Mano vyras ir jo šeima nusprendė, kad būtų „juokinga“ įstumti mane į ledinį vandenį: aš susitrenkiau galvą ir pradėjau skęsti, o kai pagaliau didžiulėmis pastangomis sugebėjau pasiekti krantą, jie stovėjo ten ir juokėsi iš manęs.
Mano santykiai su vyru ir jo artimaisiais visada atrodė normalūs. Maniau, kad jie bent šiek tiek mane gerbia.
Tačiau po tos dienos viskas tapo aišku: jokios pagarbos niekada nebuvo. Jie tiesiog buvo įpratę žiūrėti į mane iš aukšto — kol vienas „juokelis“ virto bandymu mane paskandinti.
Tą dieną visa šeima vaikščiojome palei krantinę. Buvo labai šalta, vanduo ledinis, o virš jo tvyrojo tirštas rūkas.
Kalbėjomės apie tai, kaip būtų malonu po pasivaikščiojimo nueiti kur nors į šiltą vietą, sušilti ir išgerti arbatos. Nieko nerodė, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.
Kai užlipome ant molo, mano vyras staiga sustojo ir, žiūrėdamas į vandenį, tarė:
— Įdomu, koks čia gylis?
— Nežinau, — atsakiau.
Jis šyptelėjo, priėjo arčiau ir pasakė:
— Išsiaiškinkime. Tu juk moki plaukti, tiesa?
— Ne dabar. Per šalta.
— Bet aš noriu, kad tu paplaukiotum. Bus smagu.
Nespėjau ištarti nė žodžio. Jis staiga stipriai pastūmė mane į nugarą — aš kritau, galva trenkiausi į medines lentas ir prarijau ledinį vandenį. Šokas, šaltis, skausmas — nebesupratau, kur yra viršus, o kur apačia.
Iš viršaus išgirdau juoką. Mano vyras ir jo artimieji stovėjo ant molo ir komentavo, „kaip šauniai ji nėrė“.
Kai pagaliau sugebėjau išlipti iš vandens, drebėdama nuo šalčio ir skausmo, jie toliau iš manęs šaipėsi. Nė vienas net nepriėjo padėti.
Ir tada supratau: jeigu dabar tylėsiu, jie taip pasielgs dar kartą. O gal viskas baigsis dar blogiau. Todėl padariau tai, dėl ko mano vyras ir jo šeima netrukus karčiai gailėjosi.
Drebančiais, permirkusiais pirštais surinkau 911 numerį.
Mano balsas virpėjo, bet žodžiai buvo aiškūs:
— Pasikėsinimas nužudyti. Mano vyras nustūmė mane į vandenį. Susitrenkiau galvą. Jie juokėsi ir man nepadėjo. Man reikia policijos ekipažo dabar pat.
Policija atvyko labai greitai — tikriausiai todėl, kad iš mano balso suprato, jog tai nebuvo pokštas.
Mano vyras bandė apsimesti, kad tai buvo „tik nekaltas juokelis“, tačiau permirkę drabužiai ir žaizdos ant galvos pasakė daugiau nei bet kokie jo pasiteisinimai.
Jį suėmė ten pat, ant prieplaukos. Mano anyta išbalo, o uošvis stovėjo visiškai apstulbęs. Ir tada prasidėjo įdomiausia dalis — jie abu puolė prie manęs:
— Atšauk pareiškimą… prašau… tai buvo tik nesusipratimas…
— Jis nenorėjo nieko blogo… jis tiesiog kvailys… nesugriauk jo gyvenimo…
Tačiau aš stovėjau ten, apsigaubusi šąlančiu švarku, ir žiūrėjau į juos taip, kaip žiūri žmogus, kuris daugiau nebebijo.
Jie norėjo „linksmo pokšto“. O gavo baudžiamąją bylą.
