Per savo sūnaus laidotuves motina griebė kirvį ir kelis kartus smogė į karsto dangtį: kai dangtis sulūžo, žmonės išvydo kažką siaubingo
— Aš neisiu į laidotuves, tai ne mano sūnus.
— Mama, ką jūs kalbate? Tai jūsų sūnaus, mano vyro, laidotuvės – kaip jūs galite neiti?
— Tu nesupranti, mano sūnaus nėra šiame karste. Jie meluoja, jie kažką slepia.
— Mama, bet jūs matėte dokumentus. Jie paaiškino, kad dėl nelaimingo atsitikimo jo veidas tapo neatpažįstamas, tačiau DNR tyrimas patvirtino, kad tai jis.
— Tai ne mano sūnus, aš tai jaučiu.
— Jūs tiesiog gedite, nenorite patikėti, kad jo nebėra tarp mūsų.
— Mano sūnus gyvas. Nustok apie jį kalbėti būtuoju laiku.
Nepaisant visų įtikinėjimų, motina liko nepalaužiama. Tačiau po kelių valandų ji vis dėlto sutiko dalyvauti laidotuvėse.
Ji atsisakė rengtis juodai ir apsivilko mėlyną paltą. Rankose ji laikė storą juodą krepšį, kurio nė akimirkai nepaleido. Marti daugiau nieko nesakė – svarbiausia buvo tai, kad anyta sutiko ateiti.
Tą dieną oras buvo niūrus, virš kapinių žemai kabojo sunkūs debesys. Kai prasidėjo ceremonija ir darbininkai pradėjo kalti karsto dangtį, motina staiga žengė į priekį.
Jos veidas buvo išbalęs. Ji padėjo krepšį ant žemės, paėmė kirvį ir, niekam nespėjus sureaguoti, pakėlė jį bei visa jėga smogė į karsto dangtį.
Pasigirdo trakštelėjimas, lentos subyrėjo į šalis. Vienas smūgis, antras – ir karstas beveik perskilo pusiau.
…Aplink tvyrojo nejauki tyla. Žmonės sustingo, vieni rankomis užsidengė burnas, kiti instinktyviai atsitraukė.
Kunigas nuleido akis, tarsi norėtų pradingti. Visi susirinkusieji buvo sustingę iš siaubo, kol staiga nuaidėjo riksmas:
— Ten… jis tuščias!
Ir tada buvo atskleista kažkas kraupaus…
Paniką sukėlė chaosas. Keli vyrai puolė prie duobkasių su klausimais, kažkas iškvietė policiją. Uošvė, išbalusi iš siaubo, numetė rankinę. Motina, sunkiai kvėpuodama, stovėjo virš sudaužyto karsto ir taip stipriai spaudė kirvį, kad jos krumpliai pabalo.
— Aš jums sakiau, — tyliai, bet aiškiai ištarė ji, — mano sūnaus čia nėra.
Tuo metu pro minią prasibrovė liesas vyras su kapinių sargo uniforma. Jis akimirką sudvejojo, tačiau tada sukaupė drąsą:
— Kūnas… buvo išvežtas. Naktį. Atėjo du žmonės… parodė dokumentus… pasakė, kad jį gabena į kito miesto morgą pakartotinei ekspertizei. Aš… aš nežinojau, kad viskas taip…
Šie žodžiai visus persmelkė tarsi šaltas vėjo gūsis. Kur jie galėjo išvežti kūną? Kas buvo tie žmonės?
Policija atvyko labai greitai, prasidėjo liudininkų apklausos. Tačiau netrukus paaiškėjo dar baisesnė tiesa: morgo žurnale nebuvo jokio įrašo apie kūno pervežimą.
Vietoje sūnaus vardo buvo įrašyta: „utilizavimas — dokumentų klaida“. Tai reiškė, kad kažkas sąmoningai ištrynė visus jo egzistavimo pėdsakus po mirties… arba suvaidino pačią mirtį.
Motina atsisėdo ant suolo, rankose laikydama karsto dangčio gabalėlį. Jos akyse nebuvo nevilties — tik ryžtas. Ji žinojo: jeigu jis gyvas — ji jį suras.
Jeigu jo nebėra — ji suras tuos, kurie atėmė iš jo net ramybę kape.
