1 DALIS. TĖVAS, KURIO NIEKADA NEPAŽINOJAU
Praėjus dvejiems metams po mamos mirties, pradėjau savanoriauti nedideliame hospise už miesto.
Žmonėms sakydavau, kad noriu padėti kitiems. Tačiau tiesa buvo kur kas paprastesnė: negalėjau pakęsti grįžimo į tuščius namus.
Hospise sielvartui buvo leidžiama tiesiog egzistuoti, ir niekas neklausinėjo, kada pagaliau ketinu atsitiesti.
Ten ir sutikau Nathaną Cole’ą.
Jam buvo penkiasdešimt devyneri. Jis sunkiai sirgo ir jį erzino beveik viskas. Jis skundėsi silpna kava, dieninėmis televizijos laidomis ir slaugytojomis, kurios vadino jį drąsiu.
Kol kitų pacientų kambariuose stovėjo gėlės, nuotraukos, o artimieji lankydavo juos su naminiu maistu, Nathanas turėjo tik vieną odinį krepšį ir nebuvo nurodęs nė vieno žmogaus, su kuriuo būtų galima susisiekti nelaimės atveju.
Per antrąją savo pamainą atnešiau jam kavos iš kavinės kitoje gatvės pusėje.
– Nepamiršai grietinėlės, – tarė jis.
– Jūs dėl jos skundėtės ištisas dvidešimt minučių.
Jo lūpose vos pasirodė šypsena.
– Vien todėl, kad skundiesi, dar nereiškia, jog kas nors klausosi.
– Reiškia, kai jūsų neįmanoma ignoruoti.
Nuo tada jis pradėjo prašyti, kad pas jį užsukčiau būtent aš. Prieš kiekvienos pamainos pabaigą jį aplankydavau, o Nathanas pamažu dalijosi savo gyvenimo nuotrupomis.
Jis buvo plovęs indus, vairavęs prekių pristatymo sunkvežimius, o vėliau tapęs užkandinės vadovu. Tačiau vos tik paklausdavau apie vaikus, jis iškart pakeisdavo temą.
Vieną vakarą pasirodė tamsų kostiumą vilkintis vyras su dokumentais rankose.
Nathano veidas iškart sugriežtėjo.
– Čia Ericas, – pasakė jis. – Jis tvarko mano dokumentus.
Ericui mano buvimas beveik nerūpėjo. Nathanas pasirašė popierius ir pasiuntė jį lauk taip, lyg šis būtų paprastas darbuotojas, o ne šeimos narys.
Po kelių dienų Nathanas paėmė mane už rankos.
– Turiu paskutinį prašymą.
– Skamba pavojingai.
– Apsimesk mano dukra, kol manęs nebeliks.
Spoksojau į jį netekusi žado.
Jis paaiškino, kad neteko dukters dar prieš jai gimstant ir niekada neturėjo galimybės jos pažinti.
Mano mama užaugino mane viena. Ji niekada neatskleidė, kas buvo mano tėvas. Pasakė tik tiek, kad jis pasirinko baimę, o ne mus.
Nathano prašymas turėjo mane išgąsdinti.
Tačiau vietoj to jis palietė seniausią mano sielos žaizdą.
– Na ką gi, – priverstinai nusišypsojau, – sveikas, tėti.
Nathanas juokėsi tol, kol pradėjo kosėti.
Šešias savaites kūrėme laikiną šeimą. Atnešdavau jam kavos, padėdavau spręsti kryžiažodžius ir vežiodavau neįgaliojo vežimėliu po sodą, kol jis kritikavo kiekvieną gėlę.
Hospiso administracija leido mums du kartus išvykti.
Pirmą kartą nuvykome į „Millie’s Diner“ užkandinę. Atrodė, kad ten jį pažįsta visi. Padavėja net neklaususi atnešė jo kavą, o Nathanas užsakė du obuolių pyrago gabalėlius.
Antroji išvyka buvo prie vandenyno. Padėjau jam pereiti smėlį, o jis basomis atsistojo prie vandens ir užsimerkė.
Žmonės dažnai manydavo, kad iš tiesų esu jo dukra.
– Ji ir yra mano dukra, – pasakydavo Nathanas, man dar nespėjus jų pataisyti.
Kaskart mane užliedavo šiluma, o paskui – kaltės jausmas.
Žinojau, kad mes tik vaidiname, tačiau po daugybės metų, praleistų rūpinantis mama ir nuolat jaučiantis reikalingai, man patiko, kad šį kartą kažkas pasirinko mane.
Nathanas silpo labai greitai.
Per paskutinį mūsų susitikimą jis vos įstengė neužmigti.
– Ar buvau įtikinamas? – paklausė.
– Kaip tėvas?
– Kaip žmogus, kurį verta prisiminti.
Laikiau jo ranką.
– Buvote sunkus žmogus.
– Skamba nuoširdžiai.
– Bet aš jus prisiminsiu.
Kitą rytą jis mirė.
Per laidotuves pamačiau hospiso darbuotojus, žmones iš užkandinės ir Ericą, vienišą stovintį salės gale. Jis stebėjo, kaip padedu gėlę ant Nathano karsto, tačiau prie manęs nepriėjo.
Kitą dieną Ericas paskambino.
– Turiu tau pasakyti tai, ką Nathanas turėjo pasakyti pats.
2 DALIS. TIESA, SLYPĖJUSI UŽ APSIMETIMO
Susitikome Erico biure.
Tarp mūsų ant stalo stovėjo medinė dėžutė.
– Nathanas buvo tavo biologinis tėvas, – pasakė Ericas.
Kelias sekundes jo žodžiai man atrodė visiškai beprasmiai.
Tada jis padėjo priešais mane bylą. Joje buvo dar prieš mano gimimą pasirašytas tėvystės pripažinimas, laiškai, kuriuos mama buvo grąžinusi neatplėštus, ir genealoginio DNR sutapimo įrodymai.
Prieš daugelį metų, ieškodama giminaičių iš mamos pusės, buvau pateikusi savo DNR mėginį.
Nathanas pasinaudojo tuo, kad mane surastų.
Jis sužinojo, kur savanoriauju, ir sąmoningai pasirinko būtent tą hospisą.
– Jis viską suplanavo? – paklausiau.
– Taip.
– Tu žinojai?
– Taip.
– Visas šešias savaites?
– Taip.
Atsistojau taip staigiai, kad kėdė trenkėsi į sieną.
Nathanas visą laiką puikiai žinojo, kas esu, nors prašė manęs apsimesti jo dukra. Ericas taip pat viską žinojo.
Jie atėmė iš manęs teisę pačiai nuspręsti, ar noriu užmegzti ryšį su žmogumi, kuris paliko mano motiną.
Ericas prisipažino, kad Nathanas bijojo, jog sužinojusi tiesą atsisakysiu su juo susitikti.
– Tai turėjo būti mano pasirinkimas, – pasakiau.
Ericas nuleido akis.
– Įtikinėjau save, kad jis miršta. Maniau, jog šešios savaitės ramybės skaudins mažiau nei tiesa.
– Tu nusprendei, kad jo ramybė svarbesnė už mano sutikimą.
– Taip, – atsakė jis. – Aš klydau.
Medinėje dėžutėje gulėjo du laiškų ryšuliai: vienas buvo skirtas man, kitas – Ericui. Po jais radome dokumentus, pagal kuriuos mums abiem buvo palikta bendra „Millie’s Diner“ nuosavybė.
– Kas tu buvai Nathanui? – paklausiau.
Erico žandikaulis įsitempė.
– Jo sūnus.
Praėjus daugeliui metų po to, kai paliko mano mamą, Nathanas vedė kitą moterį. Ericas užaugo jo namuose, tačiau jų santykiai niekada nebuvo šilti.– Jis apmokėdavo sąskaitas ir lankydavosi mokyklos susirinkimuose, – pasakė Ericas. – Tačiau niekada neklausė, kaip jaučiuosi, nebent mano atsakymas galėjo turėti įtakos pažymiams.
– Ir vis tiek jį gynėte.
Ericas nusuko žvilgsnį.
– Kai jis papasakojo man apie tave, pamaniau, kad pagaliau pasitiki manimi kaip sūnumi. O tada tu pasirodei su kava, ir jis tapo tokiu tėvu, kokio troškau visą gyvenimą.
– Tu manęs nekentei.
– Taip.
Tą vakarą perskaičiau Nathano laišką.
Jis prisipažino, kad mus abu nuvylė, tik kiekvieną skirtingai. Mane jis paliko visiškai, o Ericą užaugino be meilės ir švelnumo.
Jis surengė mūsų susitikimą todėl, kad norėjo sužinoti, ar galėčiau juo rūpintis dar prieš sužinodama, ką jis buvo padaręs.
Šis suvokimas sukėlė man šleikštulį.
Kai Nathanas paklausė, ar buvo įtikinamas, jis neapsimetinėjo mano tėvu.
Jis apsimetinėjo juo nesąs.
Jo apgailestavimas tapo dar vienu reikalavimu. Jis troško atleidimo, tačiau nesuteikė man galimybės jo klausinėti, atstumti ar pasakyti, kaip jo nebuvimas pakeitė mano gyvenimą.
Paskutinė Nathano viltis buvo ta, kad Ericas ir aš tapsime vienas kitam šeima, kurios jis iš mūsų abiejų buvo atėmęs.
Kitą rytą paskambinau Ericui.
– Mes neprivalome tapti šeima vien todėl, kad Nathanas norėjo gražios pabaigos.
– Sutinku.
– Ir aš tau neatleidžiu.
– Suprantu.
Visą kitą mėnesį bendravome tik per atskirus teisininkus.
„Millie’s Diner“ nebuvo galima parduoti be mūsų abiejų parašų. Pastatas buvo vertingas, tačiau pats verslas vos laikėsi. Ericas norėjo parduoti turtą, padengti skolas ir pasidalyti tuo, kas liks.
Iš pradžių sutikau.
Tada apsilankėme užkandinėje.
3 DALIS. ŠEIMA, KURIĄ PASIRINKOME PATYS
Žilaplaukė padavėja vardu Rosa mane iškart atpažino.
– Tu čia buvai su Nathanu.
Ji nuvedė mus prie kampinio staliuko, kur mudu su Nathanu valgėme obuolių pyragą.
– Nathanas čia pradėjo dirbti indų plovėju, – paaiškino ji. – Po daugelio metų nusipirko visą pastatą.
Tada ji pasakė tai, ko iki tol nežinojau.
Kiekvienais metais per mano gimtadienį Nathanas ateidavo prie to paties staliuko ir užsisakydavo du obuolių pyrago gabalėlius.
Akimirką pajutau, kaip kažkas manyje suminkštėjo.
Tačiau iškart sau priminiau, kad ilgėtis žmogaus nėra tas pats, kas jį iš tiesų surasti.
Nuo užkandinės priklausė šeši darbuotojai. Ją pardavus būtų galima padengti skolas, tačiau kartu tie žmonės netektų pragyvenimo šaltinio.
Ericas išliko praktiškas.
– Negalime gelbėti kiekvieno nuostolingo verslo vien todėl, kad jaučiame kaltę.
– O pardavimas viską išsprendžia?
– Jis padengia skolas.
– Ir kartu palieka šešis žmones be darbo.
Mūsų pokalbį nugirdęs vadybininkas Paulas pasakė, kad Nathanas bandė viską ištaisyti.
Tada Ericas padarė tai, ko nesitikėjau.
– Jis jai melavo, – pasakė garsiai visų akivaizdoje. – Ji nežinojo, kad Nathanas buvo jos tėvas. Aš žinojau. Ir padėjau jam tai slėpti iki pat jo mirties.
Patalpoje stojo tyla.
– Jo norus iškėliau aukščiau už jos teisę žinoti, – tęsė Ericas. – Kad ir kas nutiktų šiai užkandinei, nekaltinkite jos.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis nustojo saugoti Nathano reputaciją.
Po trijų dienų Ericas atsiuntė man raštišką atsiprašymą. Jis pasiūlė atsistatydinti iš palikimo administratoriaus pareigų ir savo lėšomis pasamdyti nepriklausomą teisininką, kad šis patikrintų kiekvieną dokumentą.
Pagaliau jo atsiprašymas jam pačiam kažką kainavo.
Sutikau išnagrinėti užkandinės finansinę padėtį.
Keturis mėnesius mudu su Ericu susitikdavome du kartus per savaitę. Ginčijomės dėl darbuotojų, skolų, darbo valandų ir dėl to, ar bandymas išgelbėti „Millie’s“ kilo iš ištikimybės, ar iš kaltės.
Galiausiai radome sprendimą. Pardavėme nenaudojamą žemės sklypą už pastato ir sutrumpinome darbo laiką, kol likusios skolos tapo valdomos.
Pasitikėjimas augo lėtai.
Ericas apie savo klaidas papasakodavo dar prieš man jas sužinant. Aš sužinojau, kad didžiąją dalį santaupų jis buvo išleidęs Nathano gydymui. Jis sužinojo, kad rūpindamasi mama dirbau dviejuose darbuose.
Nė viena iš šių tiesų nepanaikino to, kas buvo nutikę.
Tačiau jos pakeitė mūsų pykčio formą.
Vėliau „Millie’s“ pradėjo bendradarbiauti su hospisu. Kartą per mėnesį užkandinė nemokamai vaišino pusryčiais pacientų šeimas.
Restorano Nathano vardu nepervadinome.
Kampinį staliuką palikome nepakeistą.
Per savo gimtadienį atvykau dar prieš atidarymą ir radau Ericą sėdintį ten su dviem obuolių pyrago gabalėliais.
– Atrodo, jis pagaliau sulaukė savo staliuko dviem, – pasakė Ericas.
Pažvelgiau į tuščią vietą priešais jį.
Nathanas manipuliavo manimi ir atėmė galimybę jį išklausinėti bei su juo susidurti. Tai, kad jis metų metus manęs ilgėjosi, nepataisė jo pirmojo pasirinkimo.
Tačiau tos šešios kartu praleistos savaitės taip pat buvo tikros.
Meilė neištrynė pykčio.
Pyktis nepavertė meilės netikra.
Prisitraukiau prie stalo trečią kėdę.
– Ne, – pasakiau. – Ne jam spręsti, kam čia vieta.
Ericas pažvelgė į kėdę, tada pasislinko ir atsisėdo šalia manęs.
Prieš atsidarant durims jis padėjo ant stalo neatplėštą Nathano laišką.
– Vis dar jo neperskaičiau.
– Kodėl?
– Nes žinau, ką jis prašys manęs atleisti.
– Tau nebūtina jo skaityti šiandien.
Pirmą kartą nė vienas iš mūsų neleidome Nathanui spręsti, kada turi ateiti tinkamas metas.
Sėdėjome kartu, kol Rosa įjungė šviesas. Lange atsispindėjo trys greta sustatytos kėdės.
Į vidų pradėjo rinktis hospiso pacientų šeimos.
Nathano obuolių pyrago gabalėlis liko stalo viduryje.
Rosa pažvelgė į tris kėdes, nuėjo į virtuvę ir sugrįžo su dar viena šakute.
