Po žmonos mirties vėl įsimylėjau — bet tada mano dukra pavadino mano naująją žmoną „pabaisa“
Sarah mirė praėjus vos kelioms valandoms po mūsų dukters Ari gimimo.
Ji taip ir nespėjo jos palaikyti ant rankų.
Pirmuosius dvejus metus gyvenimas buvo tiesiog kova už išlikimą. Keičiau sauskelnes tramdydamas ašaras, užmigdavau ant vaikų kambario grindų ir grįžau į darbą, nes sielvartas sąskaitų neapmoka.
Nėštumo metu Sarah buvo įrašiusi lopšinę. Kai Ari verkdavo, kartais ją paleisdavau. Motinos balsas beveik akimirksniu ją nuramindavo.
Ari augant, rodžiau jai Sarah nuotraukas ir pasakojau istorijas apie ją, tačiau kalbėti apie mirusią žmoną man buvo labai skaudu. Pernelyg dažnai šios temos vengdavau, nes maniau, kad Ari dar per maža viską suprasti.
Kai Ari sukako dveji, nuėjau į žaislų parduotuvę ieškoti gimtadienio dovanos. Ten ir sutikau Claire.
Claire dirbo už prekystalio. Užuot užvertusi mano tylią dukrą perdėtu dėmesiu, ji paėmė pliušinį triušiuką ir privertė Ari nusijuokti. Po kelių minučių mergaitė jau linksmai žaidė.
Vieną dalyką pastebėjau iš karto.
Claire suprato, kad Ari reikia ne dėmesio.
Jai reikia kantrybės.
Po savaitės vėl užsukome į tą pačią parduotuvę. Ilgainiui mudu su Claire pradėjome susitikti kavos, paskui vakarieniauti, o galiausiai kartu leisti savaitgalius.
Per trečiąjį mūsų pasimatymą papasakojau jai viską apie Sarah.
Claire ištiesė ranką per stalą.
– Tau nereikia nustoti mylėti Sarah.
Dauguma žmonių man kartojo, kad jau laikas judėti pirmyn.
Claire niekada taip nesakė.
Pamažu ji tapo Ari gyvenimo dalimi. Ji niekada neprašė Ari vadinti jos mama, nenuėmė Sarah nuotraukų ir niekada nesielgė taip, tarsi norėtų ją pakeisti.
Po daugiau nei dvejų kartu praleistų metų mudu su Claire susituokėme per nedidelę ceremoniją sode.
Pirmą kartą po Sarah mirties laimė nebeatrodė kaip išdavystė.
Po vestuvių Claire tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Ji ruošdavo pietus, gamindavo vakarienę ir visada mokėdavo prajuokinti Ari.
Tačiau netrukus pradėjo dėtis kažkas keisto.
Kaskart, kai Claire ir Ari kartu patirdavo ypač smagią akimirką, vėliau Ari atsistodavo prie Sarah nuotraukos arba paprašydavo manęs paleisti mamos lopšinę.
Claire ėmė nerimauti, kad Ari nuo jos tolsta.
Aš maniau, jog dukrai tiesiog reikia laiko priprasti.
Tada vieną vakarą vakarienės pasikviečiau savo tėvus ir seserį.
Visi juokėsi, kol Claire nešė ant stalo keptą vištą, šviežią duoną ir obuolių pyragą. Mano mama susigraudino.
– Jau daugelį metų nemačiau šių namų tokių laimingų, – pasakė ji.
Tada paėmė Claire už rankos.
– Žinau, kad Sarah niekas niekada nepakeis. Bet esu dėkinga, kad toks geras žmogus kaip tu rūpinasi Paxtonu ir Ari. Manau, Sarah būtų rami žinodama, kad jie nebėra vieni.
Staiga Ari pakilo nuo kėdės ir tiesiai pirštu parodė į Claire.
– Ji yra PABAISA.
Kambaryje stojo mirtina tyla.
Nervingai paklausiau, kodėl ji taip sako.
Ari atrodė išsigandusi.
– Nes kai aš myliu Claire… mamytė pradeda nykti.
Man sustojo širdis.
– Kai Claire šukuoja mano plaukus, aš nebegaliu prisiminti, kaip tai darė mamytė. Kai Claire mane apkabina, pamirštu, kokie turėjo būti mamytės apkabinimai.
Jos skruostais nuriedėjo ašaros.
– Kai žmonės sako, kad ji yra mūsų naujoji mama, mano tikroji mamytė išnyks visam laikui.
Tada Ari paaiškino, kad pasakose pabaisos priverčia žmones dingti.
Staiga viskas tapo aišku.
Ari niekada neatstūmė Claire.
Ji tiesiog desperatiškai stengėsi neprarasti motinos, kurios iš tikrųjų beveik nepažinojo.
Ir tuomet supratau, kad prie šios baimės prisidėjau ir aš. Kiekvieną kartą, kai Ari klausdavo apie Sarah, stengdavausi pokalbį kuo greičiau užbaigti, nes man per daug skaudėjo.
Maniau, kad taip saugau dukrą.
Tačiau iš tiesų privertėme ją patikėti, kad Sarah gali išnykti.
Claire tyliai nuėjo į svetainę ir netrukus grįžo nešina įrėminta Sarah nuotrauka.
Ji padėjo ją ant tuščios kėdės šalia Ari.
– Tavo mamytė irgi turi savo vietą prie stalo.
Claire šypsojosi pro ašaras.
– Nenoriu, kad kas nors dingtų. Niekada nenorėjau užimti Sarah vietos.
Tada ji paprašė Ari papasakoti ką nors apie savo mamą.
– Aš per mažai apie ją žinau, – sušnibždėjo Ari.
Tada pradėjau pasakoti aš.
Papasakojau, kaip Sarah kartą pamiršo į mėlynių keksiukus įberti cukraus, kaip siaubingai dainuodavo tvarkydama namus, kaip apsiverkdavo pamačiusi gyvūnų gelbėjimo reklamas ir kaip nuolat kalbindavo Ari dar tada, kai ši buvo jos pilve.
Netrukus prie pasakojimų prisidėjo visi.
Pirmą kartą po Sarah mirties nebevengėme tarti jos vardo.
Tarsi vėl pakvietėme ją į kambarį kartu su mumis.
Po kurio laiko Ari užsiropštė Claire ant kelių.
– Tu vis dar mane myli? – paklausė ji.
– Labai stipriai.
– Net jeigu mamytė pasiliks?
Claire pabučiavo jai į viršugalvį.
– Tikiuosi, kad ji visada pasiliks. Man nereikia tavo mamytės vietos. Norėčiau turėti savo.
Kitą rytą Claire surado seną Sarah ranka rašytą mėlynių keksiukų receptą.
Mes visi kartu juos kepėme, o virtuvėje skambėjo Sarah lopšinė.
Ari ant stalo šalia mūsų pastatė Sarah nuotrauką.
Tada įkišo savo mažą delną į Claire ranką.
Ne todėl, kad būtų pamiršusi mamą.
O todėl, kad pagaliau suprato, jog jai niekada nereikės jos pamiršti.
Niekas nieko nepakeitė.
Tiesiog mūsų meilė išaugo tiek, kad joje užteko vietos mums visiems.
