Julianas visada buvo pats nuspėjamiausias žmogus, kokį tik pažinojau.
Susipažinome būdami vos perkopę dvidešimt, kai maisto prekių parduotuvėje abu vienu metu ištiesėme rankas į tą pačią pieno pakuotę.
Po dešimties minučių jau kartu gėrėme kavą, o praėjus dvylikai metų vis dar kasdien rinkomės vienas kitą.
Jis buvo šiltas, kantrus ir dėmesingas žmogus. Visada pastebėdavo, kai būdavau nusiminusi, ir prisimindavo net tas smulkmenas, kurias pati jau būdavau pamiršusi.
Todėl man pasirodė labai keista, kai vieną ketvirtadienio vakarą jis grįžo namo akivaizdžiai apimtas panikos.
– Dingo mano telefonas, – pasakė jis.
Julianas niekada nieko nepamesdavo. Jis svarstė, kad telefonas tikriausiai iškrito kažkur tarp biuro ir sporto klubo.
Išnaršėme jo portfelį, striukę, automobilį ir visas įmanomas vietas, kur telefonas galėjo būti pasislėpęs. Bandėme jį surasti ir per sekimo funkciją, tačiau baterija jau buvo visiškai išsikrovusi.
Priminiau jam, kad jis pats visada sakydavo tikintis žmonių gerumu. Galbūt telefoną ras sąžiningas nepažįstamasis ir grąžins.
Kitą rytą suskambo mano telefonas. Ekrane pasirodė Juliano vardas.
– Tu jį radai! – apsidžiaugusi atsiliepiau.
Tačiau kitame laido gale išgirdau nepažįstamo vyro balsą. Jis prisistatė Charlie. Vyras paaiškino radęs Juliano telefoną, jį įkrovęs ir paskambinęs numeriu, nurodytu kaip skubios pagalbos kontaktas. Jis pasiūlė atvežti telefoną tiesiai į mūsų namus.
Po dvidešimties minučių Charlie jau stovėjo prie mūsų durų ir padavė man beveik visai nenukentėjusį telefoną. Jam besiruošiant išeiti, paklausiau, kur tiksliai jis jį rado.
– Prie šeimų lankymo centro miesto centre.
Šypsena akimirksniu dingo nuo mano veido.
Puikiai žinojau tą vietą. Ten vaikai susitikdavo su tėvais prižiūrimų pasimatymų metu, dažniausiai dėl globos ginčų, priklausomybių ar teismo nustatytų apribojimų.
Studijų metais pati ten savanoriavau ir kartą Julianui buvau pasakiusi, kad tai liūdniausias laukiamasis, kokiame man kada nors teko būti.
Tas centras buvo visiškai nepakeliui nei iš jo biuro, nei iš sporto klubo.
Tada Charlie pasakė dar kai ką.
– Jūsų vyrą ten matau kiekvieną ketvirtadienį jau beveik metus.
Mano galvą akimirksniu užplūdo baisiausios mintys: kita šeima, slaptas vaikas, antras gyvenimas.
Charlie iškart mane sustabdė.
– Manau, jūs įsivaizduojate tai, ko iš tikrųjų nėra.
Jis paaiškino, kad ir pats savanoriauja tame centre. Kiekvieną ketvirtadienį po darbo Julianas atvykdavo padėti vaikams.
Jis skaitydavo jiems pasakas, spalvindavo piešinius, statydavo kartonines pilis ir įsitraukdavo į jų žaidimus. Vienas mažas berniukas visada reikalaudavo, kad Julianas būtų „Tėtis Dinozauras“.
Praėjusią dieną jie buvo pagaminę kartoninį ugnikalnį. Julianas buvo išsitepęs žaliais dažais. Prisiminiau pastebėjusi žalią dėmę ant jo riešo, tačiau jis tuomet pasakė, kad išsitepė per pristatymą darbe.
Charlie sakė manantis, kad telefonas tikriausiai iškrito Julianui iš kišenės tuo metu, kai vienas vaikas jį apkabino atsisveikindamas.
Tada jis ištiesė man mažą žalią plastikinį dinozaurą ir iš spalvoto popieriaus pagamintą karūną, išmargintą lipdukais. Ant jos priekio didelėmis raidėmis buvo užrašyta:
DINOZAURŲ KARALIUS.
– Vienas berniukas pasakė, kad Tėtis Dinozauras šiuos daiktus pamiršo.
Pro ašaras nusijuokiau.
Tada Charlie papasakojo, kodėl Julianas apskritai pradėjo ten savanoriauti. Prieš daugelį metų, prisiminusi savo patirtį centre, buvau jam pasakiusi:
– Niekas neturėtų laukti žmogaus, kuris galbūt niekada neateis.
Julianas tuos žodžius prisiminė.
Kartą jis Charlie buvo pasakęs, kad jeigu bent vienas vaikas žinotų turintis žmogų, kuris kiekvieną ketvirtadienį tikrai ateis, galbūt laukimas nebebūtų toks vienišas.
Charlie išėjus parašiau Julianui žinutę:
Kai grįši namo, mums reikia pasikalbėti.
Po trijų valandų Julianas įėjo į virtuvę ir sustingo, pamatęs ant stalo savo telefoną, dinozaurą ir popierinę karūną.
– Charlie rado tavo telefoną, – pasakiau.
Julianas užsimerkė.
– Tikėjausi, kad niekada nesužinosi būtent šitaip.
Paklausiau, kodėl jis nuo manęs visa tai slėpė.
Jis paaiškino, kad nesigėdijo ir tikrai negyveno jokio slapto gyvenimo. Jis tiesiog žinojo, kaip stipriai mane paveikdavo tame centre matyti vaikai.
– Tu būtum ir pati pradėjusi ten savanoriauti, – tarė jis. – Būtum pasilikusi iki vėlumos, pirkusi jiems piešimo priemones ir parsinešusi kiekvieno vaiko skausmą namo. Tu ir taip nešiojiesi per daug.
Norėjau, kad bent tai būtų vienas dalykas, kurio nereikėtų jaustis atsakingai sutvarkyti.
Mano akyse susikaupė ašaros.
Paėmiau popierinę karūną ir uždėjau ją jam ant galvos.
– Ką tu darai? – nustebęs paklausė jis.
Nusišypsojau.
– Kiekvienas Tėtis Dinozauras nusipelno savo karūnos.
Tą dieną supratau, kad kartais didžiausia žmogaus, kurį myli, paslaptis nėra išdavystė ar antras gyvenimas.
Kartais tai tiesiog tylus gerumas, kurį jis dalijo kitiems tada, kai niekas nematė.
