmiai pažvelgė į kažką už jos nugaros ir staiga išleido ilgą, griausmingą riaumojimą.
Alina dar niekada nebuvo girdėjusi nieko panašaus.
Po kelių sekundžių miške nuaidėjo sunkus lūžtančių šakų traškesys. Ji lėtai pasuko galvą. Iš tamsos išniro didžiulis rudasis lokys. Plėšrūnas tiesiai žingsniavo jos link.
Tik tada ji suprato, kodėl vilkas jos nepuolė.
Jis visai nežiūrėjo į ją.
Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į lokį.
Kitą akimirką vilkas puolė.
Mišką užpildė riaumojimas, urzgimas ir lūžtančių šakų garsai. Alina prisiglaudė prie žemės, rankomis užsidengusi galvą.
Ji nematė kovos. Ji tik girdėjo stiprius smūgius, bauginantį urzgimą ir jautė, kaip po ja dreba žemė.
Tada, taip pat staiga, kaip viskas prasidėjo, stojo visiška tyla.
Praėjo beveik minutė.
Tuomet tas pats vilkas lėtai išėjo iš tamsos.
Ant jo kailio buvo kraujo pėdsakų, tačiau jis užtikrintai priėjo prie moters ir, netikėtai, atsisėdo šalia jos.
Jis neurzgė. Jis nerodė dantų. Jis tiesiog žiūrėjo į ją.
Tada vilkas pasuko galvą miško kelio link ir žengė kelis žingsnius, tarsi kviesdamas ją sekti paskui.
Alina ilgai dvejojo, tačiau neturėjo kito pasirinkimo.
Ji atsistojo ir lėtai pradėjo eiti paskui jį.
Visą laiką vilkas laikėsi priekyje, kartais sustodamas ir laukdamas, kol ji jį pasivys.
Taip tęsėsi beveik valandą. Ir staiga priešais pasirodė šviesos.
Tai buvo nedidelė miško prižiūrėtojų stotis.
Kai tik moteris priėjo prie ten buvusių žmonių, vilkas sustojo miško pakraštyje. Miškininkas puolė prie Alinos, padėjo jai atsisėsti ir iškart iškvietė greitąją pagalbą.
Kai miškininkas atsisuko norėdamas parodyti, kur stovėjo vilkas, gyvūno jau nebebuvo.
Po kelių dienų policija suėmė jos vyrą.
Paaiškėjo, kad degalinės apsaugos kameros užfiksavo, kaip jis iš anksto tyrinėjo kelią į atokų mišką. Tyrėjai taip pat rado jo telefone žinutes su meiluže, kuriose jis buvo parašęs tik vieną sakinį:
„Po šios kelionės visi pinigai pagaliau bus mano.“
Teismas skyrė jam ilgametę laisvės atėmimo bausmę.
Alina saugiai pagimdė sveiką berniuką.
