1 DALIS — PASKUTINĖ PAGARBA
Pirmieji žodžiai, kuriuos tėvas man ištarė per senelio laidotuves, nebuvo užuojautos žodžiai.
– Vis dar apsimetinėji, kad kariuomenei reikia dar vienos gydytojos?
Artūras Vansas tai pasakė pakankamai garsiai, kad išgirstų į „Army Navy Country Club“ susirinkę į pensiją išėję generolai, lobistai ir gynybos pramonės rangovai.
Mano senelis, generolas Markas Vansas, buvo palaidotas mažiau nei prieš valandą.
Stovėjau priešais tėvą vilkėdama paradinę karinę uniformą, o lietaus lašai ant mano pečių dar nebuvo spėję išdžiūti.
– Sveikas, tėti.
Artūras nužvelgė mano apdovanojimų juosteles ir medicinos tarnybos ženklus su ta pačia pašaipia išraiška, kurią prisiminiau iš vaikystės.
– Šeimos gydytoja pagaliau grįžo namo, – tarė jis. – Gal turėtume išsirikiuoti į eilę aspirino?
Mano jaunesnysis brolis Džulianas nusijuokė į savo taurę.
Į laidotuves atvykau pagerbti senelio, o ne dalyvauti dar viename Vانسų šeimos spektaklyje. Jau svarsčiau išvykti, kai nuotaika salėje staiga pasikeitė.
Pokalbiai pritilo. Keli įtakingi vyrai pasitaisė švarkus.
Į salę, lydimas trijų apsaugos agentų, įžengė Harisonas Ridas, gynybos sekretoriaus pavaduotojo padėjėjas.
Tėvas jį pastebėjo iš karto.
Ridas nekreipė dėmesio nei į Artūrą, nei į Džulianą, nei į susirinkusius rangovus.
Jis nuėjo tiesiai prie manęs.
Priėjęs pakėlė ranką ir oficialiai atidavė karinę pagarbą.
Aš automatiškai atsakiau tuo pačiu.
– Pulkininke Vans, – tarė jis. – Man didelė garbė vėl jus matyti.
Džuliano taurė sustingo pusiaukelėje prie lūpų.
Ridas paspaudė man ranką.
– Kandahare tarnavę vyrai vis dar apie jus klausinėja.
Salėje stojo visiška tyla.
Prieš dvejus metus Ridas buvo atgabentas į mano lauko ligoninę sunkiai sužeista koja. Atlikau kraujagyslių rekonstrukcijos operaciją, kuri išgelbėjo ne tik jo gyvybę, bet ir galimybę vaikščioti.
Man jis nebuvo įtakingas pareigūnas. Jis tebuvo dar vienas pacientas, kraujuojantis ant mano operacinio stalo.
Ridas pasakė atvykęs pagerbti mano senelio, nes šis prieš pat mirtį buvo apie mane kalbėjęs.
Tai skaudino labiau nei tėvo įžeidimai. Su generolu Vansu beveik nebuvome bendravę daugelį metų.
Kai Ridas nuėjo, Artūras prispaudė mane prie sienos netoli koridoriaus.
– Iš kur tu jį pažįsti?
– Kai kuriuos žmones sutinki, – atsakiau, – blogiausią jų gyvenimo dieną.
Palikau priėmimą ir išėjau į lietų.
Ridas nusekė paskui mane, nešinas dviem puodeliais kavos. Vieną padavė man, o tada atgniaužė delną.
Jame gulėjo senas sidabrinis mano senelio žiebtuvėlis.
– Jis norėjo, kad tai atitektų jums, – pasakė Ridas.
Po žiebtuvėliu buvo priklijuotas sulankstytas popieriaus lapelis. Ant jo senelio rašysena buvo užrašytas mano vardas.
Klarisa.
– Jis pats man jį perdavė prieš dvi savaites, – paaiškino Ridas. – Privertė pažadėti, kad įduosiu jį tiesiai jums, o ne jūsų tėvui.
Pradėjau lankstyti raštelį, tačiau Ridas mane sustabdė.
– Perskaitykite jį ten, kur niekas netrukdys.
– Ar mano šeimai gresia pavojus?
Jo veidas liko neperprantamas.
– Jūsų senelis padarė rimtų klaidų. Gyvenimo pabaigoje jis bandė bent vieną iš jų ištaisyti.
Jam išėjus, vos pravėriau lapelį, kad galėčiau perskaityti pirmą sakinį.
Neleisk Artūrui prisiliesti prie mėlyno aplanko.
Neturėjau nė menkiausio supratimo, apie kokį aplanką kalbėjo senelis.
Tačiau vieną dalyką suvokiau iš karto.
Laidotuvės dar nebuvo pasibaigusios.
Kažkas daug pavojingesnio tik ką prasidėjo.
2 DALIS — MĖLYNASIS APLANKAS
Kai grįžau į vidų, tėvas jau laukė prie laiptų, o šalia jo stovėjo Džulianas.
Artūras paklausė, iš kur pažįstu Ridą. Papasakojau jam apie lauko ligoninę Kandahare.
Džulianas įsistebeilijo į mane.
– Tu operavai gynybos sekretoriaus pavaduotojo padėjėją?
– Tuo metu jis buvo pulkininkas leitenantas, – atsakiau. – Ant operacinio stalo pareigos nieko nereiškia.
Tėvas netrukus atskleidė, kodėl Rido pasirodymas jį taip sudomino.
Džuliano bendrovė „Vance Defense Logistics“ ruošėsi varžytis dėl keturiasdešimties milijonų dolerių vertės valstybinio kontrakto. Artūras norėjo, kad suorganizuočiau privatų susitikimą su Ridu.
– Ne.
Džuliano veidas paraudo.
– Tai galėtų viską pakeisti mūsų įmonei.
– Aš nenaudoju buvusių pacientų kaip priemonės verslo ryšiams užmegzti.
Artūro žvilgsnis sugriežtėjo.
Jis apkaltino mane nedėkingumu ir priminė, kad užmiesčio klubas, šeimos dvaras ir didelė mūsų turto dalis buvo sukurti pasitelkus ryšius gynybos sektoriuje.
Tada užsiminiau, kad senelis man kažką paliko.
Tėvo pasitikėjimas savimi akimirksniu susvyravo.
– Ką jis tau davė?
– Savo žiebtuvėlį.
Džulianas nusijuokė, tačiau Artūras liko rimtas.
– O kokių nors dokumentų? Aplankų?
Po žiebtuvėliu rastas įspėjimas staiga pasirodė kur kas grėsmingesnis.
Paneigiau gavusi ką nors daugiau ir išėjau.
Tą vakarą savo gyvenamosiose patalpose Fort Mide padėjau žiebtuvėlį po staline lempa ir atidžiai jį apžiūrėjau.
Naudodama ploną ašmenį, prie pagrindo aptikau paslėptą mechanizmą. Apatinė plokštelė nuslydo į šalį, atverdama mažą žalvarinį raktą.
Raštelyje buvo nurodytas adresas ir seifo numeris.
„Fairfax Safe Deposit & Trust“. Seifas Nr. 408.
Kitą rytą privačiame saugyklos skyriuje pateikiau karinį pažymėjimą ir notaro patvirtintą senelio įgaliojimą.
Seife Nr. 408 gulėjo storas tamsiai mėlynas aplankas.
Padėjau jį ant peržiūros stalo ir atverčiau.Jame buvo penkiolikos metų laikotarpį apimančios finansinių auditų ataskaitos, krovinių gabenimo dokumentai, viešųjų pirkimų įrašai ir įslaptinta logistikos medžiaga.
Pačiame viršuje gulėjo ranka rašytas laiškas.
Senelis prisipažino, kad dešimtmečius užmerkdavo akis prieš korupciją savo paties šeimoje. Artūras ir Džulianas turtus susikrovė ne talentu ir ne sąžiningu verslu.
Jie juos sukūrė sukčiaudami.
Šešerius metus bendrovė „Vance Defense Logistics“ klastojo užsienyje dislokuotiems kariniams daliniams tiekiamos medicininės įrangos saugos sertifikatus.
Įmonė pateikdavo vyriausybei sąskaitas už kovinėms sąlygoms pritaikytus chirurginius rinkinius, traumų gydymo priemones, sterilius tvarsčius, turniketus ir anestezijos įrangą.
Tačiau iš tikrųjų siųsdavo pigesnius ir nepatikimus pakaitalus.
Senelis įrodymus aptiko prieš du mėnesius.
Kai jis pareikalavo Artūro pasiaiškinti, mano tėvas pagrasino pasirūpinti, kad senelis būtų pripažintas protiškai neveiksniu.
Laiškas baigėsi atsiprašymu.
Senelis rašė, kad pernelyg ilgai leido Artūrui valdyti visą šeimą. Jis matė, kaip tėvas mane atstūmė vien todėl, kad buvau vienintelė, išdrįsusi nepaklusti jo taisyklėms.
Chirurge tapau tam, kad gelbėčiau gyvybes.
Dabar senelis prašė manęs apsaugoti kareivius, kuriems grėsmę kėlė mūsų šeimos godumas.
Užbaik tai, ko aš pernelyg bijojau pradėti.
Ėmiau po vieną tikrinti kiekvieną įrodymų puslapį.
Dokumentai rodė, kad brokuotos medicininės priemonės buvo siunčiamos į karo ligonines Afganistane ir Irake.
Į tokias ligonines, kuriose aš pati metų metus gydžiau sužeistus karius.
Mano šeima pelnėsi siųsdama nepatikimą įrangą į tas pačias operacines, kuriose aš kovojau dėl žmonių gyvybių.
Po dviejų dienų pateikiau aplanką per skubų pasitarimą Pentagone.
Harisonas Ridas sėdėjo kartu su tyrėjais ir federaliniais prokurorais, o aš išdėsčiau tai, ką radau.
Tiektų traumų gydymo rinkinių broko lygis siekė trisdešimt keturis procentus.
Vienas prokuroras pasakė, kad ši byla apima kur kas daugiau nei vien sutartinių įsipareigojimų pažeidimus. Įrodymai rodė sąmokslą, sukčiavimą ir neatsakingą žmonių gyvybių statymą į pavojų.
Ridas įdėmiai pažvelgė į mane.
– Jeigu pradėsime procesą, jūsų šeimos įmonė žlugs. Jūsų tėvas ir brolis gali daug metų praleisti kalėjime.
Padėjau senelio žiebtuvėlį šalia aplanko.
– Mano šeimos vardas buvo suterštas tą pačią akimirką, kai jie pelną iškėlė aukščiau už kareivio gyvybę, – pasakiau.
Tada leidau jiems veikti.
– Išduokite arešto orderius.
3 DALIS — ŠEIMOS PALIKIMAS
Po trijų dienų prie Vansų dvaro Džordžtaune privažiavo federalinės tarnybos automobiliai.
Artūras tuo metu rengė privačius pietus gynybos sektoriaus vadovams ir lobistams. Džulianas pylė šampaną, kai į terasą įžengė tyrėjai ir federaliniai maršalai.
Tie patys žmonės, kuriems tėvas taip stengėsi padaryti įspūdį per senelio laidotuves, dabar stebėjo, kaip vyriausiasis agentas paskelbė apie arešto orderius.
Artūras iškart ėmė protestuoti.
– Čia klaida. Ar jūs bent žinote, kas aš esu?
Agentas liepė jam apsisukti.
Džulianas apimtas panikos mėgino trauktis vejos link, tačiau du maršalai jį sulaikė.
Kai juos vedė važiuojamąja dalimi, iš prie vartų stovėjusio karinio sedano išlipau aš.
Pamatęs mane, tėvas sustingo.
Pirmą kartą gyvenime Artūras Vansas atrodė visiškai bejėgis.
– Tai padarei tu, – sušnibždėjo jis. – Tu sunaikinai savo tėvą ir brolį.
Priėjau arčiau, tačiau sustojau ties sklypo riba.
– Ne aš jus sunaikinau, – pasakiau. – Jūs patys viską pastatėte ant melo ir brokuotos įrangos. Aš tik leidau tiesai patekti vidun.
Artūras nuleido akis, kai agentai sodino jį į automobilį.
Po šešių mėnesių „Vance Defense Logistics“ buvo likviduota. Įmonės turtas ir neteisėtai gautas pelnas buvo konfiskuoti, o dalis pinigų nukreipta į medicinos fondą, remiantį sužeistus veteranus.
Artūras pripažino kaltę dėl sąmokslo ir federalinio sukčiavimo bei buvo nuteistas penkiolikai metų kalėjimo.
Džulianui skyrė aštuonerius metus.
Vieną rudens rytą grįžau į Arlingtono nacionalines kapines.
Pro medžių šakas skverbėsi saulės šviesa, o aš stovėjau priešais senelio kapą.
Išsitraukiau iš kišenės sidabrinį žiebtuvėlį ir jį atidariau.
Liepsnelė trumpam suvirpėjo vėjyje.
Spragt.
Pauzė.
Spragt.
Tai buvo tas pats garsas, kurį prisiminiau iš vaikystės.
Padėjau žiebtuvėlį prie antkapio ir oficialiai atidaviau karinę pagarbą.
Senelis pernelyg ilgai delsė susidurti su tiesa, tačiau galiausiai patikėjo man užbaigti tai, ko pats nepajėgė.
Aš sulaužiau tėvo taisykles.
Užbaigiau šeimos verslą.
Sunaikinau palikimą, kuris Artūrui rūpėjo labiausiai.
Tačiau nueidama nuo kapo žinojau, kad apsaugojau kai ką daug svarbesnio už Vansų pavardę.
Aš išgelbėjau žmonių gyvybes.
