1 DALIS: MERGAITĖ ANT VIRTUVĖS GRINDŲ
Grįžusi iš savaitę trukusios komandiruotės tikėjausi rasti vyrą miegantį, o mūsų dvylikametę dukrą saugiai įsitaisiusią savo lovoje.
Tačiau vietoj to pamačiau Mią susirietusią ant virtuvės grindų.
Jos kūną dengė plona antklodė, galva gulėjo ant pagalvės, o šalia stovėjo stiklinė vandens. Vieną siaubingą akimirką pamaniau, kad jai kažkas nutiko.
Numetusi lagaminą puoliau per kambarį.
– Mia?
Ji kvėpavo ramiai. Nekarščiavo, jokių matomų sužalojimų nebuvo, tačiau palengvėjimą netrukus pakeitė sumišimas.
Kodėl mano dukra miega ant grindų?
Buvo beveik vidurnaktis. Mano skrydis vėlavo kelias valandas, tačiau Kailas paprastai nemiegodavo, kol grįždavau namo. Jo piniginė ir telefono įkroviklis vis dar buvo mūsų miegamajame, bet paties vyro niekur nesimatė.
Tuomet pastebėjau šviesą, sklindančią iš po Mios kambario durų.
Išgirdau tylius balsus ir stumdomų baldų garsą.
Eidama koridoriumi pajutau, kaip susitraukė skrandis. Priėjusi pravėriau duris.
Šalia Mios lovos stovėjo pagyvenusi moteris.
Jos sidabriniai plaukai buvo laisvai susukti į kuodą, o ant šviesių naktinių marškinių ji vilkėjo gerokai per didelį megztinį. Pusę kambario užėmė dėžės. Mios rašomasis stalas buvo pastumtas į kitą vietą, o knygų lentynos apskritai nebebuvo.
Šalia nepažįstamosios stovėjo Kailas ir padėjo jai sustatyti baldus.
– Ką jūs čia darote? – pareikalavau atsakymo.
Kailas staigiai atsisuko.
– Alisa. Tu jau grįžai.
Vyresnioji moteris pažvelgė į mane sutrikusi.
– Kas ji tokia?
Kailui dar nespėjus atsakyti, ji parodė į koridorių.
– Prašau tyliau. Mano mažasis berniukas miega.
Mūsų namuose nebuvo jokio mažo berniuko.
Kailas paprašė manęs išeiti su juo pasikalbėti, tačiau atsisakiau.
– Noriu paaiškinimo dabar pat.
Moteris uždėjo ranką ant Mios lovos.
– Šį kambarį įrengė mano vyras, – sumurmėjo ji. – Jam nepatiks, kad nepažįstamieji kilnoja mano baldus.
Kailas švelniai palietė jos ranką.
– Gledis, gal prisėsk?
Pažvelgus į jį, jos veidas nušvito.
– Štai kur tu, mielasis. Visur tavęs ieškojau.
Tada ji meiliai palietė jo skruostą.
Aš įsmeigiau akis į savo vyrą.
Kailas užsimerkė ir tyliai ištarė:
– Alisa, ji yra mano motina.
Pamaniau, kad ne taip išgirdau.
– Tu sakei, kad mama tave paliko, kai tau buvo šešeri.
– Mano tėvas trisdešimt metų man taip kartojo.
Gledis paėmė Mios pliušinį triušį ir prispaudė jį prie krūtinės.
– Ta mergaitė atidavė man savo kambarį, – pasakė ji. – Be šito negaliu užmigti.
Staigiai atsisukau į Kailą.
– Tu privertei Mią miegoti virtuvėje?
– Ne, – iškart atsakė jis.
– Ji dabar guli ant grindų.
Jam dar nespėjus paaiškinti, Gledis išėjo į koridorių. Pamačiusi virtuvėje miegančią Mią, ji nusišypsojo ir atsargiai pataisė ją dengiančią antklodę.
– Ačiū, kad pasidalijai, – sušnabždėjo ji.
Mia atmerkė akis.
– Labas, močiute.
Tas žodis nuaidėjo mano galvoje.
Mia atsisėdo ir apkabino moterį taip, tarsi jos būtų pažįstamos daugybę metų.
– Ar vėl sapnavai blogą sapną? – paklausė ji.
Gledis linktelėjo.
– Negalėjau rasti Kailo.
– Aš čia, mama, – švelniai pasakė Kailas.
Tik kai Gledis nusiramino, Mia pagaliau pastebėjo mane.
– Mama! Tu grįžai.
Stipriai ją apkabinau.
– Kas čia vyksta?
Mia pažvelgė į tėvą.
– Tėtis ketino tau viską papasakoti.
– Kada?
– Kai grįši namo.
– Aš jau namuose.
Kailui padėjus Gledis sugrįžti į miegamąjį, Mia ėmė lankstyti antklodę.
– Tu turėtum miegoti viršuje, – pasakiau.
– Čia miegu nuo tada, kai atvyko močiutė.
Pyktis manyje akimirksniu užvirė.
– Keturias naktis praleidai ant virtuvės grindų?
– Tai buvo mano sumanymas.
– Jokia dvylikametė pati to nepasirinktų.
Mia pritildė balsą.
– Močiutė pabunda išsigandusi. Jei šalia nemato žmogaus, ją apima panika.
– Kodėl ji užėmė tavo kambarį?
– Nes mano, kad jis priklauso jai.
Kailas grįžo atrodydamas visiškai išsekęs. Po akimis buvo tamsūs ratilai, o drabužiai susiglamžę.
– Kada ketinai man pasakyti, kad tavo motina sugrįžo?
– Aš pats apie tai sužinojau tik prieš keturias dienas.
Jis paaiškino, kad policijos pareigūnai rado Gledis klaidžiojančią prie maisto prekių parduotuvės. Ji neprisiminė, kur gyvena, tačiau jos rankinėje rastas daiktas galiausiai padėjo pareigūnams susisiekti su Kailu.
Visą gyvenimą jis tikėjo, kad motina jį paliko savo noru.
– Aš jos net neatpažinau, – prisipažino jis. – Per trisdešimt metų žmogus labai pasikeičia.
Paklausiau, kodėl jis man nepaskambino. Kailas parodė apgadintą telefoną – daugybę praleistų skambučių, nepavykusių vaizdo skambučių ir neišsiųstų žinučių, nes tuo metu keliavau užsienyje.
Vis dėlto man atrodė, kad jis turėjo rasti kitą būdą su manimi susisiekti.
– Norėjau tau pasakyti, – tarė jis. – Tačiau su kiekviena valanda sužinodavau vis ką nors, kas atrodė dar mažiau suprantama.
– Ką turi omenyje?
– Moteris, kurią sutikau, visai nepanaši į motiną, kurios nekenčiau visą gyvenimą.
Staiga iš miegamojo pasigirdo Gledis balsas.
– Kailai? Negaliu rasti savo mažojo berniuko.
Mia atsistojo šalia jos.
– Jis saugus, močiute. Jis čia.
Kailas priklaupė prieš savo motiną.
– Aš čia.
Gledis drebančiomis rankomis suėmė jo veidą.
Tada sušnabždėjo:
– Jie man sakė, kad tau bus geriau be manęs.Kailas užsimerkė.
Gledis dar kartą apsidairė po kambarį.
– Bet kur mano mažasis berniukas? Jam juk tik šešeri.
Kai ji užmigo, Kailas atrėmė kaktą į uždarytas miegamojo duris.
Jo pečiai ėmė virpėti.
Niekada anksčiau nebuvau mačiusi savo vyro verkiant.
– Kaip galiu ir toliau jos nekęsti, – sušnabždėjo jis, – jei ji atsiprašė dar net nesuprasdama, kas aš toks?
2 DALIS: LAIŠKAI, KURIE NIEKADA NEPASIEKĖ ADRESATO
Kitą rytą mudu su Kailu nuvykome į globos namus, kuriuose Gledis gyveno prieš iš ten išklysdama.
Įstaigos direktorė Linda nusivedė mus į savo kabinetą ir atvertė storą bylą.
– Jūsų motina čia atvyko prieš trejus metus, – paaiškino ji.
– Kas ją čia apgyvendino? – paklausė Kailas.
– Vyras vardu Robertas.
Kailo veidas įsitempė.
– Tai mano tėvas.
Keletą mėnesių Robertas lankė Gledis, tačiau paskui staiga nustojo atvykęs. Jis taip pat nepaliko naujų kontaktinių duomenų nenumatytiems atvejams.
Kailas peržvelgė dokumentus.
– Mano vardo čia nėra.
– Ne, – patvirtino Linda.
– Tuomet kaip policija mane rado?
Linda ištraukė iš bylos mažą voką ir išlankstė išblukusią kartotekos kortelę.
Vienoje jos pusėje buvo vaikiškas namo piešinys. Kitoje – senas telefono numeris. Po juo drebančia ranka buvo užrašyti keturi žodžiai:
Mano sūnus. Niekada nepamiršti.
Kailas prisidengė burną ranka.
– Tai mūsų vaikystės namų telefono numeris.
Nors numeris neveikė jau kelis dešimtmečius, policija patikrino senus įrašus ir taip galiausiai jį surado.
– Ji visus tuos metus nešiojosi šią kortelę, – sušnabždėjo Kailas.
– Ji galėjo pamiršti dabartinį savo adresą, – tarė Linda, – bet savo mažojo berniuko niekada nepamiršo.
Kai grįžome namo, Gledis ir Mia stovėjo kieme ir stebėjo sode skraidančius drugelius.
Gledis parodė į ąžuolą.
– Kailas visada į jį laipiodavo.
Kailas liūdnai nusišypsojo.
– Aš niekada čia negyvenau, mama.
Akimirką ji atrodė sutrikusi, tačiau netrukus vėl nusišypsojo.
– Galbūt ir ne.
Tą vakarą Kailas atidarė lagaminą, kurį globos namai buvo grąžinę kartu su Gledis daiktais.
Viduje gulėjo paprasti daiktai: megztinis, šeimos nuotraukos ir nusidėvėjusi Biblija.
Pačiame dugne jis rado mėlynu kaspinu perrištą laiškų ryšulėlį.
Ant kiekvieno voko buvo užrašytas jo vardas.
Kiekvienas laiškas buvo grąžintas neatplėštas.
Seniausias jų buvo parašytas prieš dvidešimt devynerius metus.
Drebančiomis rankomis Kailas jį atidarė.
„Mano mielas berniuk, – prasidėjo laiškas. – Tavo tėvas sako, kad nenori manęs matyti. Aš tuo netikiu, bet ir toliau tau rašysiu, kol suprasi, kad niekada nenustojau tavęs mylėti.“
Kailas pažvelgė į likusius vokus.
– Ji rašė kasmet.
Jis prispaudė vieną laišką prie krūtinės.
– Per kiekvieną gimtadienį svarstydavau, kodėl ji manęs nemyli tiek, kad bent paskambintų. O visą tą laiką ji laukė, kol aš jai atsakysiu.
Mia padrąsinamai uždėjo ranką jam ant peties.
– Kaip man apraudoti trisdešimt metų, apie kurių vagystę net nežinojau? – paklausė jis.
– Vadinasi, senelis melavo? – tyliai paklausė Mia.
Kailas lėtai linktelėjo.
Kitą popietę nuvykome į Roberto namus.
Kai jis atidarė duris ir pamatė Gledis sėdinčią mūsų automobilyje, jo veidas išbalo.
– Jūs ją radote.
Kailas iškėlė laiškų ryšulėlį.
– Tu juos slėpei?
Robertas nusuko žvilgsnį.
– Aš tave saugojau.
– Nuo ko?
– Tavo motina pradėjo sirgti.
Robertas paaiškino, kad Gledis ėmė pamiršti susitikimus ir palikdavo įjungtus buitinius prietaisus. Ji kelis kartus buvo nuklydusi iš namų, o kartais pamiršdavo pasiimti Kailą iš mokyklos.
Gydytojai tuomet negalėjo paaiškinti, kas su ja darosi.
– Aš bijojau, – prisipažino Robertas. – Maniau, kad matyti, kaip ji po truputį nyksta, tave sunaikins.
– Todėl pasakei, kad ji mane paliko?
– Maniau, taip skaudės mažiau.
Kailas įsmeigė į jį akis.
– Tu leidai man trisdešimt metų nekęsti savo motinos.
Robertas pravirko.
– Iš pradžių maniau, kad elgiuosi teisingai. Paskui praėjo per daug laiko. Su kiekvienais metais buvo vis sunkiau prisipažinti, ką padariau.
– Tu apgyvendinai ją globos įstaigoje ir iš dokumentų pašalinai mano vardą.
– Niekada nemaniau, kad ji gyvens taip ilgai.
Kailas pažvelgė į automobilį, kuriame Gledis pro langą šypsojosi Miai.
– Aš vis tiek praradau trisdešimt metų.
Robertas atsiprašė, tačiau Kailas nebuvo pasirengęs iškart jam atleisti.
– Tikiu, kad gailiesi, – pasakė Kailas. – Bet daugiau neleisiu tau spręsti, ką aš galiu ištverti.
Tada mes išvažiavome.
3 DALIS: KELIO NAMO PAIEŠKOS
Vėlesni mėnesiai nebuvo lengvi.
Gledis turėjo gerų ir sunkių dienų. Kai kuriais rytais ji prisimindavo Kailo vardą. Kitomis dienomis klaidžiodavo po namus ieškodama šešiamečio berniuko, kuris vis dar gyveno jos prisiminimuose.
Kartais ji užklysdavo į Mios kambarį, įsitikinusi, kad jis priklauso jai.
Tačiau Mia, užuot supykusi, švelniai palydėdavo ją atgal į lovą.
Vieną rytą Gledis sustojo tarpduryje ir nusišypsojo.
– Ačiū, kad pasidalijai su manimi savo kambariu.
Tai buvo pirmas dalykas, kurį ji teisingai prisiminė per visą savaitę.
Mia nusijuokė, paėmė ją už rankos ir nuėjo greta.
Kitą vakarą radau jas abi sėdinčias ant grindų ir spalvinančias piešinius.
Gledis įdėmiai pažvelgė į Mios veidą.
– Tu man kažką primeni.
– Ką?
– Mano mažąjį berniuką.
Mia nusišypsojo.
– Manau, tai pats gražiausias dalykas, kokį man kas nors yra pasakęs.
Kailas stebėjo jas stovėdamas tarpduryje, paskui įspraudė savo ranką į manąją.
– Visą gyvenimą tikėjau, kad mano motina pati nusprendė mane palikti, – pasakė jis.
– O dabar?
Jo akyse sužibo ašaros.
– Dabar žinau, kad ji trisdešimt metų bandė rasti kelią atgal pas mane.
Kiekvieną vakarą, prieš lipdama į savo kambarį, Mia sustodavo prie Gledis miegamojo.
– Ar tau ko nors reikia, močiute?
Kartais Gledis paprašydavo vandens. Kartais klausdavo, kur yra Kailas. O kai kuriomis naktimis Mios visai neprisimindavo.
Tačiau Mia visuomet pabučiuodavo ją į kaktą ir tik tada išjungdavo šviesą.
Kaskart eidama per virtuvę prisimindavau pirmąją savo sugrįžimo naktį – pagalvę ant grindų, ploną antklodę ir šalia dukters pastatytą stiklinę vandens.
Iš pradžių maniau, kad Mia buvo apleista.
Tačiau iš tiesų ji savo noru užleido lovą, kad išsigandusi moteris nepabustų visiškai viena.
Gledis taip ir nenustojo kartais klaidžioti, o pavogtų metų niekas nebegalėjo sugrąžinti. Kailas nebegalėjo susigrąžinti gimtadienių, švenčių ar paprastų kasdienių akimirkų, kurių neteko praleisti su motina.
Tačiau jie vis dar galėjo kurti naujus prisiminimus.
Tą naktį, kai radau savo dukrą miegančią ant virtuvės grindų, maniau, kad grįžau į byrėjančią šeimą.
Tačiau iš tiesų patekau į tiesos pradžią – tiesos, kuri pagaliau suteikė mums visiems galimybę pasveikti.
